Poetas Tomas Taškauskas: „Tylus heroizmas yra tai, ko turime labai daug“

Šalia jau pamėgtais tapusių aforizmų ir kalambūrų, Tomas neseniai ėmėsi įgyvendinti savo seną svajonę – prisijaukinti muzikos pasaulį. Tad šia proga pasikalbėjome apie naujus įkvėpimus, atradimus ir drąsą suteikti poezijai lengvai pankrokišką skambesį.

Nuo ko viskas prasidėjo? Ar prisimeni momentą, kai supratai, kad poezija užims svarbią vietą tavo gyvenime?

Antroji knyga. Atsimenu pokalbį su literatūrologe Viktorija Daujotyte „Poezijos pavasario“ metu, kai ji patikino, jog išleidus antrą poezijos knygą – pradedi eiti rašytojo keliu. Ta mintis man įstrigo. 2020 m. ir tapo tais lūžiniais metais. Pirmąją knygą išleidau 2008 m., o antroji pasirodė tik 2020 metų pradžioje. Tad daugiau nei dešimt metų šio žingsnio nežengiau. Galiausiai, jis man tapo tam tikra vidine riba. Ir tik ją peržengus – manyje, mano santykyje su kūryba kažkas pasikeitė.

Prie pokyčio prisidėjo ir Alexandre’o Havardo knyga „Temperamentas ir charateris“, kurioje autorius kalba apie tai, kaip suformuluoti savo misiją. Jis siūlo pažvelgti į savo gyvenimo istoriją – kokios knygos, kokie kūriniai tave labiausiai veikė, kokios dainos, žmonės bei įvykiai padarė tau didžiausią įtaką, galiausiai koks yra tavo talentas ir į kokį iššūkį tu nori aistringai atsiliepti. Visos šios įžvalgos man padėjo suformuluoti savo kaip menininko misiją, kurią jau ilgą laiką nešiojausi savyje.

Papasakok apie kūrybinį procesą – kaip atsiranda eilėraštis, daina, aforizmas?

Man labai patinka kūriniai – atradimai, kurių neieškai. Jie atsiranda patys. Staiga ateina viena eilutė, tada kita, dar kita ir jau turi visą eilėraštį. Man tokie kūriniai labai patinka, nes kažkas giliai viduje – sąmonėje ar pasąmonėje susijungia, susidėlioja, atranda savo vietą, o aš užrašau ar sudainuoju. Taip nutiko ir su daina „Ievos obuolys“. Tokia patirtis man yra dovana, ji man labiausiai patinka, nes vienintelis dalykas, kurį turi daryti – netrukdyti kūriniui atsirasti.

Jei žvelgtume į tavo kūrybą kontekstualiai – kokie Lietuvos ir užsienio autoriai tau darė didžiausią įtaką, kieno pasaulėjautos bruožų galima atrasti tavo kūryboje?

Šis klausimas – ne autoriui, o literatūros kritikams. Ne kartą esu vardinęs rašytojus, kurie man vienu ar kitu metu patiko. Bet kas iš to? Neseniai internete mačiau linksmą paveikslėlį, kuriame vienas ratas – muzika, kuri tau patinka, antras – muzika, kurią tu norėtum kurti, ir tada muzika, kurią tu pats kuri. Su poezija ir autoriais yra panašiai – ar aš juos įtraukiu į savo kūrybą? Taip, mes esame žmonės, mes nekuriame iš nieko. Mane vienaip ar kitaip veikia viskas, kas nutinka, bet tą patį galima kalbėti ir ne tik apie menines ar skaitymo patirtis. Tą patį galima pasakyti ir apie bendravimą su žmonėmis – pokalbius, klausymąsi, nes tai irgi yra transformuojama ir atranda savo vietą kūryboje.

Taip pat yra tam tikra įtampa tarp imitacijos ir sekimo – abiejuose žodžiuose yra po reikšmę, kuri sutampa ir kuri nesutampa. Sekime yra siekimo – net fonetiškai jauti, kad sekdamas, tu sieki, tačiau jei, iš tikrųjų, kažką seki, tu vistiek tai darai savitai. O imitacija lieka imitacija. Todėl norėčiau, kad mano kūryboje būtų mažiau imitacijos, nes pirmuosiuose kūriniuose jos buvo tikrai nemažai.

Jeigu atsidurtum negyvenamoje saloje su viena vienintele knyga, kokia knyga tai būtų?

Imčiau ne knygą, o žmoną. Knygos yra ištikimos, bet jų ištikimybė yra niekis, palyginus su žmogiškos laisvės ištikimybe. Žmona yra labai įdomi knyga, nes ji keičiasi, pasipildo, atsinaujina. Man atrodo toks žmogus, su kuriuo nori praleisti visą gyvenimą, būtų pats tas negyvenamai salai. Tačiau jeigu mane kažkas priverstų, jei visi žmonės būtų mirę ir nebeliktų galimybės keliauti su kažkuo, tada imčiau… Iš tiesų, buvo didelė pagunda įvardinti Šventą Raštą ar kažką panašaus – yra tikrai nemažai knygų, kurios man padarė didelę įtaką, pavyzdžiui, Šv. Chosemarijos Eskrivos „Kelias“. Vis dėlto dabartiniame etape imčiau tiesiog tuščią dienoraštį, su kuriuo galėčiau dalintis savo kūryba.

Kadangi mėgsti aforizmus, trumpus posakius, ar galėtum savo kūrybą apibūdinti trimis žodžiais? Jei taip, kokie žodžiai tai būtų?

Paprastumas meną puošia. Ši frazė atspindi vieną iš mano kūrybinio eksperimentavimo krypčių. Dažniausiai žmonės, esantys meno lauke, vertina sudėtingumą. Tačiau paprastumas – įdomi ir savita laikysena šiandienos kontekste. Kai kas galėtų sakyti, kad tai per banalu, per paprasta… Bet tegul pamėgina ką nors gerai ir paprastai padaryti – tai nėra taip lengva.

Naujausioje tavo knygoje „Grafitti“ jaučiamas lengvai kritiškas požiūris į šių dienų visuomenę. Ją seniai tapo įprasta apibūdinti kaip vartotojišką, individualistinę, susiskaldžiusią. Tačiau dažnai šie apibūdinimai mums nieko nebesako. Kaip tu matai šiandienos visuomenę, kokia ji?

Visuomenė nebūtų visa be meno. Yra labai svarbu, kad menas dalyvauja mūsų bendruomenės kūrime. Menas yra svarbus ne vien tik socialiniu aspektu, nes yra nemažai vien tik socialiai aktualaus meno, bet ir tuo, kad jis yra tam tikra savižinos priemonė ir kartu kažkas savarankiško, plečiančio mūsų akiratį.

Ko mes dažnai nepastebime, kai kritikuojame visuomenę, kad joje yra labai daug tylaus heroizmo –gerokai daugiau nei garsiai rėkti mėgstančio tragizmo. Man atrodo, kad tai yra tas kampas, per kurį aš noriu žvelgti – mes turim labai daug solidarumo, palaikymo, žmogiškumo, pakantumo, kurie nepasiekia viešosios erdvės. Tylus heroizmas yra tai, ko, iš tiesų, turime labai daug – žmonių, kurie dirba savo darbus, gyvena savo gyvenimus, rūpinasi savo antrąja puse bei šeima. Visi šie dalykai turi labai didelę, pamatinę vertę.

Man taip pat labai įdomu – ką mes kaip visuomenė išmoksim iš karantino patirties. Ką mes tikrai išmokom, tai dirbti ir bendradarbiauti online, bet kartu tikiuosi, kad išmoksim ir solidarumo. Iš esmės, karantinas buvo tarsi tam tikra dekalogo aktualizacija – ką tu darai, veikia visus aplink tave. Virusas tapo gyvu mūsų tarpusavio santykių atspindžiu.

Pastarieji keleri metai tikrai nebuvo lengvi – karas, pandemija, poliarizacija, įtempta ekonominė situacija. Tačiau naujausia tavo kūryba persmelkta vitališkumu – netikėtais minties šuoliais, paradoksais, energinga naujų formų paieška. Iš kur sėmiesi vilties ir entuziazmo?

Man tai – artimas bendravimas su Dievu. Aš turiu vilties dėl savo gyvenimo, dėl kitų žmonių ir ši viltis kyla iš mano tikėjimo, jog Dievas viliasi ir turi vilties dėl manęs. Įspūdingas, iš tiesų, yra šis paradoksas, jog Dievas laukia kiekvieno iš mūsų ir kančioje, kad per sunkumus taip pat rodo savo meilę bei nori kartu su mumis tuos sunkumus pakelti. Bet jeigu aš šito nežinočiau ir nepatirčiau, man tikrai būtų daug sunkiau. Buvau parašęs vieną aforizmą ta tema: vienintelis kryžius – mūsų viltis, vienintelė viltis – mūsų kryžius. Viltis gali būti kaip kryžius, nes ji kankina, reiškia, kad tu kažko neturi, tau sunku, tu kažko lauki. Bet kartu kryžius gali tapti viltimi, kai tu priimi situaciją, kurios negali pakeisti, ir tu ne tik priimi, bet ir įžvelgi už jos Dievą, kuris tavimi rūpinasi, tave myli. Tada tu gali gyventi toliau.

Naujausias tavo kūrybos posūkis – kiek netikėtas. Nors kurti žodžius dainoms svajojai jau seniai, tačiau turbūt mažai kas tikėjosi išgirsti tave dainuojantį. Debiutavai kūriniu apie branduolinio karo nuojautą, neseniai pristatei dar tris tematiškai labai skirtingas dainas. Ko galime tikėtis ateityje ir ar pamatysime tave ant scenos ne tik skaitantį poeziją, bet galbūt ir šėlstantį festivaliuose bei koncertuose? 

Aš sau duodu dosnų terminą – maždaug septynerius metus. Tikiu, kad per juos pavyks šį tą pasiekti muzikoje. Dabar labiausiai noriu surasti žmones, su kuriais būtų galima kurti kartu – ir gyvai repetuoti, ir dalyvauti bendrame kūrybos procese. Tam, kad tą pasiekčiau, nusprendžiau įsirašyti keletą dainų – aš žinau, kad tai dar nėra geriausia, tobuliausia kokybė, bet tai suteikia įspūdį, kokia muzikine kryptimi aš galiu ir noriu eiti. Tad vienas iš mano tikslų, ateinantiems metams – atlikti savo kūrybą ne tik prieš mikrofoną, bet ir gyvai auditorijai.

Ko palinkėtum šiuolaikinei poezijai?

Palinkėsiu to, ko linkiu ir sau – mažiau žodžių, daugiau grožio.