Poetas V. Braziūnas: „Esu iš Pasvalio, iš Pumpėnų gatvės septinto namelio ant Lėvenio kranto!“

Nors ta proga sukaktuvininkui būtų galima užduoti begalę įvairiausių klausimų, bet labiausiai rūpėjo tie, kurie susiję su pamatiniais pradais, pirmiausia – gimtine. Kaip yra pasakęs Kurtas Vonnegutas, žmogus yra niekas be savo šaknų, o V. Braziūno gyvenime ir kūryboje jos itin darniai susipynusios. 

Koks Jums regisi dabartinis Pasvalys, kas jame šiandien mieliausia?

Mieliausia, kai – tikėdamasis ar ne – randu ne tik ką nors nauja, bet ir pagarbią to naujo daikto, erdvės ar reiškinio darną su tuo, kuo Pasvalys, nors per entuziastingas komunizmo statybas Vytauto Didžiojo aikštėje bei aplink ir praradęs buvusį urbanistikos paminklo žavesį, vis dar yra, dar gali būti savitas. Jei tik prieš kirpdami išmoksim devynis kartus pamatuoti. Jei tik nepersistengsim skubėdami, keisdami vietas ir vardus.

„Pasvalys lenda per visas siūles, taip jau yra, ir nieko nepadarysi. Išlenda ta mano žemė visą laiką prieš akis, matyt, dėl to, kad taip smarkiai jos esu netekęs, nėra pačių artimiausiųjų – yra tik artimųjų kapai, nėra kur parvažiuot, gali tik atvažiuot… Tokia jausena, o kadangi gildai save visokiais prisiminimais, kurie iš mažų dienų ryškiausi – iš čia ir tas Pasvalys. Iš tikrųjų esu tą knygą seniai seniai parašęs. Ji yra išblaškyta po kokias dvi dešimtis poezijos rinkinių, surinkus į vieną krūvą – atsiskleistų tikra Pasvalio erdvė, būtų teminė rinktinė, nežinau, ar kas imtųsi ją leisti, bet tokia egzistuoti gali“, – taip kalbėjote knygos „Vilniaus heteroglosija“ pristatyme 2021 m. lapkritį. Gal ši Jūsų išsakyta mintis jau įgijusi kokį apčiuopiamesnį pavidalą?

Jei žinočiau, kad kas nors tokią teminę rinktinę ryžtųsi išleisti, visai būtų smagu ją sudaryti. Nebeturiu prabangos darbų krauti „į stalčių“.

Atmenu Jūsų ne kartą išsakytą norą gimtajame Pasvalyje ilgėliau tiesiog pabūti be jokio tikslo, pasikalbėti su ten sutiktais vietiniais, kurie pažinoję Jūsų tėvus, senelius… Ar šitame skubriame laike dar puoselėjate šią svajonę?

Gal čia ir būtų palankesnis būdas pasikalbėt su savo, su giminės, su gimtos aplinkos atmintim. Sakau todėl, kad tokio būdo nesu išbandęs. Ir nežinau, ar svajonė ir neliks svajonė. Ko gera, liks. Mat nei augtinių namelių Pasvaly ar Dagilišky žmogus nebeatsipirksi, nei dar ko, o svečiuodamasis, kad ir pas pačius mieliausius gimines, vis tiek būsi svečias. Gal užteks to, kas nepalieka ir nebepaliks. Kas vis įsprūsta kokian eilėraštin. Kaip antai šitas, pačios gruodžio pabaigos, dar niekur nespausdintas:

pranešyms   pro   galyn’   gryčios    lóngo

 

aš, Braziūna Lãds, ont Łė́vene lãda rãsts,

Pasvale   párk’   nakvojės’   kiop    strazds,

būvės’  neprãsts,  šnekėjės’  so vėjės’, ėjės’

novėjės’,   soskerslatvėjės’,  so  kãra  výrэs

traukės’  jų  dai̇̃ns, on  gàlu  gãla  spakai̇̃ns

pats sau vaidenuos’ Pū́mpenu septėniuos’,

kor mãna pėpkẽla rūkst

                                   ė    àlos   potẽla   neslūgst

Mano kadaisinio gyvenimo pėdos Pasvaly, kartais blaiviai patiriu, jau bebaigiančios blukti. Galutinai įtikino juokingas nesusipratimas, ne per seniausiai nutikęs bičiuliui fotomenininkui Algimantui Aleksandravičiui. Norėjęs padaryt man staigmeną ir savo Pasvalio nuotraukų ciklan įdėti mano gimtinį namą. Bet mane šiaip jau gerai pažįstančių pasvaliečių namas buvo parodytas – gretimas. Vėliau Algis guodėsi: „taip stengiausi tave, Vladai, pagerbti, tiek retušavau tą namą, fotografuotą prieš saulę, ir buvau jau įdėjęs, bet sužinojęs, kad ne tas, išėmiau“.

Na, nieko nėr, kas neišeitų į gera. Tas menkas nesusipratimas gal ir bus buvęs dingstis rastis išdidžiam šito eilėraščio pranešimui: esu iš Pasvalio, iš Pumpėnų gatvės septinto namelio ant Lėvenio kranto! Mat tada vyresni žmonės vis dar tardavo tikrą šios gatvės pavadinimą, kaip šimtmečiais, jiems naujai primestas Komjaunimo neegzistavo. O dabartiniais laikais suskubta persistengt ir istorinei gatvei skirti lozunginį Nepriklausomybės vardą… 

Šiuos metus pradėjote itin džiugiu akordu – latviškai išleista Jūsų kūrybos rinktinė „Atminties perpylimas“, 2021-uosius palydėjote misterijai „Ein saulelė aplink dangų“ parašytu tekstu, 2020 m. išleistas naujausias Jūsų eilėraščių rinkinys „Vilniaus heteroglosija“. Tad čia ir norisi klausti, iš kur randasi toks produktyvumas?

Anoks čia produktyvumas. Kol žilas mano laikas dar nepavargo, kol jis, anot vieno šventojo, vis dar „atlieka dvasioje nuostabius darbus“, tai negi tam laikui trukdysi. Taip viskas ir kaupiasi kaip koks kultūrinis sluoksnis. Tereikia palaukt, kada medžio šaknis kokią šukę ar kaulą iškels.

Taip, iš pernykščių premjerų, kur mano nagų prikišta gerokai, misterija „Ein saulelė aplink dangų“ buvo paskutinė. Ją „Polifonijai“, Šiaulių valstybiniam chorui, kūrėm su keturiais kompozitoriais: Algirdu Martinaičiu, Nijole Sinkevičiūte, Donatu Zakaru ir Juta Pranulyte. Prieš tai dar nuskambėjo panašios tematikos kantata „Erdvėja baltas laikas Lietuvos“, su Vytautu Miškiniu rašyta Europos vaikų ir jaunimo chorų festivaliui, neįvykusiam, duokdie įvyksiančiam kitą vasarą. Ir su Gintautu Venislovu taip pat „Polifonijai“ sukurta siuita „Ilgesiui ir vilčiai“, skirta šiauliečiams Frenkeliams („Kaip Vileišis Lietuvą kėlė, / taip ir Frenkelis kėlė Šiaulius“). 

Tik ir vėl. Dalis tų premjerinių koncertų arba buvo atšaukti (be kitų, ir „Erdvėja baltas laikas Lietuvos“ Briuselyje), arba įvyko apmenkę. Dabar su Donatu Zakaru valstybiniam „Vilniaus“ chorui rašom Vilniaus 700-mečio koncertą „Gratulationes Vilnæ“… Rašom ir tikimės. Tiesa, ir „Vilniaus heteroglosijos“ eilėraščių tarpais jau paskamba: dainomis nemažai jų pavertė Agota Zdanavičiūtė, ji viena ar su kitais jas dainuoja muzikuoja; arba ir aš dar ką paskaitau. 

O poezija… Na, prie tikrai džiugaus latviško „Atminties perpylimo“ dar pridėčiau rusišką „Eumenidžių giraitės“ knygą, netikėtai išdygusią… Čeboksaruose, Čiuvašijos sostinėj, ten mes trise su Tomu Venclova ir Antanu A. Jonynu. Tiesa, solidžiau į rusų kalbą pernai mane išvertė Georgijus Jefremovas, bet žiūrėsim, kada čia ir kaip kas išleis.

Kokią įtaką Jūsų kūrybai ir apskritai gyvenimo būdui turėjo pandemija, ypač karantinas, pristabdęs arba bent gerokai sulėtinęs kultūrinį gyvenimą, kurio itin aktyvus dalyvis visada buvote? 

Esu namisėda niekurneiva. Pandemijos varžtai sumažino pagundų, jie leido grįžt į prigimtinį būvį ir dažniau vis pasėdėt namie, lėtojo laiko aky. Tad tie varžtai tebėra gera dingstis bent kartais nebesivelti ten, kur nebūtina. Duokdie, kad toji dingstis ir dažniau mane palaikytų arčiau namisėdos prigimties, taptų tvirtesniu įpročiu, prie darbo lenkiančiu.

Bėda tik, kad pandemija ir visokeriopos jos pasekmės stabdo ne tik mano paviršinį bruzdėjimą, bet ir leidyklų spartą bei užmojus, jose (tikriau, joje) guli dar trys knygos, žadėtos iki šiol išleisti. Jų likimas tebėra iki galo neaiškus. Skaudžiausia, kad imdamasis darbo autorius, ypač vertėjas, įvairiai ir neišvengiamai ne vienam brangiam žmogui ar draugingai institucijai įsipareigoja, o galiausiai dėl objektyvių ir kitokių leidybos netesėjimų lieka ir pats it musę kandęs, ir dar kaltas kitų akyse, lyg apsimelavęs.

Daugelis Jūsų turbūt negalėtų įsivaizduoti ne tik neeiliuojančio, bet ir nefotografuojančio, o fotoaparatas, kiek atmintis siekia, yra ištikimas Jūsų palydovas. Ar poezija ir fotografija kaip nors konkuruoja? Ar lygiavertis pavykusio kadro ir eilėraščio džiaugsmas?

Draugų iš vidurinės ar abiejų universiteto kursų, žurnalistų ir lituanistų, atminty aš gal irgi su fotoaparatu. Paskiau ištiko fotografavimo moratoriumas iki pat šio tūkstantmečio pradžios. Mat susivokiau, kad fotografija mano laike nebeišsitenka. Vis dėlto tą moratoriumą ar neskelbtą įžadą pažeidžiau, dabar užtat man bėda. Nespė́mė, kaip pasakytų Algimantas Baltakis, užvakar kur kas rimtesnį gimtadienį atšventęs.

Viename interviu, pateikdamas skulptoriaus Stanislovo Kuzmos pavyzdį, esate palyginęs: „Kartais kūrybiška santarvė su nepalankiomis aplinkybėmis netgi leidžia sukurti didesnę vertę negu absoliuti kūrybos laisvė.“ O kaip dažniau nutinka pačiam? 

Taip, tada turėjau galvoj Stanislovo „Mūzų šventę“ virš įėjimo į Nacionalinį dramos teatrą Vilniuj, įspraustą tarp dviejų sienų giliau nuo prospekto. Prokrusto lova, ne kitaip. Bet kaip impozantiškai ten tos trys mūzos atrodo įsitaisiusios!.. Ką daugiau galėčiau pasakyt? Klausiant cituojamas mano sakinys prasideda žodžiu „kartais“… Tiesa tokia, kad iš tų nepalankių aplinkybių kartais pavyksta išnešti sveiką kudašių, nors dažniau, matyt, ne.

Dar viena sritis, kurioje neabejotinai esate ryški ir svarbi figūra, – baltistika. Tai įrodo Jūsų darbai, už kuriuos buvote įvertintas Baltijos Asamblėjos apdovanojimais, tiek Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, kuri 2013 metais Jums paskirta už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką. Kuo pastaroji ir ryšiai su kaimynais latviais mums svarbūs?

Čia kaip kam. Manau, jei žmogus susivokia esantis lietuvis, iš pagrindų lietuvis, – jis numano ir esantis baltiškų šaknų. Kai kam taip numanyti per maža ir gyvenimo, kai kas savąją šaknį gyvai pajunta ir jaunas. Dabar sudarinėju ir verčiu bičiulio latvių poeto Pėtero (ne Pėterio!) Brūverio, deja, jau mirusio, eilėraščių rinktinę. Kaip tada dar jaunas Pėteras sakė, tikriau, kaip pavadino vieną straipsnį, kadaise skelbtą ir mūsų „Literatūroje ir mene“, – „Pirmiausia esam baltai“. Suprask, jau po to lietuviai ar latviai, sėliai ar žiemgaliai, latgaliai ar kuršiai, aukštaičiai ar žemaičiai…

Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio toks teiginys atrodytų romantiškas ir naivus, vis dėlto, įsigilinę į abiejų tautų priešistorės ir vėlesnius panašumus ar skirtumus, įsispaudusius tautų būde, pirmiausia prigimtinėj religijoj, mitiniuose tautosakos reliktuose ir panašiai, – pamatytumėm, kokį gausų, margą ir savitą kraitį esam gavę. Ypač gal mes, kurie iš palatvės. Kurių upės, skirtingai nei kitų lietuvių, Baltijos jūron suteka ne Nemunu, o Lielupe ar Venta. Kurių dainų gulbelės mūsiška tarme klykauja šiauriau, Dauguvoj. Ten link mus traukia, nors kasdienei mūsų sąmonei ta trauka tokia sava, tokia savaime suprantama, kad jos nė nebepastebim.

Savo feisbuko sienoje mėgstate įamžinti įvairių kultūros ir meno kūrėjų gyvenimo sukaktis, o mintis apie sukaktuvininką visuomet palydi nuotrauka iš gausaus Jūsų archyvo. Ar mėgstate panašiomis progomis pasklaidyti savo asmeninį archyvą? O gal tam progų visai nereikia? 

Tie Pačios minimi žmonės, gyvi ar mirę, mane palaiko: man juos prisiminti gera. Užtat, progai pasitaikius, savo fototeką pasklaidau. Saikingai: iš šimtų tūkstančių veidų bei kraštoveidžių baugu nebeišeiti. Be progos sklaidau rečiau. Nebent ruoščiausi kokiai parodai. Bet tos parodos – jau tik senokas prisiminimas. Mat gyva ėdžia. Ir vienatinio laiko, ir pinigo taip pat.

Su kokiomis mintimis, nuotaikomis, darbais pasitinkate sukaktuvinį gimtadienį?

Stengiuosi gyvent su darbais, be kokių sukaktuvinių minčių ar nuotaikų. Žinoma, tolyn labyn jos vis dėlto aplanko ir darosi įkyresnės, vis stengiasi primint, jog tuoj įkopsiu aštunton dešimtin. Lyg pats nežinočiau! Žinau. Bet kad per tas septynias dešimtis nedirbti neišmokau. Tai iš tingėjimo ilsėtis dar vis ką nors krapštinėju.