Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (IX). P. Širvys „Poezijos pavasariuos“

Pasirašo į knygą. — Paulius Širvys Jonavos rajone „Poezijos pavasario“ šventės metu, 1975 m. Romualdo Rakausko fotografija

Mylimas buvo Paulius Širvys, mylimi ir „Poezijos pavasariai“, tad skaitymai vykdavę audringi, žaismingi, neretai užsibaigdavę net nešiojant poetą ant rankų. Apie tas dienas pasakoja rašytojai Alfas Pakėnas, Marija Macijauskienė, Algimantas Mikuta, Antanas Žekas.

Paulius Širvys „Poezijos pavasariuos“

Paulius Širvys mėgo „Poezijos pavasarių“ šventes – susitikimus su skaitytojais, keliones po Lietuvą su poetais. Atsiminimuose rašoma, kad labai mėgdavo dairytis pro langą. Žiūrėti į laukus, pamiškes, vienkiemius. O ten, kur vykdavo poezijos skaitymai, jis buvo savas ir jautėsi kaip žuvis vandenyje. Turėjo savo skaitymo stilių – su niekuo nesumaišysi Pauliaus Širvio intonacijų ir jo balso. Kaip ir veido bei eisenos. „Poezijos pavasario“ dienomis dalyvaudavo ne viename renginyje. Buvo laukiamas Lietuvos žmonių. Kartais širviškai pasimesdavo toje poetinės ir gegužinės nuotaikos žalumoje, bet klausytojai ir žiūrovai jam atleisdavo.

Su ąžuolų vainiku ir vaidilutėmis. — Pauliui Širviui įteikiamas „Poezijos pavasario“ prizas. Palemonas, 1973 m. Romualdo Rakausko fotografija

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį mažai ką berašė, bet gerokai panešioto švarko kišenėse buvo likę poezijos deimančiukų iš anų dienų. Marija Macijauskienė atsiminimų knygoje „Metai su Pauliumi“ prisimena, kad su Širviu dažniausiai susitikdavo „poezijos vieškeliuose“ – atseit „Poezijos pavasario“ metu. Marija aprašo 1967-ujų „Poezijos pavasario“ dalyvių susitikimą su Salų miestelio žmonėmis Pauliaus numylėtoje Aukštaitijoje: „Ypač čia populiarus buvo Paulius Širvys. Visi pamatėme, kaip jį myli, džiaugiasi juo – savo krašto dainiumi. Jaunystėje Paulius čia mokėsi žemės ūkio mokykloje. Ir šioje šventėje, susitikęs su kraštiečiais, Paulius buvo neatpažįstamai pasikeitęs: šėlo su visais, buvo ant rankų nešiojamas ir mėtomas į viršų, vis kartojant, kad Širvys tai jų, saliečių, brangiausias žmogus. Toje kelionėje Paulių galėjai matyti ir kvatojantį, ir užsisvajojusį, žvelgiantį į kitoj pusėj šventosios dunksantį šilą.“

1973-iaisiais Paulius Širvys tapo „Poezijos pavasario“ laureatu – už prieš metus (1972 m.) pasirodžiusią eilėraščių rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“. Rodydama prielankumą legendiniam poetui, Kauno valdžia prie laureato diplomo ir vainiko pridėjo vokelį su keliais šimtais rublių. To anksčiau niekada nėra buvę. „Mus, šventės rengėjus ir prižiūrėtojus, ta valdžia prisaikdino pasirūpinti, kad laureatas premiją panaudotų savo gerovei pakelti, o ne pokyliui kur nors ant žolės. Valdininkai bijojo, kad po iškilmių Širvys neatsidurtų gerbėjų glėbyje, kaip prieš kelerius metus. Tada pražuvusio Pauliaus Širvio marių pakrantės brūzgynuose ieškojo visas milicijos būrys, o suradęs su sirenomis atlakino iš Palemono į Pažaislio vienuolyno sodą, kur kiti poetai jau broliavosi su miesto tėvais. Trumpai tariant, mudviem su menininkų namų vadovu Mykolu Karčiausku buvo pavesta ganyti Paulių, saugoti kaip savo akies vyzdį. Iš Kauno jis privalo išvykti su nepraimtu vokeliu – toks buvo uždavinys, ir jo, reikia prisipažinti, mes neįvykdėme – premija liko Kaune. Ji buvo atiduota buvusiai žmonai Birutei ir dukrai Dangei, kurios čia gyveno“, – prisimena poetas Algimantas Mikuta.

Paulius Širvys – 1973 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. Romualdo Rakausko fotografija

Dar vieną iš tokių „Poezijos pavasario“ pabaigtuvių savo atsiminimuose „Susitikimų akimirksniai“ nuotaikingai aprašo aktorius Antanas Žekas: „Parke prie Pažaislio vienuolyno išvydome baltomis staltiesėmis uždengtą T raidės formos stalą. Prie raidės išilginės dalies buvo sodinami eiliniai poetai ir svečiai. Tarp lėkščių su užkanda kur ne kur stovėjo vyno buteliai. Prie skersinės dalies, kur susėdo miesto ir Rašytojų sąjungos vadovybė, sukiojosi spiečius padavėjų, o butelių rikiuotėje puikavosi užsieniniai brangvyniai bei konjako buteliai. Ten su dideliu entuziazmu darbavosi senyvas žinomas generolas, turbūt paskirtas to vakaro „skerso“ stalo vadovu.

– Mano pulkas, prašau! – komandavo generolas. – Mano pulkas išgeria!

Mes išgėrėm po taurę vyno ir, galima sakyti, balių baigėme. Žvalgėmės šen ir ten, bet niekas nieko nesiūlė. Siuntėme žygeivius, kad ko nors atneštų, bet jie teparnešė žinią, kad įsakyta nieko neduoti nei parduoti. Temo. Prie skersinio stalo vis garsiau skambėjo generolo komanda: mano pulkas!..

Tada Paulius Širvys neiškentęs atsistojo ir tėškė:

– Tavo pulkas,
Mano pulkas.
Tavo pulkas
Valgo bulkas,
Mano pulkas
Ny…

Posmas baigėsi rusišku triraidžiu, kuriuo vaikėzai dekoruodavo sienas. Nejauki pauzė tęsėsi neilgai. Tuojau pat suskambo naujos generolo komandos. Į mus niekas nekreipė dėmesio.

Pradėjome skirstytis…“