Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (VIII)

Portretas.
Paulius Širvys – „Nemuno“ redakcijos darbuotojas. Romualdo Rakausko fotografija

Poetą Paulių Širvį gyvenimas laužė negailestingai – jį ne tik puolė priešai, bet ir išduodavo draugai. Tačiau, nepaisant visų nuosmukių, kūrėjas visada atverdavo duris nelaimingesniam už save, tą naktį neturinčiam užuovėjos, visada rasdavo būdų kasdienybei valiūkiškai praskaidrinti.

***

Aš – beržas…

Tai skamba kaip šaukinys mūšio metu, kai norima įsitikinti, ar kareivis dar tebeturi ryšį su ginklo draugais. Pauliaus Širvio gyvenime šis šaukinys buvo nuolatinis ryšio su gimtąja žeme ir jos žmonėmis patikrinimas. O kad jis jautė šį ryšį ligi paskutinės savo gyvenimo akimirkos, patvirtina jo eilėraščiai, kurie užgimė iš jo neramios širdies, kurie gyveno ir kurie dar ilgai gyvens žmonėse.

Prisiminimai dažnai būna skaudūs. Todėl taip sunkiai gula eilutės ant popieriaus lapo. Juo artimesnis žmogus, tuo sunkiau kalbėti apie jį kaip jau nebesantį, nes kol tu pats esi gyvas, jis visada yra su tavimi. Su manimi Paulius nuo 1948-ųjų metų. Visados kariškai pasitempęs, drovus ir švelnus, dažnai su gyvenimo naštos prigesintu žvilgsniu, kartais su keiksmais lūpose ir netvirta eisena. Ir vis dėlto tai tikrasis Paulius. Paulius, kuriuo galima buvo pasitikėti bet kur ir bet kada.

Gyvenimas jį laužė negailestingai. Jį puolė ne tik priešai – išduodavo net draugai. Juk buvo kaltinamas ne tik nesuderinamu elgesiu su „aukštu“ rašytojo vardu, bet ir „buržuaziniu nacionalizmu“. Ir ne vienas draugas peržengdavo tą ribą, už kurios prasideda išdavystė. Vėliau atgaline data kai kurie įsibruko į jo draugų tarpą ir rašė apie poeto kelią iš vienos smuklės į kitą. Nėra didesnio nusikaltimo, kaip sumenkinti žmogaus tragediją. Ji per daug didelė, kad tilptų į bohemiškos pseudotikrovės rėmus. Pagaliau tai ir nebuvo bohema, o Pauliaus kelias į žlugimą. Ir ėjo jis tuo keliu ne pasyviai, o atkakliai kovodamas su atsiveriančiu liūnu, stengdamasis išsaugoti savo garbę ir orumą. Jam visada buvo koktu gerti už svetimus pinigus, jis visada užleisdavo savo lovą labiau pavargusiam už save, pats atsiguldamas ant grindų arba vonioje. Jis visada atverdavo duris nelaimingesniam už save, tą naktį neturinčiam užuovėjos.

Ir eina metai – kaip jo eilėraščiuose. Jis vis prisimenamas, neužmirštamas, o jau tiek laiko nebėra tarp mūsų. Aš nežinau, ar užgesdamas Paulius Širvys matė danguje savo žvaigždelę, bet žinau, kad tą akimirką paliko žemę žmogus, kuris, pats būdamas ne kartą išduotas, išduoti nemokėjo.  Nei savęs, nei kitų…

Juozas Macevičius, poetas (iš rankraščio, 1995 09 06)

***

…Tą kartą mintys apie Paulių kryžiavosi būnant prie jo pamėgto Sartų ežero. Nebangavo poeto apdainuotas ežeras, liūdnai neklykė žuvėdros, nebaubojo šlaituose paklydusių karvių kaimenė, nebuvo girdėti ir mažo piemenėlio dūdelės. Sartus sukaustė ledas, kalvos ir kloniai miegojo baltame žiemos patale. Žiūrėdamas į prakirstą eketę atsiminiau, kad dar vakar Vilniuje, Antakalnio gatvėje, kaktomuša susidūriau su Pauliumi. Jis buvo labai susijaudinęs, vis kilojo prie kaktos ranką, braukė pirštais plaukus (neatsimenu Pauliaus žiemą su kepure) ir ruošėsi kažką svarbaus pasakyti. Žiūrėjau į giliomis raukšlėmis išvagotą veidą, liūdnas akis, ir laukiau.

– Tai tu nesiruoši važiuoti? Taigi va, ant Sartų ežero arklių lenktynės…

Ir jis nuskubėjo gastronomo link…

Prakirstoje eketėje, toje didžiulio ežero mažoje akyje, ėmė judėti, vaikščioti vanduo. Aš supratau – ten, kitame ežero gale, jau lėkė eiklūs žirgai, jau dundino savo kanopomis kietą ledo dangą, jau džiūgavo ir šaukė žmonės, ragino šaunius važnyčiotojus. Ir aš tarsi pamačiau Paulių minios šurmuly, pagyvėjusį ir laimingą. Laimingą savo gimtosiose vietose, tarp savo žmonių. Žinojau, kad gyvenimas Pauliui laimės akimirkų šykštėjo, kad jos lyg tie eiklūs žirgai pralėkdavo pro šalį. Tačiau toks turbūt ir yra tikrų poetų likimas. Savo kūryba nešti džiaugsmą, palaimą kitiems, o save pamiršti. Toks ir buvo Paulius.

Gera ant Sartų ežero mąstyti apie Paulių, jausti jį.

Vladas Dautartas, rašytojas

Palinkėjimas ant šimto rublių
Pamokanti Pauliaus Širvio dedikacija bičiuliui Jonui Šiožiniui. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nuotrauka

***

Prisimenu, kaip Paulius sykį atėjo pas mane su dvylika šimtinių rankose.

– Tu viską gali, padėk man jas iškeisti.

– Bet iš kur jos pas tave po šitiek laiko atsirado?

– Įdėjau tarp knygos lapų ir užmiršau, o dabar ji pati nukrito nuo lentynos ir pabėrė.

Pinigai jau antri metai buvo pakeisti ir nebuvo jokių šansų juos paversti naujais. Tačiau prašomas aš dėl viso pikto paskambinau finansų ministrui Romualdui Sikorskiui ir papasakojau jam šią linksmoką istoriją.

– Kas taip padarė? – paklausė ministras.

– Paulius Širvys, – atsakiau. – Jūsų divizijokas.

– Tik jis taip ir galėjo padaryti. Mes kaip nors kitaip jam padėsim, o keist nekeisim. Tegul užeina.

Po kelių savaičių Pakruojyje organizavome literatūros vakarą, pasikvietėm ir Paulių Širvį. Žmones mus apipuolė autografų, o Paulius ėmė teisintis, kad paskutiniu metu neišleidęs jokios knygos, todėl neturi ant ko pasirašyti. Paskui, kažką prisiminęs, išsitraukė keletą šimtinių ir ėmė jas dalinti skaitytojams kartu su autografais.

Manęs tai nė kiek nestebino, tik linksmai nuteikė jo neeilinis išradingumas. Jis toks ir turėjo būti – kitaip nebūtų Paulius Širvys. Dabar tie autografai tapo muziejine retenybe.

Vytautas Petkevičius, rašytojas

Stovi su paltu atsirėmęs į beržą.
Paulius Širvys (1978 m.). Gedimino Svitojaus fotografija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Tai buvo 1966-ųjų vasara. Dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ minėjo savo veiklos 25-metį. Iškilmingas banketas buvo suruoštas „Palangos“ restorano antro aukšto salėje. Aš, anuometinis ansamblio choro artistas, sedėjau „galiorkoje“ kartu su judriaisiais bendraamžiais šokėjais. Panašių pobūvių pradžia visada būna nerangi ir sukaustyta. Taip buvo ir tada.

Prasidėjo sveikinimo kalbos, įžanginį žodį tarė ansamblio meno vadovas Vladas Bartusevičius. Iš užstalės stojosi vis nauji oratoriai. O mums varvėjo seilės matant puikiai serviruotą stalą, nekasdienius patiekalus ir gėrimus. Taigi nekantriai laukiame „oficiozo“ pabaigos.

Aš sėdėjau pačiame stalo gale. Prieš mane už keleto metrų žiojėjo restorano laiptų, jungiančius abu aukštus, duobė. Po tą duobę aukštyn žemyn lakstė suplukę oficiantai… Staiga matau – laiptais iš tos duobės kyla susitaršiusi vyriška galva, paskui pasimato jūreiviška palaidinukė, dryžuoti marškinėliai. Kai vyriškis pasirodė visu ūgiu, jo kelnių kišenėje pamačiau tabaluojantį butelį, gal alaus, gal vyno. Dar menu, jog į viršų jis kopė pamažu ir nedrąsiai. Nustebęs žvelgiau į jį, kadangi iš aprangos jisai neatrodė kviestinis svečias.

Pabaksnojau šalia sėdėjusius ansambliečius – žiūrėkite, kas čia toksai atlipa?

„Ką, tu nepažįsti? Juk tai – Paulius Širvys!“

Pasidarė šiek tiek gėda, kad universiteto ketvirto kurso lituanistas nepažįsta garsaus poeto. Kol krūtinėje maišėsi prieštaringi jausmai ir nuostaba, prie mano pirmą kartą pamatyto Pauliaus Širvio pripuolė pora oficiantų, apgręžė jį ir gana grubokai nulaipino žemyn.

Štai taip: didžiulė banketų salė, valgiais ir gėrimais apkrauti stalai, formalios kalbos apie meną ir kultūrą, kažkokia dirbtina tyla ir staiga šiame iškilmingame fone – jeseniniška lietuvių poeto figūra… Koks keistas kontrastas! Juk šitai figūrai neatsirado vietos prie prabangaus šventinio stalo. Būčiau aš tada buvęs ansamblio meno vadovo ar direktoriaus vietoje, tikrai būčiau pakvietęs Širvį bendron draugėn ir pasakęs: „Na, matai, mielas Pauliau, mūsų ansambliui sukako šiek tiek metų, nedaug, dar jaunas jis, bet nuveikė nemažai. Prie jo pasiekimų daug prisidėjai ir tu. Tavo lyra, tavo dainingos eilės įkvepia mus, padeda surasti nesenkančia lietuvių tautos gyvybingumo ir kūrybos versmę. Neturėtume tokių talentų kaip tu, neturėtume ir šitokių ansamblių. Ačiū tau už tai, mielas poete! Būk drūtas ir laimingas! Į sveikatą!“

Tada nebuvo pasakyti gražūs žodžiai Pauliui Širviui, nebuvo paskelbtas tostas jo garbei. Aš savotiškai savo kaltę (jeigu tokia buvo) vėliau išpirkau ne kartą. Teko ir taurėmis susidaužti, ir padainuoti, ir gerą žodį jam pasakyti. Suprantama, prie Pauliaus Širvio talento ir asmenybės esmės prisiliečiau tik krašteliu…

Alfredas Guščius, literatūros kritikas (iš rankraščio)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.