2021 03 21

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Poezija, jei ne iš piršto laužta, padeda žmogui suvokti būties formatą

Pixabay.com nuotrauka

Poezija mums padeda suprasti vieniems kitus, sujungdama skirtingas kultūras, šalis, tautas. Tai viena vertingiausių kultūrinės ir kalbinės išraiškos bei tapatybės formų. Daugelį amžių mintys ir jausmai, įvilkti į poetinę formą, skverbiasi gilyn į širdį, primindami, kokie esame skirtingi ir kartu – kokie panašūs. Neretai patys paprasčiausi posmai sąmonėje suveikia kaip galingas katalizatorius.

Kovo 21-ąją paskelbusi Pasauline poezijos diena (šis sprendimas buvo priimtas 1999-aisiais 30-ojoje generalinėje konferencijoje, vykusioje Paryžiuje), UNESCO atkreipia dėmesį į įstabią poetinio žodžio galią pažadinti kūrybinius žmogaus gebėjimus. Vienas esminių Pasaulinės poezijos dienos tikslų – kalbinės įvairovės skatinimas ir galimybė prabilti nykstančioms kalboms per poeziją. Taip pat ši diena skirta poezijos sklaidai, atsigręžimui į žodinę poetinių skaitymų tradiciją, poezijos kaip disciplinos dėstymui, dialogo tarp poezijos ir kitų meno rūšių (teatro, šokio, muzikos, dailės) kūrimui, poezijos, kaip šiuolaikinio atviro meno, įvaizdžio įtvirtinimui.

Kodėl verta skaityti poeziją? Kad suvoktum pasaulį ir pats save. Poezijoje glūdi įtraukianti istorija, kartais trumpais posmais sutalpinanti tai, ko nerasi vertingame grožinės literatūros kūrinyje. Poetams įprasta kurti savo žodyną, kuriuo itin tiksliai ir taikliai perteikia dalykų esmę, be to, skaitytojams pasiūlydami ir įdomią formą. Kartais pilkiausi gyvenime dalykai poezijoje virsta išraiškingiausiomis keliomis eilutėmis.

Poetas Josifas Brodskis yra sakęs, kad poezija yra aukščiausia kalbos forma. Skaitydamas poeziją kiekvienas žmogus sukuria sau galimybę geriau suprasti kalbą. Pirmojoje knygų mugėje Turine (Italija) 1988-ųjų gegužės 18-ąją J. Brodskis šnekėjo, kad norint išsiugdyti gerą literatūrinį skonį reikia skaityti poeziją: „Jei manote, kad sakau tai dėl atsidavimo savo cechui, kad bandau prastumti savo gildijos interesus, jūs klystate: aš nesu profesinės sąjungos narys. Faktas yra tas, kad poezija, būdama aukščiausia žmogaus kalbėjimo forma, yra ne tik glausčiausias, bet ir trumpiausias žmonijos patirties perdavimo būdas; ji taip pat siūlo aukščiausią įmanomą lingvistinių veiksmų standartą, ypač popieriuje. Kuo daugiau skaitysime poezijos, tuo mažiau pakantūs tapsime bet kokio pobūdžio daugiažodžiavimui tiek politinėje, tiek filosofinėje kalboje, istorijoje, socialiniuose moksluose ar grožinėje literatūroje. Geras prozos stilius visada yra poetinės kalbos tikslumo, greičio ir lakoniško intensyvumo įkaitas. Būdama epitafijos ir epigramos kūdikis, sumanyta, ko gero, kaip trumpiausias kelias į bet kokią svarstomą temą, poezija iš esmės disciplinuoja prozą.“

Sėdi abu prie stalo.
Poetas Sigitas Geda ir dailininkas Petras Repšys Vilniuje apie 1998 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Apie poeziją – Sigito Gedos dienoraščiuose

Sigitas Geda, „Žydinčių bulvių sapnai: dienoraščiai“, sudarytoja Uršulė Gedaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.

2003 kovo 21, penktadienis

Vieno posmo poetai. Galbūt vieno eilėraščio

J. Brodskis kažkur citavo A. Achmatovą, neva poetui užtenka parašyti 30 gerų eilėraščių. Tam, kad išliktų. Ar žmonių atminty?

Man užtenka ir vienos strofos. Antai iš mūsų jaunų dienų poeto Vlado Šimkaus:

Poetai, kaip jūs atsilaikėt

Ties amžių tuštuma baisia?

Ar ji kaip laikrodžiuose laikas

Pati slypėjo jumyse?..

2003 balandžio 18, penktadienis

Apie vieną poezijos savybę

Teisingiau – poetinės kalbos. Šventų raštų kalba (ir senųjų pasaulietinių raštų, geriausiųjų iš jų) turi savybę, kuri sudilo ir išblėso bėgant amžiams – kalbos ryžtingumą.

Ją grąžino į literatūrą XX a. pradžios sąjūdžiai. Neišmanėliai ją vadina „kalbos prievartavimu, agresija prieš kalbą“.

Iš tikrųjų tai yra „ištarmių kalba“. S. Averincevas yra rašęs apie tai: gyvoji žemės kalba.

Dalykas tas, kad visi plepiai vartoja standartinę kalbą, poetai – ieško naujų kalbinių ryšių.

Jie atrandami vaizduotėje – jungiant gyvą detalę, pastebėjimus iš realybės ir kūrybą.

Korane, beje, rašoma, kad karaliui Daudui (Dovydui) šią kalbos dovaną įteikęs Viešpats. Rusiškai „rešitelnost’ v reči“ (38 sura, 19 (20)

2003 rugpjūčio 1, penktadienis

Apie poetus

Dabar sakyčiau:

– Dvasios įkvėpimas ir poeto apšvietimas yra du dalykai, kurie privalomi.

Tokių mūsų krašte būta dviejų – Baranauskas ir Maironis.

Turėjome daug gamtos poetų, tiesiog giedančių, iš prigimties. Toks būtų Strazdas.

Turėjome mokytojų, pamokslininkų – K. Donelaitis.

Verksnių, raudoklių – Vienažindys, Vaičaitis, Kossu…

Vėjavaikių, pokštautojų – K. Binkis.

Grynųjų poetų, atmetusių „Dievo planą“, – H. Radauskas. Formulė „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu…“

Betgi: su dieviškuoju įkvėpimu – vos du.

Visa tai telpa skalėje – nuo vyskupo iki šūdvabalio (tema paskaitai).

Įžangoje tiktų iš „Bičių“:

„Pasitaiko tarp jūsų ir tokių, kurie nusirita iki pasibjaurėtino apsileidimo, kad iš buvusio išmanymo nieko nelieka…“ 72 (70).

2003 spalio 31, penktadienis

Šmaikščiausias lietuvių eilėraštis

Kai aš buvau toks kaip tėtis,

Tėtis buvo toks kaip aš.

Mes turėjom vieną mergą,

Biškį tėtis, biškį aš…

Sykiu yra pats mįslingiausias, alogiškas ir erotiškas. Galimas daiktas, tiesa, jog tai vertimas, koks nors sulietuvinimas, kaip kad daugelis pokštų, anekdotų ir minklių. Neįmanomybės logika.

Sigitas Geda, „Pražilę varnėnai: dienoraščiai“, sudarytoja Uršulė Gedaitė, „Versus aureus“ leidykla, 2016 m.

2004 liepos 24, šeštadienis

Apie poeziją

Tai išties sunkiai nusakoma. Kiemelyje pilna vyšnių. Jos ėmė nokti. Kazimieras davė man kopėčias, ir aš įnikau į vyšnių medžius. Tada ir prisiminiau M. Martinaičio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“ Tą tekstą gerai pasirinko dainuoti V. Kernagis. Aš jo, deja, neatsimenu ištisai. Tik atskiras eilutes, vieną kitą žodį, bet giliai įsirėžęs visas būsenos modelis.

Keista, išmuša valanda, ir poetai „pakiša“ mums jau gatavą išgyvenimo struktūrą, t. y. mes atrandame tai, ką jie anksčiau išgyvenę ir išreiškę.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…

O vakarai… tokie raudoni…

Ir kerta širdį tarsi dobilą…

Kaip dalgio ašmenys… aštri…

Kas užfiksuota? Raudonai žalias liepos vidurio nerimas. Šiurpi metafizika.

Poezija, jei ne „iš piršto laužta“, padeda žmogui suvokti būties formatą.

2005 kovo 5, šeštadienis

Apie poezijos kalbą

Šįryt radau – Regimanto Tamošaičio esė skaitydamas:

„Ritmiškai organizuotą kalbą lengvai įsimenu, kad ir kokia ji būtų beprasmiška. Kuo beprasmiškesnė, tuo lengviau…“

P. S. Čia ir slypi senosios poezijos paslaptys. Yra, beje, ir papildų. Šalimais ritmo – rimas, kaip perėja, tiltelis, sykiu ir rišamoji medžiaga.

Taip buvo koduojama žmogaus atmintis – dar iki rašto.

Patirties, seniausių žinių perdavimas iš kartos į kartą.

Rimuota ir ritmiška kalba – jinai atkartoja arba imituoja pasaulio sandarą, matematinę, geometrinę, muzikinę.

Metrai yra būdas susigaudyti.

2005 birželio 6, pirmadienis

Poetinė žiūra

Kitados, gavęs Nobelio premiją, Josifas Brodskis, viešbutyje kalbinamas latvių poetės, kurią ir aš truputį pažįstu (plaukėme kruiziniu laivu aplink Viduržemio ir Juodąją jūras), į klausimą, kaip jis taip gerai mato, atsakė maždaug taip:

– Poetas žiūri kaip paukštis nuo šakos – viena akis į vieną pusę, kita – į kitą…

Ar čia tiesa, ar pokštas, bet išties poetas mato nežiūrėdamas. Tas, kur spokso, žiūri „tiesiai“, yra prastas.

2005 rugpjūčio 31, trečiadienis

Apie poezijos ląstelieną

Vaikštinėdamas paupiais prisiminiau Salomėjos Nėries ketureilį:

Kalnuose laisvi ereliai nardo,

Kalnuose ir mes abu,

O kas primins tau mano vardą,

Kada manęs nebus.

Prisiminiau ir tai, kad septynmetėje mokykloje buvau tą posmą įrašęs kaimynų mergaitei į albumėlį. Dabar ji jau mirusi. Ne tai, žinia, svarbu. Svarbu tai, kad tokie ketureiliai yra pirminės poezijos ląstelės. Jos stačiai iššauna iš galvos, ateina ir prašosi užrašomos. Jos grąžina mus į būseną, kuria apibūdinami senovės poetai – žmonės, kurie moka sudėti iš galvos…

Tad tie, kurie neigia Nėrį, nesupranta poezijos, bent jos esmės, jos širdies, pradmenų.

Yra poetų, kurie panašios ląstelienos neturi. Jie ne sudeda iš galvos, o parašo. Besivystanti poezija pasiekia tokias plotmes, kai reikia, tenka surašyti, kai labai giliai apmąstoma, reflektuojama ir t. t.

Nėris yra pirminių formulių poetė, ne veltui ją vertina toks formulių meistras latvių poetas Knutas Skujeniekas.

Ir vienąkart, pavasari,

Tu vėl atjosi drąsiai –

O mylimas pavasari,

Manęs jau neberasi – –

 

Sulaikęs juodbėrį staiga,

Į žemę pažiūrėsi:

Ir žemė taps žiedais marga …

Aš diemedžiu žydėsiu – –

Viskas prašosi dainuojama, sykiu – simetriška. Iš kvadratėlių, stačiakampėlių…

Apie meilę ir mirtį, būties trapumą, žydėjimą bei nyksmą.

Antra vertus, nuo biblinių laikų poezija taip kodavo žmogaus atminty tai, kas svarbiausia. Ką privalu išsaugoti ir nešiotis savyje, su savimi.

Tais laikotarpiais, kai poezija (rašomoji, o ne „iš galvos“) pasidaro įmantri, racionali, skaitoma, bet nedeklamuojama, nedainuojama, atsiranda žmonių, kurie prisimena išmintį – „Grįžkime prie pirminių šaltinių!“

Prie ištakų, aukštupių.

Jeigu pasiklydai tamsioje girioje ar miesto tirštmėj, pabandyk surasti tą vietą, kur prasidėjo tavoji kelionė.

Dvasios plotmėj į teisingą kelią mus sugrąžina namai, tėviškė ir tėvynė, dangus, žemė, tėvai ir protėviai.

Visa tai išties svarbu. Tam, kuris nenori išklysti iš kelio.

Nesakau, kad ištakose yra vien folkloras. Pradžios taškai gali būti ir evangelinės tiesos, ir senovės graikai, romėnai, viduramžiai ar Renesansas.

Svarbu tie esantieji atskaitos taškai.

Sigitas Geda, „Žalieji pergamentai: dienoraščiai“, sudarytoja Uršulė Gedaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

2006 gegužės 1, pirmadienis

Poezijos vertimas

Vienas iš subtiliausių menų. Poetas galėtų būti „patikrintas“ – kiek, ką ir kaip išvertęs. Mūsų krašte, kur visi – „poetai“, vertimas labiausiai niekinamas.

2006 gegužės 14, sekmadienis

Kaip gimdavo poetai

Kažkuriais metais (apie 1958-uosius?) A. Baltakis Raseiniuose „baliavojęs“ su valdžios vyrais.

– O jaunų literatų turit? – paklausė jau įkaušęs.

– Kaipgi ne, turim vieną, – atšovęs partijos sekretorius.

– Kur jis?

– Telefonistu dirba…

Telefonistai tada taisydavę laidus, į pakelės stulpus susikorę…

– Vežkit.

Nuvežė link Kalnujų. Vienam stulpe kyburiavo liesas berniokas.

– Išlipk. Tavęs iš Vilniaus ieško!

Tas išlipęs, o A. B. klausia:

– Tai mėgsti literatūrą?

– Aš ir pats rašau, – pasigyrė Marcelijus. (Jau buvo baigęs Kaune pašto ryšininkų mokyklą.)

– Paskaityk!

Tas ir pylęs iš atminties…

– Atsiųsk į mūsų redakciją, – paragino.

Regis, tokios buvo pradžios. Tiesa, dar buvo ir geras bėgikas, per liesumą…

2006 lapkričio 1, trečiadienis

Poezija

Žmogus, manantis, kad turi šią Dievo dovaną, irgi privalo apsibrėžti.

Poeziją apriboja godojimai apie meilę, gyvenimą, mirtį. Tam tikros nuotaikos, tam tikri dūmojimai, godos, nostalgija, rezignacija, desperacija etc.

Priešingu atveju – poezija pabėga, ištrūksta iš kuriančio rankų.

Parengė Jurgita Jačėnaitė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien