2021 06 17

Sandra Bernotaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Poezija randa mus. T. Taškausko eilėraščių rinktinės „Amžinybės mozaikos“ apžvalga

Tomas Taškauskas, „Amžinybės mozaikos“. Vilnius, 2021 m.

Trečiu poezijos rinkiniu „Amžinybės mozaikos“ poetas Tomas Taškauskas ir toliau tarnauja poiesis – veiksmui, kurio metu egzistencijon iš nebūties iškviečiama tai, ko prieš tai nebuvo. Šiame rinkinyje – dar įdomiau, nes iškviečiama istorija, tačiau ją reikia permąstyti ir perleisti per gyvąją pajautos prizmę.

Vietoj epigrafo – paties autoriaus žodžiai jau laikas, laikas pradėti tai, / kas nesibaigia – iškart suveda su Paulo Celano žinomo eilėraščio „Corona“ finalinėmis eilutėmis: Jau laikas, kad laikas ateitų. // Jau laikas.* Jeigu tai ir nėra sąmoningas nusilenkimas Celanui, kiekvieno poezijos rinkinio skaitymas, šiaip ar taip asmeninio santykio su poezija patikrinimas, ne tik poeto, bet ir skaitytojo pašnekesys su poetine tradicija. O dar tie įkyrūs ir, ko gero, amžini (tradiciniai) klausimai: ar tai poezija? Kokia tai poezija, kur ji, kaip ji?

„Amžinybės mozaikos“ – ne bet kokia dėlionė, ji turi aiškią struktūrą ir pasakojimo kryptį. Rinkinį sudaro trys dalys: ciklas „Dievai“, epitafijų ciklas „Raudų siena“ ir paskutinė, trečioji, dalis be pavadinimo, iš dvidešimties eilėraščių. 

Pirmoji dalis – mozaika iš kūrinių, kurių sugretintų tematika sąveikauja, ir randasi nauji minčių ir laikotarpių sąskambiai. Dievai kalba iš visur – tai ir Antikos panteonas, ir krikščionybė po Kristaus, ir panteistinė Lietuva. Dalyvauja net mūsų laikų „dievybės“, apie kurių dieviškumą retai susimąstome.

Reikia drąsos ir pasitikėjimo, kad nardytum po amžinybę, nenuslysdamas į klišes ir citatas. Eilėraštyje „Pabaigos giesmė“ (14 p.) rasime patikinimą, kad „mūsų dievai – nei sidabro, nei aukso“ ir dar daugiau – dievai, kuriuos garbinam, / yra dievai, kurių nekenčiam. Šiame eilėraštyje yra žodis „nuotraukos“ – atpažįstame postmodernybės dievus, kurie labiau primena antikinius nei krikščioniškus. Eilėraštyje „Panteonas“ (9 p.) teigiama: Antika vis dar čia – / kiek dievų įsikūnija / į žmones ir kiek žmonių / save laiko dievais. Prie šitų dviejų kūrinių galima stabtelėti apmąstymams apie mūsų idėjų, filosofijos, politikos ištakas, kultūros plėtrą, pagaliau – poeziją. Ar įmanoma šiuolaikinė poezija be antikos, kuri „vis dar čia“?

Laikas ir istorija, susidūrę eilėraštyje „Žalgirio mūšis“ (29 p.), įtraukia, paversdama skaitytoją žiūrovu, atsidūrusiu tarytum istorinio kino filmavimo aikštelėje: Trys du vienas… Kelionė atgal yra kelionė / į priekį. Regime Ordino magistro Ulricho žuvimo sceną. Esame sukrėsti to, kad „neįmanoma palikti praeities praeičiai“, ir galiausiai išgyvenimas patenka po oda į vidų, į kraujotakos sistemą taip aiškiai, kad suvokiamas „krauju pakrikštyto kraujo aklumas“. Tai vienas stipriausių rinkinio kūrinių, sujungiantis tai, kas buvo prieš, ir tai, kas po. Juntamas laiko efemeriškumas ir istorijos fiktyvumas, galingas vaizdinių įsiveržimas į sąmonę leidžia praeitį ne tik reflektuoti, bet ir patirti. Tai istorinės atminties veiksmas – gan mistiškas patyrimas.

Pro istorinius vartus įžengiame į lietuviškas atminties kapines. Antroji rinkinio dalis, epitafijų ciklas, yra skirta partizanams. Mus pasitinka eilutės: Teisybės paveiksle, kas tave nutapys? / Tik tas, kuriam duosi savo akis. (37 p.) Trisdešimt dvi pavardės su gimimo ir mirties datomis. Kiekvienam skirta po dvi eilutes. Puslapiai virsta antkapiais, o raidės – ne ofsetu – kaltu įrėžtos. 

Poetas nėra karys, poetas neprivalo būti partizanas, nors pasipriešinimo metu tokių būta (eiles kūrusio Broniaus Krivicko „antkapis“ yra šioje knygoje). Poetas gali įamžinti atmintį žodžiais. Paliudyti ir perduoti liudijimą ateitimi.

Daugelio epitafijų kilmė – romantiški partizanų slapyvardžiai ir juose užkoduotas likimas, kai kuriais atvejais – toteminis ryšys su gamta (juk slapyvardis duodamas pagal žmogų ir atvirkščiai – žmogus ima keistis pagal slapyvardį). Pažymėta kiekvieno partizano gyvenimo trukmė. Daugeliui neteko sulaukti trisdešimties. 

Kalbėti apie šių žmonių likimus – drąsu. Šioje vietoje trūksta dar kito žodžio: garbinga.

T. Taškauskas nesijaučia vienas visatos tuštumoje – jis yra laiko lauke. Poetas yra šio rinkinio centras, tačiau ne egoistiškas taškas – grandinės žiedas, per kurį teka laiko ir istorijos srovės. Taip jam pasiseka pakilti virš buitiškumo, merkantiliškumo, žvilgtelėti anapus – randasi poetinė metafizika. Tik taip įmanoma neteisti ir nevertinti, nesiimti „Dievo reikalų“, tariant ramiai: Ir teisėjai sės į teisiamųjų suolą. (38 p.) (Teisybės paveikslas šiam poetui išties davė savo akis.)

Trečioji, trumpiausia, rinkinio dalis tarp eilučių kalba apie tradiciją – tai, nuo ko neretai bėgame. Dėl tradicijos vis polemizuojama, bet ji egzistuoja įsitaisiusi giliai ir įvairiausiais būdais mus veikia. Tradicija perteikiama per daiktus, santykius, būdą, kalbą, kreipinius į tai, kas nematoma ir nepažinu. Trumpas eilėraštis „Poliglotas“ (93 p.) – poeto kreipinys į tą, kurio vardo negalima tarti:

Aš nemoku hebrajų,

kad galėčiau ištart tavo vardą,

bet mylintiems visos kalbos

vienodos – netobulos.

Todėl ir laikau rankose 

tylą lyg obuolį.

Tas poeto (ir mūsų) susikalbėjimas tyla su amžinybe vyksta kasdienybės tėkmėje, tam nereikia specialaus laiko ir aplinkybių: Virdamas ryžius, galvoju apie kryžių, / kryžių, kuris ženklina visą mūsų gyvenimą („Kryžiaus duona“, 88 p.). Įžvelgti kryžiuje galime daugiau negu religinį simbolį, jis siejasi su mitologiniu simbolizmu: tai dviejų kelių kryžma, keturių būties taškų įcentravimas. 

Kiek netikėtai T. Taškauskas kreipiasi į lietuvių poezijos patriarchą, mūsų poetinio panteono vieną iš dievų, eilėraštyje „Maironiui“ (89 p.): 

Iš tavęs liko tik nuotraukos kelios, 

ir eilėraščių kelias, kurį visą 

retas benueina, nebent dainuodamas dainą 

atsimena – pradžioje buvo eilėraštis.

Ar mes matome Maironio tikrąjį veidą? Ar tik dūmų uždangą, mūsų istorinės vaizduotės žaismą? Atsakymas giliai, nes šaknys kerojasi, ir miškas atsimena. Išties negalime nuspėti, kuris medis prabils ir papasakos. Svarbu, kad miškas dar gyvas.

Prie gerosios mūsų poetinės tradicijos galime priskirti poetus, kurie nebijo ištarti ciniškai nurašytų žodžių, randa jiems vietą. T. Taškausko rinkinyje iškyla toks svarbus klausimas:

Kas yra mūsų širdys? Kur yra mūsų širdys?

Jei mes bijome net šio žodžio – „širdis“… 

(„Velykos“, 79 p.)

Norisi aptarti T. Taškausko poetinio žodžio bruožus. Pirmiausia kuklus neįmantrumas: sakoma tiek, kiek reikia, žodis suturėtas, neišduoda per daug. Turinys veda formą. Jau iš ankstesnių T. Taškausko poezijos leidinių buvo galima pastebėti, kad jam būdingas atidus dėmesys kalbai, jos formacijai. Jo eilutės laisvos, kai kada atsirandantis rimas, dominuojamas laisvo, sklandaus ritmavimo. Įspūdis toks, kad eilėraščiai gimę iš intuicijos ir kontempliacijos. Vaizdiniai – artimi ir gal net matyti, atpažįstami; žodynas – neįmantrus, bet sakinys skaidrus, suprantamas, žaidžiantis, kalbėjimas – tikras.

Viena iš krikščionybės religinių praktikų – kontempliacija. Ne meditacija, kai siekiama atsitraukti nuo savo minčių, stebėti jas tekant pro šalį abejingai. Kontempliacija – sąmoningai įsitraukti į minčių srautą, polemizuoti su savimi ir tuo, kas iš vidaus kyla ir prakalba. Išgirsti amžinybę.

Tai lygmuo, kuriame visi esame lygūs, tik ne visi atsiveriame. Kodėl ne? Bijome. Tingime. Neturime laiko. Tiesiog nenorime. Užvis baisiausia, jeigu nežinome, kad tai įmanoma. Mums nepasakė, mes neišgirdome arba išgirdę užgniaužėme, nes buvo per sunku su tuo gyventi, nes aplinkiniai mokė, kad bus lengviau kurčiam ir aklam. Jie buvo neteisūs. Jie visada neteisūs, nes pataria iš baimės. Nieko gero nekyla iš baimės. Mes visi mokame vieną ir tą pačią kalbą. Poetas turi drąsos nusileisti taip giliai, kad išgirstų ir perduotų mums tai, ką girdėjęs.

Man atrodo, toks santykis su poezija yra labai tikras ir nuoširdus. Ko gero, šitaip ir išlieka tradicija – taip, ji egzistuoja ir tęsiama – ir gera žinoti, kad įmanoma rasti, kai ieškai. Net jei neieškai, randa tave.

 * Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979. Vert. Sigitas Geda.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien