2020 09 03

Agnė Grinevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Poezijos knygą pristatanti I. Toleikytė: „Išėjo spygliuoti, šiek tiek nepatogūs, savaip estetiški eilėraščiai“

Sėdi prie stalo su knygomis.
Rašytoja Ieva Toleikytė. Edvino Valikonio nuotrauka

Pamenu, prieš keletą metų gera bičiulė, tuomet studijavusi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre, padovanojo jos dėstytojos IEVOS TOLEIKYTĖS knygą „Garstyčių namas“, kurią, kaip dabar atsimenu, su malonumu ir įdomumu perskaičiau, įsiminė įdomūs siužetai, puikus rašymo stilius.

Šiemet likimas su Ieva vėl suvedė dėl pasirodžiusios jos poezijos knygos „Raudonas slidus rūmas“. Literatūros pasaulyje Ieva anaiptol ne naujokė – protarpiais pasirodo tiek jos rašytos įvairių žanrų publikacijos, tiek išverstos knygos. Ieva neįsivaizduoja gyvenimo be literatūros – kasdien ją verčianti, skaitanti dėl darbo arba savo malonumui. Todėl magėjo žvilgtelėti į rašytojos pasaulį – kaip ir kuo ji gyvenanti.

Kaip kūrėja, laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą Pirmosios knygos konkursą, 2009 m. debiutavai apsakymų knyga „Garstyčių namas“. Šiemet vasarą pasirodė tavo poezijos knyga „Raudonas slidus rūmas“. Kas lėmė perėjimą nuo prozos prie poezijos?

Turbūt susidėjo daug dalykų – nusidilginau rankas į romaną, kurį ilgai ir sunkiai bandžiau parašyti, bet nesugebėjau pabaigti, panašiu metu ėmiau labiau domėtis šiuolaikine lietuvių poezija, atradau mėgstamų autorių, o ir save geriau pažinau, atsirado daugiau patirties, iš ko tuos eilėraščius rašyti. Bet tiesa tokia, kad jokio perėjimo neįvyko, neatsiverčiau iš prozos į poeziją, nes poeziją rašyti pradėjau dar paauglystėje, tik proza sekėsi geriau, buvo ryškesnė, o poezija tokia kaip iš oro, blanki, be jokios rizikos…

Pati tą perėjimą suprantu kitaip: pirmosios knygos apsakymai fikciniai, man tada labai knietėjo išgalvoti istorijas, personažus, žaisti kaukėmis, įsivaizdavau, kad nerašau apie save (nors netiesiogiai, aišku, rašiau), o antroji knyga yra lyg pirmosios antitezė, nes jos atspirties taškas yra būtent asmeninė patirtis, turinį ėmiau iš savo gyvenimo, tik rūpėjo atrasti įdomią meninę formą, išgauti daugiau niuansų, spalvų, sugalvoti struktūrą.

Kodėl antrosios knygos pasirodymas „užtruko“ bemaž dešimtmetį?

Nes rašytojams ne visada sekasi.

Kokia tavoji poezija? Ką tau svarbu pasakyti eilėraščiais ir juose?

Neturiu kažkokios „programos“, viskas priklauso nuo konkretaus teksto. Kartais turiu idėją, kurią noriu perteikti, pavyzdžiui, kad žalingi, žiaurūs dalykai žvelgiant iš šalies, nepasigilinus, gali atrodyti labai estetiškai, teikti pasitenkinimą, ugdyti pastabumą, skonį. Pavyzdžiui, gardus kvapas, kuris plūsteli į miestą, kai pavasarį, vasarą ar rudeniop miškuose kyla dideli gaisrai, ir oras smarkiai užsiteršia. Knygoje nemažai tekstų apie estetinę distanciją, jos žavesį ir žiaurumą, apie ambivalentišką gamtos ir kultūros santykį.

Man įdomu užčiuopti visokius prieštaravimus. Kartais svarbu kai kas asmeniškai, tada smegenys nuo jausmų ima sproginėti ir „iškrauni“ tą įtampą ant popieriaus. Dar būna, kad rašydama bandau apmąstyti, įsigilinti į kokį nors dalyką, kuris sužadino smalsumą. O šiaip mano eilėraščiai nerimuoti, kartais siužetiški, stengiuosi nevynioti į vatą, kalbėti aiškiai, daugiareikšmiškumas labiau atsiranda per kultūrines nuorodas, žaismą tarp teksto ir jo pavadinimo.

Portretas.
Rašytoja Ieva Toleikytė. Aistės Šivytės nuotrauka

Kaip apibūdintum savo eilių adresatą?

Kai rašiau, negalvojau apie adresatą, netgi priešingai, stengiausi nesistengti patikti, rašyti kažkaip… beatodairiškai. Išėjo tokie spygliuoti, šiek tiek nepatogūs, „mėsingi“, savaip estetiški eilėraščiai. Manau, kad atvirai nusiteikus juos skaityti galėtų skirtingi žmonės – ir besidomintys poezija, ir paprastai jos neskaitantys.

Tiesa, galvodama apie šitą klausimą prisiminiau kuriozišką situaciją iš „Poezijos pavasario“ festivalio. Kartą dalyvavau skaitymuose viename miestelyje, ten buvo labai daug vietinių poetų, vadinančių save „mėgėjais“, jaučiausi kaip patekusi į paralelinę visatą ar, tiksliau, išlindusi iš savo vilnietiško burbulo. Turbūt labiausiai nustebino jų gausa ir entuziazmas, rimtai susižavėjau! Todėl kai atėjo mano eilė, nusprendžiau perskaityti kelis aštresnius eilėraščius, maniau, kad jie priims mane taip pat atvirai, kaip aš juos (labai naivu), bet buvau apkaltinta, kad skaitau kažkokias šlykštybes, gadinu renginį, teršiu poeziją…

Tai klasikinė situacija, tikrai nieko ypatingo, bet tada supratau, kad dalį skaitytojų mano eilėraščiai gali įžeisti, papiktinti, atrodyti kaip ne poezija, o šiukšlių rinkinys. Tai turbūt tas adresatas yra žmogus, kuris neieško literatūroje geros nuotaikos, harmonijos, saugumo, bet veikiau atvirkščiai – kažko keistesnio, sunkiai virškinamo, kartaus. Nors dabar vėl sudvejojau… Viskas priklauso nuo to, kokią literatūrą paprastai skaitai.

„Norisi taip parašyti, kad tekstas būtų tarsi maža pasaulio patirtis.“ Tai taip pat tavo pačios mintis. Tad kas įkvepia rašyti?

Na, dabar man tai skamba abstrakčiai… Konkrečiai šios knygos tekstus rašyti įkvėpė įvairūs atradimai gamtoje, muziejuose, internete. Sunkios būsenos, įdomūs sutapimai.

Teko nutraukti terapiją, nebuvo už ką nusipirkti rudeninių batų, tai pravaikščiojau visą rudenį su senais kedais. Jaučiausi truputį kaip iš pasakos, kurioje reikėjo sunešioti geležines kurpes, kad ištrūktum į laisvę. Bet man labai rūpėjo gerai išversti šitą romaną ir apskritai išbandyti savo jėgas, supratau tai kaip testą.

Pernai pasirodė tavo išverstas danų rašytojo Kimo Leinės romanas „Amžinybės fjordo pranašai“, kuriame plėtojama sudėtinga Grenlandijos ir Danijos istorija. Kuo ši knyga gali būti įdomi lietuvių skaitytojui?

Visų pirma pačia Grenlandija, apie kurią labai mažai žinome. Kimas Leinė rašo natūralistiškai, jis turi akį, uoslę ir ausį detalėms, todėl pasakojimas gyvas, tai lyg kelionė laiku – atsivertęs knygą persikeli į Apšvietos amžių, to meto Kopenhagą ir Grenlandiją. Tai egzotiška. Kita vertus, temos, kurias autorius paliečia knygoje, yra amžinos ir amžinai nepatogios: laisvė, istorinio konteksto pančiai, (ne)įmanomybė padėti kitam žmogui, kaltė, teisybės ieškojimas, nelygybė…

Manau, kad įdomu matyti, kaip autorius aprašo gėdingą Danijos istorijos puslapį, kaip ieško spalvų, stengdamasis sukurti sudėtingesnį paveikslą, kuriame niekas nėra tik balta arba juoda. Pagaliau tai tiesiog labai geras, ambicingas romanas, kuriame skaitytojas gali atpažinti Hermano Melville’io ir Charleso Dickenso literatūrinius pėdsakus.

Kokie iššūkiai lydėjo vertimo procesą?

Visų pirma nerimas, nes pirmą kartą verčiau tokios didelės apimties ir dar sudėtingą kūrinį. Turiu popierinę knygą, tai vis pasižiūrėdavau, kiek jau išverčiau, ir dūsaudavau matydama, kiek liko. Reikėjo pasitelkti sveiką protą ir discipliną, kad galėčiau įveikti tokį ilgą maratoną. Dirbau gan lėtai ir kruopščiai, todėl tas etapas dar labiau išsitęsė ir išsunkė finansiškai. Toks spartietiškas gyvenimas – kasdien dirbi iki išnaktų, susitraukia socialiniai ryšiai, skaičiuoji kiekvieną centą, kad išgyventum.

Teko nutraukti terapiją, nebuvo už ką nusipirkti rudeninių batų, tai pravaikščiojau visą rudenį su senais kedais. Jaučiausi truputį kaip iš pasakos, kurioje reikėjo sunešioti geležines kurpes, kad ištrūktum į laisvę. Bet man labai rūpėjo gerai išversti šitą romaną ir apskritai išbandyti savo jėgas, supratau tai kaip testą. Tad apibendrinus iššūkių buvo labai įvairių: profesinių, finansinių, psichologinių. Man rodos, per tą „bandomąjį“ nepilnų metų laikotarpį nemažai išmokau – teko praplėsti žodyną, atrasti sau tinkamą rutiną ir būdus nuo jos pabėgti, suvokti, be kokių daiktų ir veiklų galiu išgyventi, o be kokių ne, sumanyti, kaip praturtinti savo gyvenimą be pinigų. Dirbdama vienatvėje pradėjau labiau vertinti ir mėgautis bendravimu su žmonėmis.

2017 m. Kimas Leinė viešėjo Vilniuje, VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Esate pažįstami? Kas jus suvedė? Ar konsultavaisi su juo versdama knygą? Kiek tokios konsultacijos naudingos vertėjui?

Su Kimu Leine susipažinau per jo vizitą Skandinavistikos centre. Aš pasiūliau jį pakviesti (nors ir atrodė, kad toks autorius ne mūsų nosiai ar juolab biudžetui), o patį vizitą organizavo Skandinavistikos centro danų lektorius. Kai Kimas Leinė atvyko į Vilnių, šiek tiek pabendravom. Ėmiau iš jo interviu, todėl turėjau progą giliau, atviriau pasikalbėti. Per darbų laviną taip ir nesugebėjau to interviu iššifruoti ir parengti spaudai, liko tokia nuodėmė, bet jaučiuosi ją kažkiek išpirkusi, nes paskui išverčiau „Amžinybės fjordo pranašus“.

Versdama knygą šiek tiek konsultavausi su autoriumi. Stengiausi kiek įmanoma sutrumpinti klausimų sąrašą, nes kūrinys labai ilgas ir miglotus dalykus galima išsiaiškinti kitais kanalais, bet dėl kai kurių klausimų jo pagalba buvo aukso vertės. Mat žodžių reikšmes gali atkapstyti žodynuose, internete, pasiklausęs kitų danakalbių, o trokštamą efektą gali paaiškinti tik pats autorius. Jis labai mielai ir greitai padėjo. Be to, kai žinai, kad turi galimybę kažko paklausti autoriaus, visą tekstą imi matyti truputį kitomis akimis. Jautiesi tvirčiau.

Viename interviu esi sakiusi, kad visada svajojai versti grožinę literatūrą ir jauti trauką Šiaurei. Iš kur ši svajonė ir ši trauka?

Niekad nesusimąsčiau, iš kur ji atsirado, bet turbūt vaikystėje, kai skaičiau Astridos Lindgren ir Tove’ės Jansson knygas. Gal ir dėl įspūdingų gamtos fotografijų turistiniuose kataloguose. Kai man buvo devyneri, per Kalėdas gavau dovanų šviečiantį gaublį ir kalendorių su Norvegijos gamtos vaizdais. Kalendorių pasikabinau tokioje vietoje, kad matyčiau gulėdama lovoje. Tie kalnų, pusnynų, mėlynų fjordų ir raudonų namelių, šermukšnių vaizdai labai žadino vaizduotę. Svajodavau apie tą gamtą, bandydavau įsivaizduoti, į ką pavirsta žmogaus gyvenimas tokioje gamtoje.

Paskui labai ankstyvame amžiuje prarijau norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo knygas, o prieš stodama į universitetą – įspūdingą danų rašytojos Karen Blixen knygą „Iš Afrikos“. Anksčiau apie tai nesusimąsčiau, bet šias keturias, šiaip jau skirtingas, autores jungia feminizmas ir stiprių, drąsių moterų (arba mergaičių) personažai. Aišku, skaičiau ir vyrų parašytas knygas, pavyzdžiui, norvegų rašytojo Larso Saabye Christenseno 700 puslapių romaną „Įbrolis“, kuris man atėmė amą, perskaičiau du kartus. Kad ir kaip ten būtų, mokyklos laikais susiformavo tikėjimas, kad Šiaurė yra fantastiškos gamtos, labai geros literatūros ir drąsių moterų kraštas. Aišku, vėliau tuos įsivaizdavimus pakoregavo tikrovė ir studijos, bet visai smagu prisiminti tą šiaurės idealą.

Sėdi ant uolos.
Rašytoja Ieva Toleikytė. Ingos Monikos nuotrauka

Kokia apskritai yra skandinavų literatūra, kas jai būdinga? Kiek Lietuvoje ji populiari?

Tai labai platus klausimas, negaliu adekvačiai atsakyti, nespėju domėtis viskuo, kas išeina Danijoje, jau nekalbant apie kitas regiono šalis. Man tik atrodo, kad skandinavai turi stiprią romano tradiciją, gali greitai ir kūrybiškai reaguoti literatūroje į sudėtingas dabarties realijas. Na ir, žinoma, turi daug detektyvinės literatūros autorių. Spėju, kad Lietuvoje skandinavų literatūros bumas buvo dešimtajame dešimtmetyje, dabar lietuvių skaitytojai jau neblogai ją pažįsta, yra atradę savo mėgstamus autorius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokią knygą šiuo metu verti? Ką norėtum išversti ateityje?

Šiuo metu peržiūrinėju suredaguotą Kasparo Collingo Nielseno romano „Europos pavasaris“ (2017) vertimą. Tai istorija apie netolimą ateitį, mokslo technologijas, meną ir draugystę. Nielseną dažnai lygina su Micheliu Houellebecqu, juos jungia tai, kad savo knygose abu autoriai tiksliai užčiuopia nūdienos realijas ir pavojus, per konkrečias istorijas pateikia panoraminį vaizdą, kritikuoja vartotojišką visuomenę, mėgsta provokuoti. Vis dėlto Nielsenas smarkiai skiriasi nuo Houellebecqo, jo knygose visada randi netikėtos šilumos ir savotiško juodojo humoro.

„Europos pavasaris“ yra nepatogi ir labai nepolitkorektiška knyga, pateikianti skirtingas perspektyvas, tarp kurių skaitytojui reikia kažkaip susigaudyti, galbūt pasirinkti kažkurią pusę. Ši knyga gali suerzinti ir supykdyti, bet ir nustebinti fantazija, šiluma, su kuria autorius vaizduoja kai kuriuos personažus, šiuo atveju, gyvūnus, turinčius žmogiškas smegenis. Asmeniškai mano mėgstamiausias personažas yra šarkiukas Vilhelmas, kuris godžiai skaito knygas, yra pilnas revoliucingų idėjų ir troškimo kovoti už gyvūnų teises.

Norėčiau ateityje išversti daugiau Kasparo Collingo Nielseno ir Kimo Leinės knygų. Taip pat būtų labai smagu išversti grenlandų autorės Niviaq Korneliussen romaną „Homo sapienne“ (2014), ji rašo iškart dviem kalbomis – grenlandiškai ir daniškai.

Kokią vietą tavo gyvenime apskritai užima kultūra, menas? Kurios meno rūšys arčiausiai širdies? Skaičiau, kad pastaraisiais metais susidomėjai daile, klausaisi operos.

Neįsivaizduoju gyvenimo be literatūros – kasdien ją verčiu, skaitau dėl darbo arba savo malonumui, kartais pati kažką parašau. Darbas ir laisvalaikis taip keistai susipina, kad paskui nebegali jų atskirti. O kalbant apie kitas meno rūšis, gal užeina tokios „fazės“, pavyzdžiui, studijų metas išgyvenau kino „fazę“, tada kinas man buvo kaip oras, jame radau pagrindinius atspirties taškus, entuziastingai rašydavau recenzijas. Baigus studijas užėjo muzikos „fazė“. Dabar esu susitelkusi į literatūrą ir darbą su kalba, bet smagu paįvairinti, praturtinti kasdienybę kažkuo kitu, mažiau pažįstamu, netikėtu. Čia ne taip svarbu žanras ar medija, svarbu, kad – kalbant Nielseno romano kalba – smegenyse susidarytų naujos neuroninės jungtys.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.