Pokalbiai su Profesore

Viktorija Daujotytė (toliau – V. D.): Spalio antrosios rytą mažasis kleviukas pagaliau nušvito – nušvito gesdamas. Žinau, kad matau jį taip pirmą ir kartu paskutinį sykį. Užges, žinau, kad žiūriu kitaip, bet negaliu pasakyti. Kalba ateina į pagalbą – gerti akimis. („Kalbos kalbėjimas“, Vilnius, „Regnum“ fondas, 1997, p. 68)

Stepas Eitminavičius (toliau – S. E.): Šįryt – liepos 30-ąją – ėjau neskubėdamas per Uteną. Rasa, ramybė, lėtai tekanti Utenėlė. Įprasta būsena ar įprastas veiksmas – įsižiūriu, įsiklausau. Bet sąmonė perbėga į kitą laiką – į rudenėjimą. Man tai pati gražiausia gamtos išvaizda. Prisimenu Puškiną: „Jau dangus rudeniu alsavo“. Gal taip, o gal kitaip reikėtų versti. Nemėgstu liepos. Jau bene kelis dešimtmečius sukandęs dantis laukiu, kada ji pasitrauks. Va tada vėl žėrės klevai. Tada žingsniai bent šiek tiek kitokie. Tylesni. Tylintis rudenėjimas ir tylintis žmogus.

V. D.: Imanuelis Kantas „Grynojo proto kritikai“ pasirinko epigrafą iš F. Bacono veikalo „Naujasis organonas“ (1620): „De nobis ipsis silemus“ – apie save pačius tylime. Kodėl Kantui buvo svarbi ši tylėjimo apie save nuoroda?

Kad apie save labiausiai kalbame tylėdami? Kad, norėdami kalbėti apie save, turime kalbėti apie kitus? Kad apskritai apie save žmogus nieko negali pasakyti? („Kalbos kalbėjimas“, p. 65–66)

S. E.: Tai man labai neaišku. Mat vis girdėdavau apie nuoširdumą, atvirumą: kitą galime pagydyti, sustiprinti ir išsipasakodami, tokiu būdu tas kitas pajaučia, jog yra svarbus, jog juo pasitikima. Matau ir slenksčius, ir kitokias ribas, ir pavojus, kai po atviresnio pokalbio žmonės jau nebesusitinka. Bet tokiomis akimirkomis visgi esu gėrio, doros žemėje bijodamas kam nors pakenkti. Bijodamas pakenkti, nes ši sritis kelia daug klausimų.

V. D.: Žmoguje daug kas susipynę, bet visa, kas auga, auga iš doro gyvenimo, be skriaudų kitam, be kaltės kitiems, be neapykantos. Dorai gyvenantis įprasmina gėrį kaip gyvenimo vertybę. Eidamas gėrio keliu, žmogus yra ir pakeliui į tiesą. Jam lengviausiai atsiveria ir grožio slaptis. Tačiau kur yra gėrio pradžia? Kas yra gėrio turėtojas? Koks yra žmogus iš prigimties – geras ar blogas? – klausė visų laikų išminčiai. (Straipsnių rinkinys „Gairės“, Kaunas, „Šviesa“, 1993, p. 121)

S. E.: Šiuo metu dažniau mąstau apie kaltę. Ypač vakarais, kai galvoje susitvenkia dienos vaizdai, praeities akimirkų atspindžiai. Tada atrodo, jog esu vien tik kaltas. O pakeisti jau nieko nebeįmanoma. Kita vertus, taip galvodamas negaliu pozityviai mąstyti, vadinasi, mano bendravimas kitus gali žeisti. Ir vėl kaltė. Tuomet nesinori su niekuo kalbėti. Jaunam atrodydavo, kad tokiu būdu neįžeidžiu, netrukdau. Dabar gal yra kitaip: norisi tylėti, kalbėtis su savimi. Vidinė kalba yra labai sauganti.

V. D.: Vidinė kalba yra dūzgianti. Dūzgimas yra jos garsas. Kaip bičių avily, taip žmoguje. Žmogus nesiklauso arba ir negirdi savo paties dūzgimo, negalvoja, ką jis galvoja. Vidinė kalba yra tarsi į formas neišpilstyta kalbos masė. Intensyvesnė sąmonė kalbėjimo formas nuolat tirpina, lydo, grąžina į pirminę masę, į vidinę kalbą. („Kalbos kalbėjimas“, p. 52)

S. E.: Apie tai mąstau tylėdamas. Bet tuomet neretai gana liūdnai galvoju apie vaikus, paauglius, kurie yra lyg ir kitokie: tylesni, nenorintys triukšmauti, sunkiau prisitaikantys prie bendraamžių būrelio. Jų vidinė kalba, jų jausena turbūt yra ir jų išvaduotojas, ir priešas. Prisimenu jūsų mintį: „Žmogus nėra vienišas, kol jis gali kalbėtis su savim.“ Man patinka vaikai, kai jie žaisdami pasikalba garsiai su savimi. Bet ir suaugusieji taip pat kartais pašnekina save. Tos situacijos tokios paslaptingos. Gimsta mintis, o šalia nieko nėra, tačiau juk taip rūpi ją garsiai ištarti. Kai garsiai pasakome, tai tarsi įteisiname tą mintį. Mažyliams yra kitaip, bet kaip – nesuprantu. Dabar vis galvoju apie savo anūkų elgesį. Esu nustebęs, kai išgirstu lyg nuostabą, lyg pagyrimą, kai koks nors darbelis pavykdavo.

V. D.: Vidinės kalbos galimybės labiausiai atsiveria lyrikoje. Lyrika savo ruožtu tvirtina vidinės kalbos buvimą. („Kalbos kalbėjimas“, p. 50)

S. E.: Prisimenu jūsų mintį: „Iš esmės žmogus tiek, kiek jis yra žmogus, gyvena poetiškai.“ Ne iš karto tai supratau ar tuo įsitikinau. Man buvo neaišku tas „kiek jis yra žmogus“. Kita vertus, ir dabar vis mąstau, ar galima diskusija apie tai, kas tai yra gyventi poetiškai. Bet tiek to, dabar rūpi kas kita. Esu tikras, jog mano mama neretai gyveno poetiškai: kai verpdavo, ausdavo, būdavo susikaupusi, labai gražiai veidas spindėdavo. Toks paslaptingas, šiltas. Bet dirbdama, nors ir susikaupusi, ji kartais dainuodavo. Pamenu, einame į miškelį prisikirsti ar prisilaužti beržo šakų vantoms. Mama staiga stabtelėja ir žiūri kažkur. Į tolumas. Kartais man paskambina poeto Antano Masionio brolis Stasys. Talentingas drožėjas, meistras. Mokantis pasakoti, būnantis savo gimtinėje kaip tikras poetas.

Mūsų namą renovuoja ukrainiečiai. Prieš kelias dienas nešiojau trimetę Ūlą, rodžiau, kaip įvairiais pastoliais, įvairiom kopėčiom aplipintas statinys, kaip nebijodami aukščio pluša žmonės. Ūla paslaptingai žiūri ir keliems jauniems vaikinukams pamojuoja. Tie pamato, nusišypso ir jai taip pat pamojuoja. O aš galvoju apie karą.

 

*** 

V. D.: Ak, taip: vaikystė tokia svarbi kūrėjams todėl, kad joje ir tik joje susidaro asociacijų, atminties ryšių branduoliai; atsiranda laiko pradžia: antaninis obuolys, prakandamas su ano rugsėjo ryto šviesa pro rūką, aistri pelargonija, pamatoma ir ant prosenės lango po žemai nuknebusiu šiaudų stogu: ten ir čia, dabar ir tada, tada ir dabar. („Sakiniai“, Vilnius, „Tyto alba“, 2002, p. 29)

S. E.: Nežinau, ar turiu teisę vadinti save kūrėju, bet apie vaiko atmintį dažnai galvoju. Gal net ne galvoju, o paprasčiau – pastebiu, pamatau, išgirstu, nustembu. Atplaukia ne tik kokia akimirka, kokia detalė, bet visas vaizdas, aplipęs lyg sapno fragmentais: kažkas apčiuopiama, tačiau ne visada paaiškinama. Klevai, obelys, šulinys, pirtis, aviliai, agurkai, krapai, svogūnai, viščiukai, kregždės, varnėnai, vieversiai, gandrai. Vardyčiau, vardyčiau nesustodamas. Pats sau priminčiau. Neretai ieškodamas būtent ten dabartinių liūdesių, komplikuotumų pradžios suglumstu, išsiderinu. Ne viskas blizgėjo, ne viskas įsitvirtino kaip didelės šviesos šaltinis. 

V. D.: Kūrybingo žmogaus kompleksai – gal formuluoti kitaip: kompleksai sunkina gyvenimą, bet didina kūrybingumą. („Sakiniai“, p. 82)

S. E.: Gal vaikystėje buvau ir kūrybingas – su šypsena pagalvoju. Mokytoja yra sakiusi, jog pradinėse klasėse, kai Naujiesiems metams kurdavome vaidinimus, tai labai lengvai improvizuodavau: jei žodžius užmiršdavau, staigiai savais pakeisdavau. Bet ar dėl to būdavo sunkiau prisitaikyti prie tų, kurie į mokyklą sueidavo iš didesnių kaimų, o ne iš vienkiemio kaip aš? Truputį kitaip sureaguodavau, truputį kitaip susimąstydavau, truputį kitaip atsakydavau. Ir vis su knygomis, knygomis.

O ir vėliau… Nelengvas pirmas Universiteto kursas. Karšta darbo vasara Turkmėnijoje, po kurios Vilniuje buvo jau žymiai smagiau. O gal ne taip sakau: visai smagu. Su bendrakursiais buvo įmanoma labai rimtai, gražiai pasikalbėti. Pamenu, kaip su Algiu Kalėda (nors ir pirmame kurse) važiavome į jo tėviškę netoli Druskininkų, pas mane į Zarasų kraštą. Dviejų filologų (dviejų kūrybingų žmonių?) pokalbiai – kaip dažnai juos prisimenu. Ne konkrečias mintis, bet patį buvimą kitokį.

Įprasta kaimo aplinka gal būtų pernelyg slegianti, jeigu ne knygos. Kaip nustebau, kad vėliau inteligentai žeidė labai skaudžiai. Jau vien knygos galėjo parengti tokiems susitikimams, tačiau būdavau neretai naivus užmiršęs tai, ką jau anksčiau supratau. Pamenu, kaip šaipėsi, kai vartodavau žodį „kontempliuoti“, kad žiūrėdavau kažkur be jokio reikalo, kad nemoku gatvės pereiti, užtai patekau po mašina. Tiek to. 

Beveik devyneri metai po onkologinės operacijos. Gal dėl ligų, gal dėl jau vaikystėje išryškėjusių būsimų žingsnių kuo toliau, tuo labiau slepiuosi. Vienas. 

V. D.: Sunkiai susirgęs žmogus atsiskiria. Iš pradžių visiškai, yra nepasiekiamas, paskui šiek tiek grįžta, bet visai – nebe. Pati didžiausia atskirtis – ne socialinė, o ši, sergančio kūno, savy užsidarančios dvasios. Sąmonė bando priešintis, retkarčiais dar pasigesdama pasaulio, kurį laiką ir artimasis pasaulis dar pasigenda to, kuris ką tik buvo, veikė, kalbėjo, reiškė. Bet vienatvės siena aukštėja, atskirtis stiprėja. Dingsta interesas pasauliui, suinteresuotumas, sąmonė darosi nebepralaidi, tarsi lygus paviršius ji tik atspindi, nebeįspindi. Sąmonės pralaidumas iš būsenos, kai kūnas leidžia nors įmanomai būti, neskaudamai, nežeidžiamai, neįžeidžiamai. („Sauganti sąmonė“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 311)

S. E.: Vis galvoju, ar mano dabartinė būsena yra tokia. Būtent tokia ar tik panaši. Nežinau. Pandemija, karas, nuo balandžio jau nėra laikraščio „Utenos apskrities žinios“, kuris skatino parašyti, nenoras kur nors važiuoti, beveik baimė kam nors paskambinti – ar tai tokios savijautos požymiai, ar senėjimo bruožas? Rašančio / rašiusio filologo kompleksų išdava? O gal tik baisus egoizmas? Būtent taip komentuodavo žinantieji, kaip reikia gyventi. Tiek to. Bet prieš kelias dienas paskambina Vyžuonų seniūnė ir aš nustembu – prašo patarti: Rašytojų kalnelyje bus interaktyvi lenta (dabar užmiršau, kaip ji vadinasi); žmogus paspaudęs nuorodą išgirsta Broniaus Radzevičiaus, Antano Masionio kūrinį ar kūrinio fragmentą. 

„Gal patartumėte, kas turėtų būti?“ – „Žinoma, žinoma, turiu laiko, noro. Atsiųsiu jums viską.“ – „Matau jus, einantį mūsų pusėn.“

V. D.: Žmogaus žemiškoji būtis yra sunykstanti, išnykstanti. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo aiškiau tai suvokia. Senatvėje išnykimo liūdesys nebėra toks aštrus. („Trys sakiniai“, Kaunas, „Šviesa“, 1997, p. 33)

S. E.: Kaip ir daug kas – ramiau, ramiau. Bent jau truputėlį ramiau. Turbūt taip. Rašymas padeda.

V. D.: Rašantis mato kitą rašantį, to paties krašto, artimos patirties, įvairiai sutiktą ir sutinkamą. Kelis karus girdėjau Martinaitį pasakojant, kaip iškart po karo – per Kalnujus praėjo baisi jo banga, sugriovė bažnyčią, sunaikino pasėlius, namus, sodus – jie su tėvu važiavę duoneliauti prie Viduklės; jis esąs tikras, kad buvę Balčiuose, pas Apučius, į jį žiūrėjęs šviesiaplaukis jo metų berniukas… Aputis liudijo atsimenąs – buvai toks kūdas… („Sauganti sąmonė“, p. 185–186)

S. E.: Bene 2013 m. vasarą su Asta ir Vyteniu buvome Zervynose ir man rūpėjo pamatyti Juozo Apučio namą. Paklausėme jauno vyro, o jis šyptelėjo parodęs namą: „Trūkstamas kaimynas.“ Marcelijų Martinaitį pirmą sykį pamačiau, kai buvau devintokas, – filologų konkurse. Jau tada man poezija buvo gražu. Dabar mokausi (tiesą sakant, jau moku) Martinaičio eilėraščius atmintinai. Bus dvylika. Eisiu pas bičiulius odontologus (jau nebedirba) už Pakalnių, kur gyvena, ir jiems deklamuosiu. Pernai irgi taip dariau: dovana – įvairių poetų kūriniai. Pamenu, eiti nearti, gal kokie 14 km, tai vis mintyse kartoju, kartoju. Paskui gabalą kelio basas.

*** 

S. E.: Profesore, pakalbėkime apie kelius, takus, takelius.

V. D.: Žmogaus kelias prasideda nuo to, kas arčiausia (nuo artimiausių žmonių, daiktų, medžių), nuo tėviškės. Jis veda ir tolyn – į pasaulį, ir gilyn – į tautą, į jos kalbą, kultūrą, į pažinimą. Kelias kyla į viršų (žmogus pasiekia dvasios aukštumas) ir krenta žemyn, kur viešpatauja galingas laikas ir visagalė mirtis. Kelias nėra tiesus, dažnai jis labai vingiuotas, žmogus neišvengiamai susiduria su kalte, nuodėme, blogiu, bausme. („Gairės“, p. 6)

S. E.: Vaikystė sename dvare. Medžių alėja. Šalia ir takelis, ir kelias į vieškelį. Tas kelias irgi buvo viešas, nes pro mus vasarą važiuodavo kolūkio mašinos. Bet ir takelis apačion – kur šulinys, daržas, pirtis. Takelis per sodą. Kitas takelis – prie bičių. Takas prie kūdros. Takas, keliukas į miškelį. Takas į keliuką – juo į aštuonmetę mokyklą. Į aštuonmetę mokyklą buvo ir kitas kelias – juo ateidavau ar grįždavau tik aš, kitiems ne pakeliui. Keliukas, takai artėjant prie didžiausio mūsų apylinkėse akmens. Bet turbūt įsimintiniausias ėjimas į pradinę mokyklą. Neužmirštamas, dabar įvairiai interpretuojamas. Savo vaikams vis apie jį kalbėdavau. 

Studijos: keliu, paskui šalia geležinkelio ar geležinkelio bėgiais į stotį, o tada Vilniun. Grįžimas namo iš Vilniaus kitoks. Neskubu, nors noriu valgyti, tačiau taip rūpi išplėsti patį ėjimą, atsižiūrėti, įsiklausyti. Žvaigždės, mėnulis ir laukai, laukai. Vis rūpėdavo kai kuriose vietose sustoti. Eini ir prisimini Universiteto paskaitas ar pokalbių akimirkas.

V. D.: Patirti patį ėjimą – kartas, kuris buvo vieną kartą, leidžiantis saulei kairėje Girgždūtės pusėje (tų vietų ir kelių žmonės suvoktų, kad grįžau), vasaros dulkėms kylant nuo mano basų kojų – gražiai, persišviečiamai. Jaunas gyvenimas buvo prieš akis, o jį artinantis laikas dosniai tekėjo iš praeities, įkūnytos žemėje, kurioje protėvystės teise buvau sava, pareinanti. Buvau lyg pačiame būties centre ir kūnu jį jutau. („Sauganti sąmonė“, p. 44)

***

S. E.: Šiandien Ukrainos diena. Rytą statybininkas iš Odesos dirbo prie mūsų lango. Paklausiau, ar išvirti kavos. „Nestiprios, šaukštelį cukraus.“ O per pietus tam pačiam žmogui perdaviau šviežio medaus, kad su savais (per karštymetį jie prie tokio vagonėlio) pasivaišintų. Dienos spalva.

Vakar dalyvavau Antano Gasperaičio knygos pristatyme. Paskambino, paprašė pakalbėti, o šiam žmogui (jam 91) atsisakyti būtų nepadoru. O renginiuos jau seniai bebuvęs. Ir susibūrimų vengiu. Pasirodo, turiu ne tik kalbėti, bet ir visą tą pabuvimą kilstelėti. Grįžau toks laimingas: kaip senais laikais, kai jausdavau, jog vyksta kažkas labai svarbaus. Parašė Eglė Kirilauskaitė: jos naujos knygos pristatymas rugsėjo 16-ą. Dabar jaučiu, kad galėsiu dalyvauti.

Violeta Palčinskaitė atsiuntė savo knygą „Aš vejuos vasarą“. Istorija tokia: prieš Kalėdas parašiau „Bernardinams.lt“ apie spektaklį „Aš vejuos vasarą“, kad bene vienuoliktoj klasėj pamatytas paliko neišdildomą įspūdį, kad vėliau tai vaidinau su mokiniais. Rašytoja pranešė, jog leidykla, perskaičiusi straipsnį, panoro „Aš vejuos vasarą“ darsyk išleisti.

V. D.: Sudėtingo žmogiško likimo poetė. („Parašyta moterų“, Vilnius, „Alma littera“, 2001, p. 640)

S. E.: Kada nors tos pjesės ištraukas vaidinsime su anūkais. Bent aš taip įsivaizduoju. Dar aš jums nepapasakojau apie Ūlą. Prieš savaitę: daugiau nei pusvalandį vaikštau kieme – laukiu parvykstančių Ūlos ir Balio. Man svarbu pamatyti, kaip dukra (žentui seminaras ar mokymai Anglijoje) pasirodo įvažiavime pas mus. Mane stebi statybininkai ukrainiečiai iš aukštai (pastoliai per visus penkis aukštus). Vienam sakau, jog lūkuriuoju anūkų. O jis: „Zoloto.“ („Auksas.“) Vėliau, kai pamato, kaip aš juos kilnoju, šūkteli, kad turi penkis anūkus.

Po pietų migdau Ūlą. Pirmiausiai turiu padainuoti („Miega stirnytė lauke, / Miega kiškutis miške, / miegok, Ūla, miegok“), o paskui – trumpos pasakos. Tai gal net ne pasakos, tačiau tokie trumpi pafantazavimai. Įdomiausia pageidavimai. 

„Apie ką pasekti pasaką?“ Na ir prasideda: „Apie šortus… Apie suknelę… Apie sieną… Apie mėlyną grybą… Apie kabliukus… Apie laikrodį… Apie skambučius… Apie rankovę… Apie spalvas…“ Seku, seku, kol užmiega. O paskui žiūriu, žiūriu. Ir staiga – Vytauto Mačernio aukštosios akimirkos. Ūla miega kelias valandas, tai apie jas ir mąstau. Ne tik. Ir apie liūdesį, ir apie vienišuosius, ir apie negebėjimą prisitaikyti prie minios reikalavimų. Ir apie poeziją. Prisiminiau jūsų analizuotą Vytauto Mačernio eilėraštį „Mano gyvenimas“.

V. D.: „Mano gyvenimas“ rašytas aukštosios akimirkos (būties viršūnės – putiniškąja prasme) papėdėje – iš pasakojimo pereinant į apmąstymą: poeto būties apmąstymą. Mano gyvenimas nėra tik mano, jei prigimtis yra persmelkta meno.“ („Literatūros fenomenologija“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 206)

S. E.: Turbūt daug kas iš nuostabos. Gražu nustebti.

V. D.: Grožis yra ir nuostaba. Nuostaba, kaip žinoma, yra kūrybos šaltinis. Bent iš dalies nuostabos kūrybingumu galima paaiškinti teksto interpretaciją. Tai noro pažinti sukurto grožio paslaptį kelias. („Tekstas ir kūrinys“, Vilnius, „Kultūros“ leidykla, 1998, p. 174)

S. E.: Liūdesio grožis, bet ir liūdesio kančia – ar įmanoma tokia vienovė? Vis manydavau, jog tai yra egzistencinis liūdesys, kuris išsirenka vienatvės namus, kitokio matymo žmones, kitokį buvimą toliau nuo judėjimo, kalbėjimo. Bet ar tai ir yra aukštosios akimirkos? Prisimenu kelias inteligentes, kurios man įrodinėjo, jog nemoralu būti liūdnam, jog tai depresija, kurią būtina gydyti.

Profesore, studijų metais, talkose kolūkiuose, irgi jausdavau tą didelį gražų liūdnumą. Ir buvo kam priminti, jog liūdėdamas kitiems gadinu nuotaiką, jog reikia save valdyti.

Neseniai man pranešė, jog mirė bendrakursiai Mindaugas Rastenis, Vlada Mickevičiūtė. Mažai su Mindaugu bendravom, bet pamenu, jog per Vytauto Umbraso laidotuves skaitė Vytauto Mačernio „Laišką mirusiam draugui“. Žinojo, jog Vytautui jis labai patikęs. Prisimenu laidotuves. Man regis, gyveno Kauno pakrašty, netoli kažkurio forto (gal 7-ojo). Dabar pagalvojau, jog ir poetė Gražina Cieškaitė toje pusėje gyveno. Irgi eidavau pro fortą. Tik gal pro kitą. Vladą labiau prisimenu dėl to, kad susitikdavome bendrabutyje. Regis, pirmame kurse ji buvo susižavėjusi „Dieviškąja komedija“ – garsiai skaitė. Tokios liūdnos šypsenos, liūdno žvilgsnio. Patikima, jaučianti, galinti patarti.

Profesore, sukrutėjo Ūla. Tuoj pabus, ir mano abi rankos bus užimtos: kairė laikys linksmąjį Balį, dešinė atiteks Ūlai. Profesore, ar tai aukštoji akimirka, nuostabos grožis?