Pokyčiai Bažnyčioje dėl „tridentinių“ Mišių: nuo šiol tam reikės vyskupo leidimo

2007 m. popiežius Benediktas XVI suteikė galimybę visiems kunigams, jei tik šie nori ir to prašo bendruomenė, aukoti vadinamąsias „tridentines“ Mišias – kurios vyravo iki Vatikano II Susirinkimo.

Nuo šiol tam reikės gauti vietos vyskupo sutikimą. Dokumentas nurodo, kad vyskupams suteikta „išimtinė kompetencija“ nustatyti, ar jų prižiūrimoje teritorijoje priešvatikaninė liturgija tikrai reikalinga. Jeigu kažkur vyskupijoje tokios Mišios jau vyksta, ganytojui tenka atsakomybė įvertinti, ar tos bendruomenės, jų praktikuojamas dvasingumas ir skelbiamos nuostatos neprieštarauja Vatikano II Susirinkimo mokymui ir nekelia grėsmės Bažnyčios vienybei.

Kaip rašo „Vatican News“, vyskupas turės nurodyti vietą ar vietas, kur šios grupės gali rinktis eucharistinei maldai, tačiau tai neturi būti parapinės bažnyčios arba naujos asmeninės parapijos. Vyskupas taip pat turi nustatyti dienas, kada galima naudoti 1962 metų Mišiolą. Skaitiniai šių dienų Mišiose turi būti skaitomi vietine kalba, naudojantis oficialiais vertimais. Vyskupas turi paskirti kunigą, savo delegatą, kuris taps atsakingas už šventimą pagal Mišiolą, ankstesnį už 1970-ųjų metų reformą, ir sielovadiškai rūpinsis tomis tikinčiųjų grupėmis. Nurodoma, kad vyskupas stengsis nekurti naujų grupių.

Popiežiaus dokumente taip pat nurodoma, kad visi kunigai, gavę šventimus po 2021 m. liepos 16 d. ir norintys aukoti ekstraordinarines Mišias, privalės pateikti oficialų prašymą savo vyskupui – o šis turės konsultuotis su Šventuoju Sostu.

Kodėl priimti tokie potvarkiai, popiežius Pranciškus paaiškina savo pridėtame laiške visų pirma vyskupams. „Vatican News“ rašo:

„Pranciškus priminė, kad priežastis, dėl kurios šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu leista (1984 ir 1988 mm potvarkiai) naudoti šv. Pijaus V Mišiolo paskutinį leidimą, 1962 metais išleistą šv. Jono XXIII, buvo troškimas užgydyti skilimą su arkivyskupo Lefebre‘o vadovautu judėjimu. Tačiau daug kas šį leidimą interpretavo, kaip laisvę Pijaus V Mišiolą naudoti paraleliai Pauliaus VI Mišiolui. 2007 metais, praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui ir atsižvelgdamas į tikinčiųjų bei dvasininkijos dėkingumą už suteiktą galimybę, Benediktas XVI paskelbė „Summorum pontificum“, kuriuo suteikta dar daugiau galimybių tiems, kurie atrado tos liturginės formos grožį, tačiau tuo pat metu įvedė daugiau juridinio aiškumo. Šv. Pijaus V patvirtintas Mišiolas, iš naujo 1962 metais išleistas Jono XXIII, yra to paties „lex orandi“ ekstraordinarinė forma, o pagrindine – ordinarine forma – lieka Pauliaus VI 1970 metais išleistas Mišiolas.

Akivaizdu, kad Benediktas XVI jokiu būdu nenorėjo mesti šešėlio ant Vatikano II Susirinkimo nutarimų, kaip jis pats tą nedviprasmiškai pažymi. Jis leido naudoti 1962 metų Mišiolą kaip ekstraordinarinę liturgijos formą atsižvelgdamas į prašymus ir į tai, kad prašantieji priėmė saistantį Vatikano II Susirinkimo pobūdį, išreiškė ištikimybę popiežiui ir vyskupams. Benediktas paprašė vyskupų geranoriškumo ir vylėsi, kad abi liturginės formos abipusiškai praturtins tikinčiuosius.

Tačiau po 2020 metų Tikėjimo mokymo kongregacijos apklausos atsivėrė skaudinanti ir rūpestį kelianti situacija: Jono Pauliaus II suteikta galimybė, didžiadvasiškai išplėsta Benedikto XVI, buvo panaudota priešingai jų intencijoms: vietoj didesnės vienybės, gerbiant liturginį jautrumą, auginimo ji buvo naudojama atstumui didinti, skirtumams aštrinti, prieštaravimams kurti. Tai žeidžia Bažnyčią, stabdo jos kelionę, kelia skilimo riziką ir reikalauja įsikišimo.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, jį skaudina, kaip ir Benediktą XVI, liturginiai piktnaudžiavimai naudojant naująjį Mišiolą, tariamas kūrybingumas, kuris dažnai atveda iki vos pakenčiamų deformacijų. Tačiau ne mažiau liūdina faktas, kad 1962 metų Mišiolas instrumentalizuojamas ir naudojamas ne vien liturginės reformos, bet ir viso Vatikano II Susirinkimo atmetimui, nepagristai ir netvariai tvirtinant, kad jis išdavė Tradiciją ir „tikrąją Bažnyčią“. Bažnyčios kelias turi būti suvokiamas dinamiškos Tradicijos, prasidėjusios su apaštalais ir vystomos Bažnyčioje su Šventosios Dvasios pagalba, šviesoje. Vatikano II Susirinkimas, kurio dalyviai kolegialiai, cum Petro et sub Petro, įsiklausė į Šventąją Dvasią, yra naujausias šio kelio etapas. Abejoti susirinkimu galiausiai reiškia abejoti Šventosios Dvasios vedimu.

Susirinkimas nurodė liturginės reformos, kurios pageidavo jau Pijus XII enciklikoje „Mediator Dei“, principus. Pagal juos įvykdyta liturginė reforma, kurios aukščiausia išraiška yra Romos apeigų Mišiolas, tuo pat metu išsaugo ir atnaujina tas apeigas: jose nesunku atrasti visus svarbiausius elementus, kurie yra ir priešsusirinkimėje liturgijoje, Romos liturginėje tradicijoje.

„„Aš esu Pauliaus“, „aš ­ Apolo“, „aš ­ Kefo“, „o aš ­ Kristaus““. Pasak popiežiaus, daug iš tų, kurie trokšta naudoti už Vatikano II Susirinkimą ankstesnes knygas, atmeta Bažnyčią ir jos institucijas vardan esą „tikrosios Bažnyčios“, savo žodžiais ir veiksmais elgiasi būtent pagal tokią kivirčų ir dalijimosi logiką, prieš kurią pats Paulius protestavo. Tai buvo dar vienas argumentas atšaukti suteiktas išlygas, ginant Kristaus Kūno vienybę nuo iškreipto liturgijos formos naudojimo, kai liturgija visada yra Bažnyčios, o ši visada orientuota į vienybę.

Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II patvirtintos liturginės knygos nuo šiol yra vienintelė Romos apeigų „lex orandi“ išraiška. Guodžia faktas, kad po Tridento Susirinkimo ir šv. Pijus V panaikino visas apeigas, kurios negalėjo pasigirti pakankamu senumu ir visoje lotynų Bažnyčioje nurodė naudoti vieną Romos apeigų Mišiolą, kurį savo ruožtu Susirinkimas paprašė reformuoti taip, kad leistų tikintiesiems aktyviau ir sąmoningiau dalyvauti maldoje. Popiežius vyskupų paprašė dalintis su juo savojo potvarkio vardan Bažnyčios vienybės našta, rūpintis tais, kurie suleidę šaknis ankstesnėje liturgijos formoje ir kuriems dar reikia laiko, nebesteigti personalinių parapijų, dažnai susijusių su paskirų kunigų valia, nei su realiu Dievo tautos poreikiu, budėti, kad posusirinkiminė liturgija būtų švenčiama be ekscesų ir piktnaudžiavimų. ‚Aš meldžiuosi už jus. Jūs melskitės už mane‘, – prašo Pranciškus.“

Parengta pagal „Catholic News Service“ ir „Vatican News“ informaciją