Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pokyčio džiaugsmas

Robertas Prybyla ir Gediminas Kvedaras su šeimomis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. lapkričio (11) mėn. nr.

Artėjant Šventojo Juozapo metų pabaigai, „Artuma“ skaitytojus kviečia susitikti su dviem gerais bičiuliais Gediminu Kvedaru ir Robertu Prybyla. Jie pasidalys apie tėvystėje patiriamus džiaugsmus, iššūkius, vyrų rekolekcijas ir... apie šeimos susirinkimų palapinę, kurią galbūt susigundysite pasiūlyti ir savo šeimai.

Gediminas neseniai su šeima grįžo gyventi į gimtuosius Biržus, o Robertas, sukūręs šeimą su lietuvaite Elena, prieš šešerius metus atvyko gyventi į Lietuvą iš tolimosios Amerikos. Robertas su Elena augina penkerių, trejų ir beveik vienerių metų amžiaus vaikus, o Gediminas ir Vaida – penkerių ir dvejų.

Jei galite, šį tą papasakokite apie save.

Gediminas: Abu su Robertu sukūrėme šeimas panašiu metu – prieš šešerius metus ir tik dviejų savaičių skirtumu, tačiau tada dar nebendravome. Pažintį inicijavo mūsų žmonos. Prieš pusmetį dalyvavome bendrose vyrų rekolekcijose Exodus 90 ir taip užsimezgė vyriškas ryšys.

Robertai, kaip atsidūrei Lietuvoje?

Robertas: Su būsima žmona Elena susitikome Romoje devynių mėnesių trukmės katalikiškoje Emanuelio bendruomenės misijų mokykloje (Emmanuel School of Mission). O kai susituokėme, apsigyvenau Lietuvoje.

Tapimas tėvais augina ir nepalieka tokių, kokie buvome anksčiau. Kaip Jus pakeitė tėvystė?

Gediminas: Žmona sakė, kad atsiskleidė mano rūpestingumas. Nežinau, ar toks tapau, bet dabar tai lengviau pastebėti – išties rūpinuosi vaikais, atlieku ir nemalonius darbus.

Robertas: Tėvystė suteikia daugiau progų praktikuoti kantrybę. Tai sunku, atrodo, kad anksčiau jos turėjau kur kas daugiau. O kadangi ji išbandoma daug kartų per dieną, susiduriu ir su daugybė nesėkmių.

Be abejo, mano atsakomybė daug didesnė – reikia rūpintis vaikais. Esu tikras, kad tai padėjo man subręsti.

Gediminas: Dar pridursiu, kad šis pokytis atnešė daugiau džiaugsmo. Neturėdamas vaikų, negalėjau suvokti, kiek daug džiaugsmo suteikia naujo žmogaus atsiradimas, – tai dovana.  

Robertas: Pritariu Gediminui. Tapau tėčiu tris kartus ir kaskart šį džiaugsmą išgyvenau naujai. Kiekvienas gimimas – nauja pradžia. Dukrai dabar jau beveik vieneri – ji miela, linksma, daug juokiasi.

Unspash.com nuotrauka

Ko pasiilgstate iš to laiko, kai dar neturėjote vaikų?

Gediminas: Anksčiau spontaniškai sugalvodavau išvažiuoti, kažką veikti. Dabar mažiau mano asmeninių planų. Nebūtinai norėčiau sugrįžti į tą patį. Nors spontaniškumą galiu palaikyti ir su šeima. Vilniuje sekmadienį po pamaldų bažnyčioje vaikas užmigo. Ką darom? Važiuojam į kitą miestą paturistauti. Ne kažkur toli, aplink Vilnių valandos kelio atstumu. Vieną kartą į vieną vietą, kitą kartą – į kitą. Pasivaikščiojam ir grįžtam. Ir štai – spontaniškumas su šeima.

Robertas: Ilgiuosi laisvo laiko skaitymui. Tai vienas iš dalykų, kurį norėčiau daryti ir kurio ilgiuosi.

Kaip Jūs ilsitės?

Gediminas: Neseniai pradėjau pietų poilsį. Kai vaikas užmiega pietų miego, aš irgi atsigulu penkiolikai minučių. Labai sunku tai daryti, nes norisi kuo nors užsiimti, galvoje milijonas minčių. Bet vis tiek sąmoningai tai darau, nesvarbu, miegosiu ar ne. Išeina poilsis-malda. Dar nežinau, kiek laiko tai pavyks, bet dabar atrodo visai geras dalykas.

Robertas: Reikės ir man išbandyti šią idėją. Neturiu reguliarios rutinos ar įpročių. Sakyčiau, kad sekmadieniais popiet daugiau atsipalaiduoju, nebūtinai užsnūstu, bet ramiai pabūnu.

Papasakokite daugiau apie Exodus 90 rekolekcijas. Kaip jos atsirado Jūsų gyvenime ir ką davė?

Gediminas: Internete buvau matęs reklamą. Kai pažįstamas kunigas feisbuke pasidalijo įrašu apie rekolekcijas, parašiau organizatoriams, bet jau nebebuvo laisvų vietų. Tada subūrėme naują aštuonių vyrų grupę, pasikvietėme kunigą. Internete yra rekolekcijoms skirta programėlė, laikėmės tam tikros dienotvarkės – pasninko, šalto dušo, maldos laiko ir kt. Kartą per savaitę susiskambindavome internetu ir aptardavome, kaip sekasi. Susiskirstę poromis kartą per dieną palaikydavome kontaktą. Rekolekcijose yra daug punktų, kurių visų nepavyksta tobulai atlikti, bet ir sakoma, kad „nėra tobulo exodo. Stengiesi kiek gali. Kartais ir naktį reikia darbus atlikti, bet dar turi į šaltą dušą nueiti. Rekolekcijos davė askezės, maldos, bendrystės patirties.

Robertas: Man jos padėjo giliau išgyventi gavėnios laikotarpį, padarė jį rimtesnį. Taip pat buvo svarbu ir vyrų grupėje reguliariai bendrauti, palaikyti vienam kitą.

Pixabay.com nuotrauka

Kas tėvystėje sunku ir kas padeda tame išbūti?

Gediminas: Sunku puoselėti bendrystę. Baigus darbą, norėtųsi kažką savo veikti. Reikia sąmoningumo ir skirti laiko bendravimui su vaikais. Man tai iššūkis.

Robertas: Sunku, kai vaikai manęs neklauso. Bet tada padeda prisiminimas, kad mudu su žmona esame komanda. Kartais skiriasi požiūris į situacijas, o tai irgi yra pagalba, kol nepradedame vienas kitam prieštarauti. Svarbu parodyti vaikams, kad mama su tėčiu yra vieningi.

Kaip „maitinate“ savo tikėjimą ir kaip padedate vaikams eiti šiuo keliu?

Gediminas: Mane sustiprino rekolekcijos, nes per gavėnią turėjau pasiryžimą – dažniau kartu visiems melstis šeimoje. Sunku reguliarumą palaikyti. Nors kelias savaites nesimeldėme, bet prieš miegą susieidavome bendrai vakare. Kas knygas išrenka, kas žvakę nori užpūsti, giesmelę pagiedam, trumpai paskaitom Šventąjį Raštą. Žmona Vaida išmokė pasiruošti miegui ir kartu pasimelsti tyloje. Kažkas juda, kažkas kruta jau po 10 sekundžių, bet meldžiamės tiek, kiek išeina. Žinoma, sekmadienį dalyvaujame šv. Mišiose. Sukūrėme šeimos tradiciją Mišių pabaigoje suklaupti ir Sveika, Marija ar Garbė Dievui pasimelsti.

Su žmona kalbėjomės, kad šeimoje trūksta pasidalijimo apie Dievą ir kaip mes patys išgyvenam tikėjimą. Nors Jį viduje išgyveni, bet pasidalyti nėra taip paprasta. Tai siekinys.

Robertas: Stengiamės būti nuoseklūs, melstis kasdien prieš valgį, prieš miegą. Pastaruoju metu susiduriame su vaikų pasipriešinimu. Būdavo labai gera, kai berniukai buvo maži. Jie matydavo mus ką nors darant ir iškart prisijungdavo, o dabar… Dažnai nenori dėl to, kad mes norime, jog jie kažką darytų. Nors tai mane kartais erzina, svarbiau parodyti jiems pavyzdį, kad mes meldžiamės.

Laikomės tradicijų metų eigoje per liturgines šventes. Pavyzdžiui, Visų Šventųjų dieną surenkame visas statulėles ir ikonas, kurias turime, ir sudedame prie Nukryžiuotojo. Tai net ir mums, suaugusiesiems, būna gana įspūdinga. Kasmet tas laikas tampa ypatingas. Per Grabnyčias tamsoje uždegame daug žvakių ir meldžiamės kelias maldas kartu. Manau, tai kuria gerus prisiminimus vaikams.

Gediminas minėjo šeimos susitikimą ir pokalbį. Bandėme vieną idėją anksčiau, bet vaikai buvo per maži, tad bandysim iš naujo. Tai šeimos susitikimų palapinė. Kartą per mėnesį pastatai palapinę namie, visi joje susirenka ir atsineša, kas ko nori. Tai laikas, skirtas dalytis, aptarti, kas laukia ateinantį mėnesį, kam reikia pasiruošti, kieno gimtadieniai, vardadieniai artėja, kokios šventės. Jei reikia, tai būna laikas, skiriamas prašyti atleidimo. Man atrodo, puiki mintis, nors man pačiam ir sunku dalytis jausmais, mintimis. Tai galimybė to mokytis šeimoje ir padėti vaikams išmokti dalytis bei tapti artimesniems, stiprinti šeimos ryšius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas Jums yra šventasis Juozapas?

Gediminas: Kadangi remontuojame senelių namą, kuriame gyvensime, prašome šventojo Juozapo Darbininko užtarimo ir pagalbos visuose statybų reikaluose. Juozapas su Marija – mums pavyzdys, kaip puoselėti santuokinį skaistumą.

Robertas: Jis galingas užtarėjas, ypač tėvams, vyrams. Galiu prašyti jo pagalbos daugiau, nei tai darau.