Politika klimato katastrofos akivaizdoje

Paryžiaus susitarimo tikslas buvo neleisti globaliai temperatūrai pakilti 2 laipsniais Celsijaus virš priešindustrinio lygio ir stengtis, kad atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK) 2018 m. ataskaitoje [1] paskelbė, kad turime dvylika metų klimato atšilimą sustabdyti ties 1,5 laipsnio riba. Per tuos dvylika metų turi įvykti „skubūs, nuodugnūs ir beprecedenčiai pokyčiai“. Svarbiausias jų – iki 2030 m. 45 proc. sumažintos anglies dioksido emisijos, lyginant su 2010 m., o iki 2050 m. pasiektas anglies dioksido neutralumas.

Jei nesustabdysime šilimo ties 1,5 laipsnio riba ir judėsime arčiau 2 laipsnių, šis pusės laipsnio skirtumas sukels drastiškų pasekmių. Pavyzdžiui, neabejotinai išnyks visi planetos koraliniai rifai, Arktyje vasaromis nebeliks ledo. Suvaldžius atšilimą ties 1,5 laipsnio riba, vasarų be ledo Arktyje tikimybė sumažėja dešimt kartų. Išlieka ir šansas, kad nedidelis procentas koralinių rifų išliks, o pasaulinis vandens lygis pakils 10 cm mažiau, nei klimatui atšilus 2 laipsniais. Taip pat ekstremalių karščio bangų tikimybė sumažėja perpus – jų bus, tik pasireikš rečiau ir bus mažiau išplitusios.

Bet ir 1,5 laipsnio scenarijus yra grėsmingas: bus suduotas mirtinas smūgis ištisoms ekosistemoms, o klimato pokyčiai sukels pavojingas politines įtampas. Pavyzdžiui, šylantis klimatas lems didžiulius migracijos srautus. Visgi didžiausia grėsmę kelia vadinamieji „lūžio taškai“, kai vieni klimato pokyčiai pradeda daryti įtaką kitiems ir procesas tampa nebekontroliuojamas. Remiantis ataskaita, nėra jokių garantijų, kad 1,5 laipsnio atšilimas nesukurs tokių situacijų. Tad ir 1,5 laipsnio scenarijus nereiškia, kad „išsigelbėjome“. Temperatūra jau dabar pakilusi 1 laipsniu virš priešindustrinio lygio. Pradedame matyti, kur link judės klimatas planetai šylant toliau: intensyvėjančios sausros, karščio bangos, nekontroliuojami gaisrai, tirpstantys ledynai, vis galingesnes audros ir kiti ekstremalus reiškiniai tapo kone kasdienybe.

Grėsmingiausia TKKK ataskaitos dalis visgi ta, kurioje apžvelgiama, kas buvo nuveikta po Paryžiaus susitarimo. Teigiama, kad, atsižvelgiant į dabartinius šalių veiksmus ir įsipareigojimus, planeta iki 2100 m. įšils net 3 laipsniais. Tai būtų katastrofa. Nepaisant pažadų siekti suvaldyti atšilimą ties 1,5 laipsnio riba, realūs valdančiųjų klasių veiksmai veda prie dvigubai didesnio planetos įšilimo. Tarptautinės tendencijos daugiau nei kelia nerimą. Pavyzdžiui, Tarptautinė energetikos agentūra, apžvelgdama dabartinius šalių įsipareigojimus, 2019 m. ataskaitoje teigia, kad naftos gavyba iki 2040 m. nemažės.

The Guardian žurnalistinis tyrimas parode, kad trys didžiausios turto valdymo kompanijos suformavo 300 milijardų JAV dolerių investicijų į iškastinio kuro paketą bei sistemingai naudojasi savo galia neleisdamos kompanijoms, į kurias investavo, imtis didesnės atsakomybės dėl klimatui daromos žalos. O plastiko gamyba, nepaisant visų deklaracijų mažinti priklausomybę nuo jo, iki 2030 m. , prognozuojama, išaugs 40 proc. [2]

Labiausiai planetą teršiančios kapitalo grupės aiškiai rodo neketinančios stabdyti planetos naikinimo. Situaciją dar labiau apsunkina šio kapitalo interesams atstovaujantys dešinieji politikai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2019 m. lapkritį formaliai pradėjo šalies pasitraukimo iš Paryžiaus susitarimo procesą. Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro atvėrė didžiulius Amazonės atogrąžų miško plotus ekonominiam panaudojimui, dėl to smarkiai išaugo Amazonės kirtimo tempai. Brazilijos vyriausybės duomenimis, 2019 m. sausio–liepos mėnesiais buvo iškirsta 10 tūkstančių km² atogrąžų miško (30 proc. daugiau, nei 2018 m.) , o vien 2019 m. liepą per dieną buvo iškertami 73 km² miško. Be to, 2019 m. Amazonę siaubė milžiniški gaisrai.

Tačiau Brazilijos užsienio reikalų ministras klimato kaitą vadina „marksistų pramanu“. 2019 m. pabaigoje–2020 m. pradžioje Australiją siaubė katastrofiškais ir apokaliptiniais vadinti gaisrai, bet šalies ministras pirmininkas Scottas Morrisonas toliau menkina klimato kaitos rimtumą, remia anglies pramonę ir teigia, kad šalis kovos su klimato kaita nedarydama nereikalingos žalos ekonomikai. Suprask, anglies pramonei (kad pademonstruotų, kaip entuziastingai palaiko anglies kapitalo interesus, Morrisonas kartą net atsinešė anglies gabalą į parlamentą).

Neseniai vykusiuose rinkimuose Jungtinėje Karalystėje Leiboristų partija pasiūlė esamos situacijos kontekste gana ambicingą kovos su klimato krize programą, tačiau skaudus jų pralaimėjimas ir Boriso Johnsono pergalė reiškia, kad artimiausiu metu klimato kaitos klausimai nedominuos šalies politinėje dienotvarkėje. 2019 m. pabaigoje atliktas žurnalistinis tyrimas parodė, kad iškastinio kuro kompanijos dosniai finansuoja torius ir, nepaisant viešų (ir abstrakčių) pareiškimų apie įsipareigojimus kovai su klimato kaita, realus torių balsavimas parlamente atskleidžia priešingus prioritetus [3].

Ar neseniai priimtas Europos Sąjungos Žaliasis kursas suteikia bent kiek optimizmo, kad klimato krizė bus suvaldyta? Anglies dioksido emisijas iki 2030 m. siekiama sumažinti perpus, o iki 2050 m. pasiekti visišką anglies dioksido neutralumą – būtent tai, ko reikalavo TKKK. Bendrame globaliame kontekste tai – reikšmingas įsipareigojimas.

Vis dėlto pernelyg džiūgauti neleidžia kelios priežastys. Kaip iškart pastebėjo klimato aktyvistai, užsibrėžta per mažai. Pavyzdžiui, strategijoje numatyta skirti trilijoną eurų Europos investicinio banko lėšų per ateinančius dešimt metų privačių kompanijų investicijoms į klimatą finansuoti. Ir 100 milijardų eurų Teisingo perėjimo fondui sukurti. Palyginimui – leiboristai 2019 m. manifeste iškėlė siekį įsteigti 400 milijardų svarų sterlingų Nacionalinės transformacijos fondą vien Jungtinės Karalystės poreikiams, o klimato mokslininkai ir aktyvistai sukūrė vadinamąjį „Naująjį žaliąjį kursą Europai“ (NŽK), Europos transformacijai užtikrinti reikalauja bent 10 trilijonų eurų viešosioms investicijoms per dešimt metų [4].

Žaliojo kurso konservatizmas dar labiau išryškėja atkreipus dėmesį į kitus skirtumus tarp jo ir NŽK. Pastarasis siekia įgalinti vietines bendruomenes dalyvauti sprendimuose dėl lėšų panaudojimo. Būtent demokratizacijos ir piliečių įtraukimo siekis yra esminis norint užtikrinti, kad ekonominė transformacija būtų vykdoma pagal realius bendruomenių poreikius, o ne vadovaujantis vien privataus pelno ir BVP augimo kriterijais. Reikalaujama būtent viešųjų investicijų (o ne privačių kompanijų subsidijavimo), nukreiptų į naujos infrastruktūros kūrimą ir viešųjų paslaugų užtikrinimą visiems ES gyventojams, taip mažinant ekonominę nelygybę ir nutraukiant vadinamąjį „energetinį skurdą“, kai žmones nepajėgia apmokėti būtiniausių energijos (šilumos, elektros ir kt.) sąskaitų.

Ne tęsti privatizacijų programą, o plėsti viešąjį sektorių, nutraukti subsidijas iškastiniam kurui ir drausti privačias investicijas į iškastinį kurą. Iš esmės reformuoti finansų sistemą, nutraukiant „diržų veržimosi“ politiką bei perkeliant daugiau atsakomybes tiems, kurie pelnėsi ir toliau pelnosi iš gamtos niokojimo. Kitaip tariant, kovojant su klimato kaita turi būti transformuojamas ir dabartinis ekonominis bei politinis modeliai. O Žaliuoju kursu kaip tik siekiama to nedaryti: nepaisant Ursulos von der Leyen kalbų apie ekonomikos transformavimą, Žaliajame kurse įrašytas įsipareigojimas išlaikyti aukštus BVP augimo tempus ir fiskalinę drausmę, o pokyčius atsinaujinančių energijos šaltinių link skatinti per rinką. Toliau išlaikoma neoliberali dogma, kad rinka viską sutvarkys, tereikia ją stumtelėti tinkama linkme.

Be to, fiskalinės drausmės momentas ypač prieštarauja Žaliojo kurso siekiams – įdomu, kaip bus užtikrintas reikalingas pokyčių mastas ir tempas, rūpinantis per daug neišlaidauti. Žaliasis kursas tėra strategija, tad dar laukia ilgas procesas, kurio metu užsibrėžti tikslai turės būti paversti konkrečiomis priemonėmis, turės būti užtikrintas finansavimas. Čia susiduriame su dar viena problema, neleidžiančia būti pernelyg optimistiškiems. Tokie susitarimai priimami tik pritarus visoms valstybėms narėms. Tačiau Žaliajam kursui pritarta padarius išimtį Lenkijai, kuri nesutiko prisiimti numatyto anglies dioksido neutralumo termino. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis sako, kad šalis sieks anglies dioksido neutralumo „savu tempu“. Tai, kad tokios išimtys daromos dar tik priimant susitarimą, rodo, koks nestabilus galios balansas Europos Sąjungoje. Pagrįstai galima tikėtis, kad, artėjant susitarime numatytiems terminams, atsiras daugiau šalių, pareikalausiančių „savo tempo“.

„Savo tempo“, matyt, siekia ir Lietuvos valdantieji. Nepaisant to, kad, pagal Jungtinės Karalystės organizacijos „GreenMatch“ skaičiavimus, Lietuva yra labiausiai klimato kaitos paveikta šalis Europoje (vertinant pagal jūros lygio kilimą, oro ir vandens temperatūros kilimą, kritulių pokyčius) [5], trejus metus iš eilės Lietuvoje buvo fiksuojamos sausros, o 2019 m. buvo karščiausi per visą temperatūros stebėjimo istoriją, „siekiant fiskalinės drausmės“ 2020 m. biudžete vis tiek buvo nurėžtas Klimato kaitos programos finansavimas.

[…] Priešpaskutinę 2019 m. dieną Lietuvos Vyriausybė pritarė Nacionaliniam kovos su klimato kaita planui – šis planas tik rodo pasiryžimą nieko esminio nedaryti. Iki 2030 m. Lietuva siekia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas sumažinti 9 (!) procentais (lyginant su 2005 m.). 9 procentai nustatyti atsižvelgiant į Lietuvos įsipareigojimą pagal Paryžiaus susitarimą iki 2030 m. sumažinti emisijas 40 proc. (atskaitos tašku imant 1990 m. – kadangi nuo 1990 m. Lietuvoje emisijos smarkiai sumažėjo, numatyta ateinantį dešimtmetį (vis labiau įsibėgėjant klimato kaitai) jas mažinti gerokai lėčiau). […] Vis dėlto mokslininkams vis garsiau kalbant, kad nedaroma nieko esminio, o klimato kaitai vis labiau ryškėjant, susiformavo nauji masiniai protesto judėjimai, reikalaujantys skubių veiksmų.

2018 m. rugpjūtį Greta Thunberg inicijavo moksleivių klimato streiką. Judėjimo sėkmė stulbinama – 2019 m. rugsėjo „Pasaulinė savaitė už ateitį“ laikoma didžiausiu istorijoje klimato protestu. Protesto akcijos vyko beveik visose pasaulio šalyse, o jose dalyvavo apie 6 milijonus žmonių [6].

[…] 2018 m. gegužę Jungtinėje Karalystėje įsikūręs ir greitai į kitas šalis išplitęs „Extinction Rebellion“ (XR) judėjimas pademonstravo kur kas daugiau reikalingo radikalizmo. Nesitenkindami taikiais protestais ir abstrakčiais reikalavimais, XR aktyvistai ėmėsi akcijų, nukreiptų prieš iškastinio kuro kompanijas (pavyzdžiui, blokavo kelius ir tiltus ties naftos kompanijų būstinėmis) ir kur kas aktyvesnio spaudimo politikams (pavyzdžiui, prisiklijavo prie Jeremio Corbyno namų tvoros). XR akcijos sėkmingai atkreipė dėmesį į judėjimo reikalavimus ir – kaip rašė kairiosios minties žurnalo Jacobin autorius – „užkniso tuos, kuriuos reikia“ [7].

XR judėjimo reikalavimai kur kas radikalesni nei moksleivių: Jungtinėje Karalystėje judėjimas reikalauja anglies dioksido neutralumą pasiekti iki 2025 m. ir sukurti Piliečių asamblėją, kuri būtų centrinis organas, garantuojantis, kad bus imtasi būtinų veiksmų klimato kaitai bei bioįvairovės nykimui stabdyti. Protesto judėjimai pasiekė nemažai – tik dėl jų kai kurios šalys, o galiausiai ir Europos Parlamentas paskelbė „nepaprastąją klimato padėtį“. To reikalavo ir XR, ir moksleivių protestai. Tačiau nepaprastosios padėties paskelbimas (kaip ir Europos žaliasis kursas) dar nėra pergalė, o reikiami pokyčiai nebus pasiekti neišrinkus principingai šiems pokyčiams įsipareigojusių politik(i)ų ir smarkiai nesustiprinus demokratinio spaudimo iš apačios.

Ir svarbiausia – krizės nesuvaldysime radikaliai nereformuodami ekonominio ir politinio modelio. Būtent dabartinis modelis, grįstas milžinišku galios disbalansu tarp kapitalo ir dirbančiųjų, įgalino kapitalą nevaldomai niokoti gamtą. Senasis kairės šūkis „barbarybė arba socializmas“ įgauna naujų prasmių klimato katastrofos akivaizdoje. Barbariška yra dabartis, kai, žinodami, kokią didžiulę grėsmę kelia klimato kaita, valdantieji vis tiek verčiau gelbsti katastrofą sukėlusį kapitalą, nei imasi skubių ir būtinų veiksmų. Tad protestuodami dėl klimato atšilimo turime reikalauti to, ką akcentuoja „Naujojo žaliojo kurso“ autoriai ar ko reikalavo Jungtinės Karalystės leiboristai 2019 m. manifeste – kova su klimato kaita turi siekti plačios politinės ir ekonominės transformacijos bei kurti teisingesnę, demokratiškesnę ir lygesnę visuomenę.

Kaip teigiama vienoje studijoje, šylantis klimatas labiausiai paveikia skurdžiausiai gyvenančiuosius ir dėl to didina ekonominę nelygybę [8]. Būtina užtikrinti, kad perėjimas prie anglies dioksido neutralumo nebūtų vykdomas „diržų veržimosi“ politikos nuskurdintu dirbančiųjų sąskaita ir atsakomybę prisiimtų tikrieji krizės kaltininkai. Taigi privalu keisti patį galios balansą, o ne tik dabartinio kapitalizmo technologinį pagrindą. Turime kovoti, kad būtų kuo skubiau pereita nuo iškastinio kuro prie anglies dioksido neišskiriančios ekonomikos, o naujos, „žalesnės“ gamybinės jėgos veiktų daugumos naudai, o ne tik privataus kapitalo interesui.

Siekiant suvaldyti klimato kaitą ties geriausiu iš blogų scenarijų – 1,5 laipsnio įšilimu – prireiks didelių ir skubių pokyčių. Tik masinis spaudimas iš apačios ir ekonominė bei politinė demokratizacija užtikrins, kad pokyčiai bus reikiamo greičio ir masto, o pati transformacija tarnaus visų dirbančiųjų interesui.

[1] Su ataskaita galima susipažinti: https://www.ipcc.ch/sr15

[2] World Wildlife Fund 2019 m. ataskaitos duomenys: https://www.worldwildlife.org/publications/solving-plasticpollution-throughaccountability

[3] Apie ryšius tarp iškastinio kuro kompanijų ir torių politikų: https://www.theguardian.com/environment/2019/oct/11/mps-and-the-oilindustry-who-gavewhat-to-whom

Plačiau apie torių veiksmus blokuojant kovos su klimato kaita priemones:

https://www.theguardian.com/environment/2019/nov/17/scientists-andclimate-advisers-condemn-toryenvironmental-record

[4] Daugiau informacijos: https://www.gndforeurope.com

[5] Daugiau informacijos: https://www.greenmatch.co.uk/blog/2019/04/climate-change-europe

[6] Daugiau informacijos: https://www.theguardian.com/environment/2019/sep/27/climate-crisis-6-millionpeople-join-latestwave-of-worldwideprotests

[7] Daugiau informacijos: https://jacobinmag.com/2019/04/extinction-rebellionclimate-change-uk00

[8] Daugiau informacijos: https://www.greenmatch.co.uk/blog/2019/04/climatechange-europe