2022 05 31

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Politologas A. Piontkovskis apie Kremliui palankius Vakarų politikus, branduolinį šantažą bei Kinijos įžvalgas apie Rusiją

Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Karui Ukrainoje tęsiantis, kai kurie pasaulio lyderiai prabilo, kad jį reikia stabdyti. Henry Kissingeris, legendinis JAV politikas, kuriam dabar 98-eri, gegužės 23 d. išsakė savo nuomonę Davose vykstančio Pasaulio ekonomikos forumo metu. Prezidentaujant Richardui Nixonui, H. Kissingeris buvo atsakingas už įtampos mažinimo santykiuose su Kinija strategiją.

H. Kissingeris, vienas žymiausių vadinamosios „realpolitik“ šalininkų pasaulyje, pareiškė, kad derybos turi prasidėti per ateinančius du mėnesius, kol dar nėra įtampos ir neramumų, kuriuos bus nelengva įveikti. „Tolesni kariniai veiksmai reikštų jau ne kovą už Ukrainos laisvę, bet naują karą su Rusija“, – sakė H. Kissingeris. Buvęs JAV valstybės sekretorius nurodė, kad Rusija 400 metų yra svarbi Europos dalis, lemiamais laikotarpiais padedanti užtikrinti galios struktūros pusiausvyrą. Anot jo, Vakarams nederėtų stumti Rusijos į artimesnius santykius su Kinija.

Kissingeris nėra vienintelis „realpolitik“ puoselėtojas. Apžvalgininkai pastebi, kad gegužės 9 d. prasidėjo kampanija „nežeminkite Putino“. Ją pradėjo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, prieš tai pareiškęs, kad Ukrainos priėmimas į Europos Sąjungą užtruks dešimtmečius. Ukraina griežtai atmeta pasiūlymus dėl savo žemių atidavimo. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas savo tviterio paskyroje taip pakomentavo H. Kissingerio mintis: „Taip pat lengvai, kaip siūlo Rusijai atiduoti dalį Ukrainos, ponas Kissingeris leistų pasisavinti Lenkiją ar Lietuvą. Gerai, kad apkasuose sėdintys ukrainiečiai neturi laiko klausytis „Davoso panikierių“ patarimų. Esame truputį užsiėmę, giname laisvę ir demokratiją.“

Gegužės 24 d. interviu garsiai Rusijos žurnalistei Julijai Latyninai politologas Andrejus Piontkovskis pareiškė, kad auga kviečiančiųjų „nežeminti Putino“ gretos. Tokius veikėjus politologas vadina „naudingais buržuaziniais idiotais, palaikomais rankos iš Lubiankos“. Pasak A. Piontkovskio, JAV šie pareiškimai įprastai neturi jokios realios įtakos, o maža dešiniųjų demokratų grupelė, balsavusi prieš lendlizo suteikimą Ukrainai, nėra reikšminga, nes Respublikonų partijos vadovybė tvirtai palaiko santykius su Ukraina.

Apie sutarimą dėl Ukrainos aukščiausiuose JAV politinio elito sluoksniuose

Išrinktasis JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA nuotrauka

„Didelis JAV vidinės politikos trūkumas yra reiškinys, kai abi centrinės JAV partijos apauga marginalais, tempiančiais jas į visas puses, – pažymi A. Piontkovskis. – Dar prieš metus Ženevos konferencijoje J. Bidenas, diktuojant Putinui, sakė: „Eikite, ponas Zelenski, ir vykdykite Minsko susitarimus…“ Reikia pabrėžti, kad tokia linija laikėsi bent kelis mėnesius, vykstant priešpriešai tarp Blinkeno su Ostinu ir prezidento patarėjo, Kremliaus numylėtinio J. Salivano. Patys pavojingiausi ir patys naudingiausi Maskvai žmonės yra tie, kurie laikosi „realpolitik“ – tokie kaip H. Kissingeris. Galima prisiminti ir vyresniojo Busho kalbą Ukrainos Aukščiausioje Radoje 1991 m. rugpjūtį, kuomet jis aiškino ukrainiečiams, kad nereikia  jokios nepriklausomybės, „yra puikus žmogus Gorbačiovas, mes su juo dirbame…“ Tuomet jis buvo nušvilptas. Tad ir nekeista, kad egzistuoja tokia mokykla, tačiau keista, jog JAV Ukrainos naudai pasiektas sutarimas, kurio šalininkai galiausiai laimėjo vidinę kovą ir netgi emociškai įtraukė patį prezidentą J. Bideną, kuris šią Ukrainos temą supranta emociškai ir teisingai. Kai jis nuoširdžiai sako: „Putinas žudikas“ arba „Dėl Dievo, kaip toks žmogus gali likti prie valdžios vairo?“, iš už jo pečių iššoka Salivanas su paaiškinimais, kad prezidentas apsiriko, nekreipkite dėmesio, galvoje jis turėjo ką kita. Dvi temas – Taivaną ir Ukrainą – Bidenas vertina viename kontekste kaip diktatūros mėginimą užgrobti demokratinę valstybę.“

Branduolinis Putino šantažas baigėsi

Pastaruosius penkiolika metų Putinas vystė doktriną: Rusija pradeda konvencinį karą užpuldama kad ir Baltijos šalis. Esant akivaizdžiam NATO pranašumui, jis pareikalauja NATO kapituliacijos, pagrasindamas taktinio branduolinio ginklo panaudojimu. Beje, šį šantažą jis naudojo tik prasidėjus karui Ukrainoje. Įtikinęs savo aplinką, kad Vakarai išsigąs, atsitrauks, ir tokiu būdu Rusija nugalės šalis, kurios technologiniu, ekonominiu, kariniu, civilizaciniu lygmeniu ją pranoksta, o ir branduolinių ginklų kokybe nenusileidžia, netgi lenkia. „O Putinas, suprask, Vakarus lenkia politine valia, atsinešdamas iš Piterio kiemo muštynių „finką“ – peilį, priversiantį jo priešus atsitraukti. Ir kurį laiką tai davė efektą. Kodėl Ukrainos nepriėmė į NATO? Kad ji neatitiko kažkokių kriterijų? O Šiaurės Makedonija, aišku, juos atitiko…“ – stebėjosi A. Piontkovskis.

Tačiau šis branduolinis šantažas baigėsi. Amerikiečiams galų gale nusibodo visą laiką atsitraukinėti. „Gegužės 9-ąją Putinas savo kalboje jau sakė: „Jokiu būdu, niekada, mes negalvojome…“ Ir viešai, ir neviešai, atleiskite už nekuklumą, pastarąjį dešimtmetį raginau amerikiečius baigti bijoti to šantažo, – teigė politologas. – Šis šantažas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad amerikiečiai krūptels ir atsitrauks. Tačiau JAV karinių pajėgų vadas generolas Markas A. Miley Rusijos generalinio štabo vadui V. Gerasimovui ar kažkokiam kitam štabo atstovui išsakė savo mintis maždaug tokiu tekstu: „Žinome jūsų doktriną eskaluoti konfliktą branduoliniu šantažu. Jūsų šefas kažkodėl įsitikinęs, kad mes kapituliuotume, jei jis panaudotų taktinį branduolinį ginklą. Ne, mes nekapituliuosime, mes padarysime tą patį, suduodami branduolinį smūgį.“ O ne tokie diplomatiški žmonės – tokie kaip Victorija Nuland – pareiškė, kad triuškinantį smūgį tokiu atveju gautų Rusija ir asmeniškai Putinas…“

Pasak A. Piontkovskio, diktatoriams nerūpi milijonų jų pavaldinių žūtys, tad sulaikymo strategija turėtų būti skirta asmeniškai jiems. Branduolinis šantažas puikiai veikia tik tuomet, kai jis tik šantažas. „Garantuoto abipusio sunaikinimo“ koncepcija atsirado Karibų krizės metu. „Kennedy žinojo visas Sovietų Sąjungos kortas. Galimybė, kad net viena branduolinė galvutė galėtų nukristi ant JAV, Kennedy‘ui pasirodė visiškai nepriimtina. Tad kodėl rusai dabar kuria tuos savo sarmatus, leisdami jiems beprotiškus pinigus? Putinas nuoširdžiai tiki, kad išgelbėjo Rusiją nuo branduolinio sunaikinimo, nes amerikiečiai, susikūrę priešraketinę sistemą, galėtų Rusijai suduoti lemiamą smūgį, o štai jis su savo sarmatais tą sistemą galėtų nugalėti. Ir tai trenkia kitu galu rusų konvencinių ginklų gamybai“, – sako A. Piontkovskis.

„Išmintinga beždžionė galų gale sulauks upe plaukiančio vieno ar kito jos priešo lavono…“

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA nuotrauka

Kalbėdamas apie Rusijos ir Kinijos santykius, politologas pabrėžė, kad Putinas nuolat siekė stiprinti ryšius su Kinija, o kinai jį stūmė į konfliktą su Ukraina bei Vakarais. Pasak kinų generolo Sun-Czy, klasikinio traktato „Pin-fa“ („Karo menas“) autoriaus, gyvenusio IV amžiuje pr. Kr., išmintinga beždžionė, sėdinti ant tvoros prie upės, galų gale sulauks praplaukiančio vieno ar kito jos priešo lavono. „Po amerikiečių nesėkmės Afganistane visi pasaulio diktatoriai svajojo apie tai, kad po dar dviejų smūgių Taivanui ir Ukrainai Vakarai jau trauksis iš pasaulio istorijos, – teigia A. Piontkovskis. – Kaip Stalinas išnaudojo Hitlerį ledlaužio vaidmeniui, taip dabar Xí Jìnpíngas naudoja Putiną. Kinija žaidė be pralošimo galimybės. Jei būtų pavykę po trijų dienų paimti Kyjivą, o Bidenas su Blinkenu būtų išreiškę „gilų susirūpinimą“, Taivanas per kelis artimiausius mėnesius būtų neišsilaikęs…“

JAV ir Didžioji Britanija vis labiau įsitraukia į karą, ir visa tai rodo, kad karas truks tol, kol Rusija bus nugalėta ir nubausta.“

Remdamasis keliais oficialiais šaltiniais, atskleidusiais pusiau slaptus „kinų išminčių slaptuosius protokolus“, A. Piontkovskis tvirtina, kad Kinijai „amerikiečių lavonas nepraplaukė upe“. „Rusijos ir Ukrainos karas globalųjį pasaulį paveikė daugeliu aspektų, tam tikra prasme smarkiai viršijančių netgi Rugsėjo 11-osios įvykius, – tokias kinų įžvalgas cituoja A. Piontkovskis. – Galima sakyti, kad tai tapo pasaulio istorijos skiriamąja linija. Triuškinantis Rusijos pralaimėjimas akivaizdus. Vadinamasis Rusijos atgimimas Putino valdymo metu neįmanomas, jo tiesiog nėra. Rusijos Federacijos karinis ir technologinis silpnumas smarkiai kenkia kariuomenei ir jos kovinėms galimybėms. Karinės Rusijos nesėkmės blickrygo metu ir nesugebėjimas pasiekti greitos pergalės veda į galutinį pralaimėjimą. Rusijos karinio-pramoninio komplekso dydis ir armijos finansavimas yra visiškai neadekvatus vadinamajam Rusijos „supergalybės“ statusui. Ši šalis tiesiog negali sau leisti aukštųjų technologijų karo, kainuojančio šimtus milijonų dolerių. Į akis krenta skurdus kariuomenės aprūpinimas, todėl ji pralaimi kovos lauke. Kiekviena karo diena tampa didžiule našta šaliai. Rusijos ginkluotė, technologijos bei karinė koncepcija nuo NATO skiriasi kartomis. Rusija dabar jau pati nebegali nuspręsti, kada ir kaip užbaigti karą, ji stengiasi jį baigti kuo greičiau, kad išlaikytų tai, ką užkariavo. Bet tai jai nepavyksta, Rusijos Federacija konflikto metu prarado strateginę lyderystę ir iniciatyvą. JAV ir Didžioji Britanija vis labiau įsitraukia į karą, ir visa tai rodo, kad karas truks tol, kol Rusija bus nugalėta ir nubausta.“

Kad ir kokia būtų karo baigtis, Rusijos priklausomybė nuo Kinijos tik išaugs. Pasak A. Piontkovskio, ši analizė tik įrodo, kad Kinija į Rusiją žvelgia pananatomo žvilgsniu, lyg į preparuojamą lavoną. Ir tai yra Rusijos karo su Ukraina rezultatas.

Tad kodėl kai kurie Europos politikai taip rūpinasi „Putino veidu“?

Angela Merkel ir Vladimiras Putinas. EPA nuotrauka

Vokietija ir Prancūzija bijo Ukrainos pergalės, tvirtina A. Piontkovskis, nes ši pergalė performuos visus tarptautinius santykius ir „joks Macronas“ jau nebegalės aiškinti, kad Ukraina galės įstoti į ES tik po kelių dešimtmečių. Naująją globalią saugumo struktūrą po kiekvieno pasaulinio karo nustato šalys nugalėtojos. Po Napoleono sukeltų karų tą nustatė Vienos kongresas, po Pirmojo pasaulinio karo – Versalio taika, po Antrojo – Potsdamo konferencija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Bus trys šalys nugalėtojos: Ukraina, JAV ir Didžioji Britanija. Prancūzija ir Vokietija suvokia, kad šioje naujoje struktūroje jos nebeteks privilegijuotos padėties, kuria jos naudojasi iki šiol. Josifas Visarionovičius Stalinas, po Antrojo pasalinio karo į šalių nugalėtojų sąrašą įtraukęs Prancūziją, atliko genialią spec. operaciją. Beje, tam kategoriškai prieštaravo Rooseveltas ir Churchillis. O vokiečiai buvo apstulbę: „Ir šitiems mes pralaimėjome?!“ Tokiu būdu dešimtmečiams Stalinas užverbavo Prancūzijos politinį elitą, tapusį Trojos arkliu Vakaruose. Prancūzijai labai svarbi jos didybė, ir kai nebeliks to agresyvaus sovietinio paveldo laimėjus Ukrainai, kam bus reikalinga ta Prancūzijos didybė? O vokiečiams reikia Putino Rusijos, nes kas daugiau jiems duos tiek ekonominių privilegijų už patarnavimus? Pasveikinkime ukrainiečius – jų pergalės jau bijo Europos lyderiai“, – reziumavo A. Piontkovskis.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.