2020 10 26

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Politologas D. Puslys: išrinkus valdžią, mūsų pilietinės pareigos nesibaigia

Donatas Puslys. Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotrauka

Lietuvos piliečių valia po 8 metų pertraukos vėl turėsime dešiniąją valdžią. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LLRS) ir Laisvės partija (LP) paskelbė, kad kartu formuos valdančiąją koaliciją bei Vyriausybę, kuriai vadovaus Ingrida Šimonytė.

Kol partijos tarpusavyje tariasi ir svarsto apie postų dalybas, krikščionys rinkėjai naujosios valdžios klausimu tartum pasidaliję į keletą stovyklų. Vieni džiaugiasi, vildamiesi sąžiningesnės ir protingesnės politikos, didesnio jautrumo žmogaus teisių klausimams ir pan. Kita pusė teigia, kad to sąžiningumo nebus – ir kad liberali ideologija diskriminuos krikščionis, o laisvam žodžiui kils grėsmių.

„Bernardinai.lt“ pašnekovas, Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys kviečia kol kas neužbėgti įvykiams už akių – tačiau primena, jog pilietinis aktyvumas su rinkimais anaiptol nesibaigia. Kiekviena valdžia yra priklausoma nuo savo piliečių, kiekvienas iš mūsų jai galime daryti įtaką – tik svarbu to nepamiršti ir nebijoti būti drąsesniems ir aktyvesniems.

Pokalbis su D. Pusliu – apie rinkimų rezultatus, konservatorių pergalės priežastis ir krikščionių reakciją į naująją valdžią.

Po pirmojo rinkimų turo savo feisbuko paskyroje rašei: „Yra dalykų, kurie pradžiugino, yra dalykų, kurie kelia nerimą, bet pradžiuginusių dalykų šįkart vis dėlto daugiau.“ Kaip su tomis nuotaikomis dabar, paaiškėjus, kad valdančiąją koaliciją formuos dešinieji?

Galbūt labiausiai džiugina politinės kultūros kaita – bent aš to tikiuosi. Kad bus daugiau dėmesio skiriama tarimuisi, konsensuso paieškoms ir mažiau – priešų paieškoms, ką regėjome „valstiečių“ rinkimų kampanijoje. Ir netgi šiandien per spaudos konferenciją Ramūnas Karbauskis gąsdino kažkokiu prostitucijos legalizavimo klausimu.

Vėlgi iš valdančiųjų pusės matėme strategiją bandyti išlaikyti rinkėją, kuris, kaip akivaizdžiai suvokta, nėra ištikimas partijai, o tiesiog ieško geriausio varianto, kaip jis tai supranta. Ir jį buvo bandoma išlaikyti per gąsdinimus – iš jūsų atims, viską pakeis… Tai man atrodo svarbu, nes viskas remiasi ne tik kažkokiais faktiniais sprendimais, bet ir tam tikra politine kultūra.

Aš tikiuosi, kad dabar į formuojamą politiką bus labiau įtraukiami ekspertai, jog bus daugiau diskusijų jų lygiu. Kad matysime mažiau skubėjimo, kai bandoma urmu kuo skubiau ir kuo daugiau įstatymų priimti.

Aurelijus Veryga ir Ramūnas Karbauskis. Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotrauka

O kas kelia nerimą? Tai, be abejo, nėra kažkoks egzistencinis nerimas. Tiesiog kyla klausimų, kaip dabar koalicijos partnerėms pavyks sutarti ir dėl ko bus tariamasi. Kaip bus dėliojama koalicijos programa, kokie bus prioritetai, kam kokie postai atiteks. Vėlgi norisi viltis, kad bus paisoma idėjų, vertybių – ir tik tada pasirenkami žmonės, kurie geriausiai geba atlikti savo misiją. O ne tai, kad partija nori turėti vieną ar kitą postą, ir tik tada bandys ieškoti žmogaus, nesvarbu, tinka jis tam ar netinka.

Viliuosi, jog partiniai kaprizai bus padėti į šalį ir kad galų gale vyks konstruktyvesnis dialogas tarp pozicijos ir opozicijos. Ką vakar minėjo Ingrida Šimonytė ir kas, man regis, yra labai svarbu – tai jos pasakymas, kad dabar, kai turi 74 Seimo narius, ta dauguma gali būti labai trapi, jeigu dirbi apkasuose. Vadinasi, atsiriboji nuo visų kitų. O šiuo atveju naujajai valdančiajai koalicijai galima kalbėti ir su mišrios Seimo grupės atstovais, su kitų partijų nariais (kad ir su tais pačiais socialdemokratais, kurie gali turėti konstruktyvių pasiūlymų), ir tam tikrais punktais skirtingų pusių pozicijos gali sutapti. Tai ypač svarbu, kalbant apie pandeminį kontekstą, kuris kartais verčia pamiršti visus šališkumus ir ieškoti sprendimo, geriausio valstybei.

Kas dar mane labai džiugina – kad Darbo partija neturi lemiamo balso. Jei  TS-LKD, LLRS ir LP būtų gavusi 69 mandatus, „darbiečiai“ būtų buvę reikalingi koalicijai – ir tada būtų galėję kelti savo reikalavimus. Savo nuostata „iš kur vėjas pučia, ten ir keliaujam“ jie būtų galėję bandyti destabilizuoti koalicijos derybas. Manau, kad su Darbo partija galima kalbėtis – kaip ir su visais kitais. Tačiau tikiuosi, kad jų neregėsiu koalicijoje ir rimtuose postuose. Nes tai yra tam tikras politinės kultūros išbandymas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Į klausimą, kodėl laimėjo konservatoriai, dažnai tenka išgirsti tokį atsakymą – „valstiečiai“ patys prisiprašė. Pats minėjai aršią retoriką, dėmesio telkimą ne į savo darbus, bet į gąsdinimus, kaip bus blogai, jeigu mūsų neišrinksit. Bet gal yra ir kitų rimtesnių priežasčių, kodėl šiuose rinkimuose pasisekė konservatoriams?

Kalbame apie partiją, kuri nėra vienadienis reiškinys ir kurią būtų lengva išmušti iš vėžių dėl vienos ar kitos nesėkmės. Aš sutinku, kad „valstiečiai“ ir patys prisidirbo. Manau, kad rinkėjams nusibodo tas paternalistinis požiūris – net jei jų kai kurie sprendimai ir buvo geri, juos valdantieji priėmė nediskutuodami, nesitardami, neklausydami profesionalų balso (kalbu apie medikus ar mokytojus). Toks požiūris: „Mes žinom geriau, mes padarysim.“

Šiandien, klausydamasis R. Karbauskio spaudos konferencijos, nesistebėjau, kad jis, kalbėdamas apie rinkėjus, vartojo žodį „žmonės“, o ne „piliečiai“. Na, tokie iš esmės valdiniai… O „pilietis“ yra kažkas daugiau. Su kuo turėtum labiau skaitytis.

Manau, kad ir TS-LKD pasimokė iš klaidų, kurias darė, pavyzdžiui, 2016 m. Prisimename, kaip po pirmojo turo jie per anksti pradėjo džiaugtis, dalintis postus. Juos tada buvo galima apkaltinti tam tikra arogancija – kad nesulaukė rinkimų pabaigos ir tartum net patiems rinkėjams užbėgo už akių, neišklausė jų valios iki galo. Šiemet akivaizdu, kad matėme išmoktas pamokas, atsargesnę retoriką, daugiau noro įsiklausyti, kalbėtis.

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Be to, buvo svarbus ir Ingridos Šimonytės fenomenas, jos įdirbis per Prezidento rinkimus. Jos dalykiškumas ir, sakykim, tiesmukumas gerąja prasme, kai yra neslepiama, o išsakoma konkreti pozicija, siūlomi sprendimai.

Dar vienas dalykas – konservatoriai gebėjo geriausiai įkūnyti alternatyvą „valstiečiams“. Rinkimų kampanijos metu matėme aiškią poliarizaciją – arba tęstinumas, jei laimi LVŽS, arba pokytis, kurį stipriausiai įkūnija TS-LKD. Pastarieji čia parodė stipriausią savo programos ir partijos asmenybių dermę. Toji pateikta alternatyva padėjo laimėti rinkimus. Ko pritrūko, pavyzdžiui, socialdemokratams – jie laikėsi „per vidurį“, tarsi opozicija „valstiečiams“, bet paskui tarsi juos remia… Tvirtesnės pozicijos ir gal net griežtesnės kritikos smarkiai pritrūko. Kaip ir kitais klausimais – pavyzdžiui, „socdemai“ kalbėjo apie būtinybę tapti ne tik ekonominiais, bet ir kultūriniais kairiaisiais. Manau, jie po to pasakymo patys šiek tiek pasimetė… Sunkoka jiems su kultūriniu kairumu, partijoje regime ir kartų skirtumus (šypsosi).

Paminėjai pasikeitusią TS-LKD retoriką. Labai įdomu, kas „atsitiko“ Gabrieliui Landsbergiui? 2016 m., po pirmojo turo, jis feisbuke rašė apie „kolūkių griovimą 2.0“, Seime ilgą laiką buvo pilnas pasitikėjimo savimi – kartais atrodė, gerokai perdėto. Iš jo sklido daug ironijos oponentų atžvilgiu. Tačiau prieš pat rinkimus ir dabar matome kone kitą žmogų – santūrų, kuklų. Ar čia toks strateginis partijos ėjimas, ar pats partijos pirmininkas suprato, jog darė kažką ne taip?

Nedalyvauju partijos veikloje, taip pat negaliu G. Landsbergiui „įlįsti į dūšią“. Manau, kad tai yra tų dviejų minėtų priežasčių samplaika. Palyginti su 2016 m. situacija, Gabrielius šiandien yra labiau patyręs ir išbandytas politikas. Anuo metu jam galbūt trūko „šaltumo“, gebėjimo nenerti į situaciją stačia galva čia ir dabar. Dėl to kartais jis pasiduodavo išprovokuojamas. Manau, kad G. Landsbergis auga kaip politikas ir lyderis.

Kita vertus, partija nėra vienas žmogus. Tai yra aparatas, kuris daro išvadas ir paskui savo lyderiams rekomenduoja, kaip kalbėti, elgtis. Čia ir yra toji stiprybė – jeigu padaromos tinkamos išvados.

Bet išbandymų dar bus. Kad ir dabar, pradėjus formuoti valdančiąją koaliciją, pradėjus dirbti. Dar pamatysime, ar spyruoklė buvo užspausta ir atšoko atgal, ar G. Landsbergio požiūris iš tikrųjų dabar jau yra kitoks.

Aušrinė Armonaitė. Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Panašu, kad naujoji valdžia bus kaip niekada iki šiol liberali. Koalicijoje matysime LLRS ir LP, o TS-LKD išreitinguota žymiai daugiau liberaliojo negu krikdemiškojo sparno atstovų. Dėl to dalis krikščionių nuogąstauja, kad bus priimami įstatymai, atvirai prieštarausiantys Bažnyčios socialiniam mokymui, o krikščioniškajai viešajai nuomonei kils cenzūros grėsmė. Tu, kaip politologas ir kartu katalikas, ką pats pastebėtum?

Aš kol kas nematau grėsmių. Manau, kad prie dabartinių rinkimų rezultatų galėjo prisidėti ir perspaudimas iš politinių jėgų, kurios bandė savintis Bažnyčios paramą, kalbėti krikščionių visumos vardu. Tai yra bauginimo politika.

Be abejo, kiekvienam piliečiui sveika būti kritiškam valdžios atžvilgiu. Tai nereiškia a priori nepasitikėti, nusivilti ar kovoti prieš. Turiu omenyje, kad reikia stebėti, kontroliuoti valdžią. Man atrodo, jog čia yra esminė demokratijos pamoka – mes negalime atsipalaiduoti, galvoti, kad jau esame pilietiški, jei kartą per ketverius metus dalyvavome rinkimuose. Priešingai, mes turime ką veikti ir toliau – stebėti, kritikuoti, esant reikalui naudotis tiek konvencinėmis, tiek nekonvencinėmis politinio dalyvavimo formomis, kas, man regis, Lietuvoje dar nėra gerai išvystyta.

Pilietinės visuomenės instituto atliekamas Pilietinės galios indeksas Lietuvoje vis dar kelia nuogąstavimų, kad pilietiškumas pas mus neretai suvokiamas kaip keliantis riziką, t. y. bijoma būti pilietiškam, kad nenukentėtum. Tad norisi palinkėti to pilietiškumo.

O dabar leiskime politikams suformuoti tą valdančiąją daugumą, žiūrėkime, kaip ji veiks. Vis tiek dominuojanti jėga koalicijoje yra TS-LKD. Žinome, kad ta partija nėra vieninga, joje yra atskirų frakcijų. Bet, kad koalicija veiktų ir jos laivas nebūtų išsiūbuotas, kad neįsivyrautų poliarizacija – esminis bus dialogo klausimas. Dialogas visada labai svarbus, nes jis nurodo pareigą įsiklausyti. Į visas puses. Tad manau, kad krikščionių balsas bus girdimas.

Be abejo, krikščionims taip pat nereikia būti tokiems, kurie vieninteliai žino, kaip viskas turi būti – ir kuriems reikia dialogo tik tiek, kiek juo naudojantis galima priversti kitus ar pamokslauti. Tai yra ydinga pozicija, nes valstybę sudaro ne tik tikintieji. Mes turime kalbėtis, peržengdami visus barjerus, kurie mus atskiria.

Tad turime eiti į dialogą. Ir būti aktyvūs – nesustoti ties balsavimu rinkimuose.