Politologė R. Urbonaitė: dažniausiai matome kitovaldą, o ne savivaldą

Kasdien stebite mūsų politinę padangę, todėl pirmiausia ir norisi paklausti: ar buvo savivaldoje kokių nors reikšmingų pasikeitimų per šiuos ketverius metus?

Tendencijos stipriai nesikeitė. Ir toliau vyksta nuo šio amžiaus pradžios tebeauganti vidinė migracija – trauka iš regionų į didžiuosius miestus. Tai matome net per asmeninius pavyzdžius – nedaug rasčiau likusių gimtinėje bendraklasių. Privačiuose pokalbiuose mažesnių savivaldybių merai neslepia, kiek nerimo jiems kelia ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus gyventojų mažėjimas. Kai kur jis drastiškas. Kai mažėjimas skaičiuojamas tūstančiais – tai tampa labai rimta problema. Kad ir labai nenoromis, valdžios atstovai turi pasakyti „ne“ verslui – paprasčiausiai negali pasiūlyti darbdaviams reikalingo skaičiaus žmonių, turinčių atitinkamą kvalifikaciją. Dėl to regionų negali pasiekti investicijos, ir sukasi užburtas ratas, kai nėra darbo vietų, žmonės išvyksta. Turime europinių investicijų, miesteliai gražėja, tačiau naujos trinkelės žmonių nepritraukia, ir ateities vaizdas Lietuvos mažesnėms savivaldybėms piešiasi gan niūrus.

Kas dar paminėtina, kad dažnu atveju mes matome kitovaldą, o ne tai, ką reiškia gražus lietuviškas žodis – savivalda. Kad esame nelabai linkę įsitraukti, rodo ir nedidelis rinkimų aktyvumas. Nors nuo to, kas bus savivaldoje, priklauso tavo kasdienis gyvenimas ir artimoji aplinka. Tiesioginiai merų rinkimai reikalą kiek pagyvino, personalizavo, bet iš esmės bendras vaizdas nepakito. Nors Seimo narių sudėtį rinkėjai labai keičia, kai kuriose savivaldybėse daug kadencijų iš eilės matome tuos pačius merus. Tai rodo stagnaciją, žmonės nemato gerų alternatyvų. Pažiūrėjus į kandidatus nepanašu, kad ir partijos būtų įdėjusios didesnį indėlį.

O kas šių rinkimų laikotarpiu jus labiausiai nustebino ar nuvylė?

Prisipažinsiu, konservatorių pasiūlymas kauniečiams buvo vienas labiausiai mane nustebinusių ir nuvylusių dalykų. Nesitikėjau nieko panašaus. Dabar kauniečiai svarsto: „Gal jau geriau Aurelijus Veryga, nors šiaip už valstiečius nebalsuojame.“ Kauniečiai turi ribotą pasirinkimą. Vytauto Juozapaičio balsas įkvepia – be jokios abejonės, bet ar įkvėps asmenybė – klausimas. Kodėl TS-LKD nusprendė, kad tai geriausia alternatyva dabartiniam merui Visvaldui Matijošaičiui? Argumentų negirdėjau.

Gal geriau atrodo Valdo Benkunsko kandidatūra į Vilniaus merus?

Žmonės jo net nepažinojo, teko paaiškinti, kas jis toks.

Vėlgi kyla klausimas, ar tai vienų konservatorių problema?

Nuoširdžiai pasakysiu: kai kurie žmonės stebėdami savivaldos rinkimus tarpusavyje sako nesuprantantys, ar su jais žaidžia, ar trolina – tiesiog nepavyksta paaiškinti tokių partijų pasirinkimų. Štai socialdemokratai – viena didžiausių partijų. Vilnius. Rinkėjų ten vis daugėja, o praeituose savivaldos rinkimuose jis buvo prarastas. Socialdemokratai apskritai turi bandyti susigrąžinti didžiuosius miestus. Ką ši partija sostinei siūlo dabar? Ogi Rasą Budbergytę, kuri, jei prisiminsime, 2020-aisiais vienmandatėje apygardoje liko penkta. Tai su vienmandate nepavyko, o dabar socialdemokratai tikisi, kad ši vienmandatėje nelaimėjusi kandidatė sugebės rinkėjus įtikinti, kad yra geriausia kandidatė į Vilniaus merus?

Visų pagrindinių partijų į savivaldos rinkimus pasiųstas ištisas Seimo narių desantas liudija, kad partijose trūksta žmonių. Kad jos nelabai ir varginosi savivaldos lygmeniu ugdyti lyderius, paprasčiausias sprendimas buvo deleguoti parlamentarus ir užkišti tą skylę nacionalinio lygmens sąskaita. O kas būtų, jei jie visi išeitų į savivaldą? Tada Seimas atsinaujintų ojojo!.. Būtų pirmalaikiai rinkimai ir vienmandatėse apygardose tektų perrinkti Seimo narius.

Atrodo, prieš rinkimus konkurencija turėtų braškėti per visas siūles, būti maksimali įtampa, tačiau to nėra, daug kas renkasi iš mažesnės blogybės. Galvoju – kodėl taip yra? Veikiausiai politiko karjera yra ne tai, ko žmonės norėtų. Ji nepatraukli, eilutės išsirikiavusių kandidatų nėra. Neturėdamos pasirinkimo partijos renkasi iš to, kas yra.

Būtų labai įdomu išgirsti jūsų atsiliepimą apie naujausią Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“, jei jau spėjote susipažinti.

Mano manymu, pagrindinis šios knygos klausimas, ar informaciją apie mus iš VSD gali gauti žmogus, kuris nėra prezidentas, neturi jokio tai leidžiančio statuso.

Dėl valstybės saugumo aš sutinku, kad VSD ateitų į mano namus, klausytų mano pokalbių, sutinku dėl to aukoti dalį savo privatumo. Bet aš nesutinku, kad tie duomenys, kuriuos gali vertinti įgalioti pareigūnai, atsidurtų žmogaus, kuris neturi jokios teisės šios informacijos turėti ir ja disponuoti, rankose. Norėčiau tikėti, kad taip nebuvo, nes kitu atveju tai visiškai nepriimtina. Į šiuos rimtus klausimus turi būti atsakyta. Nes žala jau padaryta: vien faktas, kad apie tai kalbame, rodo kilusias abejones. O abejonės yra blogai, nes vienas kertinių dalykų šiai institucijai yra visuomenės pasitikėjimas ja. Bet aiškintis, o ne pakišti galimas problemas po kilimu būtina.

Rima, pabaigai kirba smalsumas: ar tenka jums dalyvauti žanro klasikoje – politiniuose giminės balių debatuose? O gal prie jūsų, profesionalės, kalbėti apie politiką žmonės drovisi?

Atvirkščiai – mane pamatę žmonės kaip tik veržiasi apie ją kalbėti! Kad ir kiek važiuočiau taksi, retai kuris taksistas neužveda šios temos. Tuo tarpu man tai yra darbas, po kurio būčiau linkusi nuo kalbų apie politiką atsiriboti. Manau, mane puikiai supranta ir kitų profesijų atstovai. Pavyzdžiui, kai į giminės balių atvyksta gydytojai ir giminės rikiuojasi į eilę su savo problemomis. Tai ir man tenka patirti panašių dalykų.

Tikrai nesu išimtis iš taisyklės, ir yra buvę, kai artimuose ratuose įsiplieskia diskusijos. Esu sulaukusi ir pykčio, kad mėtausi skaičiukais! Nes juos atremti sudėtinga. Pajutusi įtampas stengiuosi privengti politinių temų, juolab kai matau, kad žmonės emociškai neatlaiko argumentų. Sofos lygio politologams taip ypač dažnai nutinka. Sunkiausia, kai žmonės įsitikinę, kad jų nuomonė vienintelė teisinga. Tuo tarpu aš labai dažnai abejoju ir retai kategoriškai vertinu, nors galiu pasisakyti ir aštriau.

Kodėl?

Nes suprantu paprastą dalyką: mes disponuojame tik dalimi informacijos. Deja, kažkurios dalies dažnai nežinome, ir kartais negali suvokti, ar ta informacija, kurios nežinai, nėra kertinė.

Bet kartais yra ir kita pusė – pakviesti apgalvoti situaciją giliau. Esu nemažai diskutavusi su rusų tautybes žmonėmis, kurie čia gimė ir užaugo, bet gyvena Rusijos informaciniame lauke. Kai pradedi klausti, o ar tu žinai tą, ar žinai tą, supranti, kad jie nežino. Politinių pokalbių visuomet maloniai pasiklausau viešajame transporte nuotoliniu būdu. Neįsitraukiu, bet visada pasidžiaugiu: jei žmonės kalba – vadinasi, jie nėra apatiški tam, kas vyksta.