Sunku skaityti? Padidink tekstą, spausdamas ant aA raidžių straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Spausk teksto didinimo mygtuką. Paremk. Ačiū!

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Pontifikato 10-metis: popiežius Pranciškus atgręžė Bažnyčią į Jėzų

Popiežius Pranciškus
Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Prieš dešimt metų, 2013 m. kovo 13 d., popiežiumi išrinktas Jorge Mario Bergoglio. Kaip vertinami jo darbai? T. ANDREAS BATLOGGAS SJ, dviejų knygų apie popiežių Pranciškų autorius, kalba apie šio popiežiaus stiprybes, silpnybes ir milžinišką pasipriešinimą Bažnyčios viduje.

Tėve Batloggai, tikriausiai nenorėtumėte dešimt popiežiaus veiklos metų įvertinti pažymiu?

Ne, to man ir nedera daryti. Tačiau ligšiolinį pontifikatą vertinu kaip pavykusį, nors ir su kai kuriomis išlygomis.

Prašome paaiškinti plačiau.

Pranciškus yra reformų popiežius. Jis atvėrė Bažnyčios duris, įnešė į ją gaivaus vėjo. To Bažnyčiai labai reikėjo. Pranciškus vėl suteikė progą diskusijoms, kurios būtų neįsivaizduojamos vadovaujant dviem jo pirmtakams. Be to, Pranciškus užbaigė cirką, kaip jis pats yra pasakęs: daugiau jokios mocetos, jokios šermuonėlių kailiu puoštos aksomo kepuraitės, jokių raudonų batelių. Jis įsikūrė ne Apaštalų rūmuose. Jo kukli laikysena – ne simbolinė politika, o visiškai naujas stilius, jei lyginsime su pirmtakais. Pranciškus siekia žmogui prieinamos popiežystės.

Jis – misionierius, atveriantis Bažnyčią žmonėms. Asmeniniai susitikimai su juo nepaprastai įspūdingi. Jis žmogų patraukia, nes turi nepaprastą akimirkos pagavą. Jo gestai ryškūs: kalėjime plovė kaliniams kojas, 2019 m. balandžio mėnesį Vatikane, siekdamas sutaikyti Pietų Sudano pilietinio karo lyderius, suklupo prieš juos ir bučiavo jiems kojas, prašė Kanados čiabuvių tautų atleidimo. Visa tai – ne vien gestai, bet ir politiniai signalai. Tikslingai ir atidžiai į visuomenės ir pasaulio pakraščius žvelgiančio popiežiaus Pranciškaus dėka Bažnyčia vėl labiau atsigręžė į Jėzų.

Popiežius Pranciškus 2013 m. kovo 13 d. EPA nuotrauka

O jo teologinę veiklą vertinate taip pat aukštai?

Taip, nepaisant to, kad Pranciškų teologiškai nuvertina dėl jo teologijoje gausių metaforų ir paprastų žodžių. Vis dėlto jo enciklikos labai svarios, jis apmąsto pasaulines temas. Evangelii gaudium yra misionieriškos Bažnyčios programa, kurios jis labai nuosekliai laikosi. Enciklika Laudato Sí, paskelbta likus keliems mėnesiams iki Paryžiaus klimato konferencijos, nubrėžė Bažnyčios įsipareigojimo gaires sprendžiant ekologijos problemas. Fratelli Tutti – tai žinia, kurios labai reikėjo per pandemiją. Norėčiau paminėti ir jo paskatą steigti centrą Abrahamic Family House Abu Dabyje. Arabų krašte vienoje vietoje įsikūrė bažnyčia, mečetė ir sinagoga – trys pasaulio religijos, drauge siekiančios taikos pasaulyje. Tai nepaprasta!

Pranciškus nesibaimina ir konflikto: Amoris Laetitia yra bene labiausiai ginčytinas popiežiaus dokumentas nuo 1968 metais paskelbtos enciklikos Humanae Vitae. Jis, kilęs ne iš Europos, visiškai pagrįstai nuolat „įleidžia pirštus“ į Europos žaizdas, lankydamas Lampedūzą ar Lesbo salą.

O dabar pats tinkamiausias laikas sakyti „tačiau“…

Tačiau Bažnyčios viduje Pranciškui sunku. Aptardamas didžiąsias temas jis nepalyginamai stipresnis nei Bažnyčios politikoje, katalikų „smulkmėse“, kaip aš kartais sakau. Vis dėlto ir čia kai kurie jo ženklai yra ryškūs: pavyzdžiui, nors daugelis stipriai priešinosi, jis labai suvaržė senąjį ritą, kurį taip skatino popiežius Benediktas. Arba Romos kurijai įvardijo 15 „ligų“, kuriomis ji serga, tarp jų – ir dvasinį Alzheimerį. Pagarba!

Tačiau akivaizdu, kad su administraciniu aparatu Pranciškui tvarkytis sudėtinga. Turiu galvoje ir finansinius reikalus, ir sumaištį dėl Maltos ordino, taip pat seksualinio išnaudojimo skandalų padarinius. 2019 metais Vatikane vyko Bažnyčios vadovų susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos, po kurio popiežius sugriežtino Bažnyčios teisę, tačiau vis tiek lieka įspūdis, kad neįvyko nieko veiksmingo. Nepriimami sprendimai dėl atsistatydinimo, ką siūlė padaryti kardinolas Woelkis. Jeigu jis nori būti reformų popiežiumi, tai turi atsispindėti ne tik jo nuostatose, bet ir struktūrose. Mano akimis, šioje vietoje nemažai kas stringa. Ir kaip tik čia artimiausiu metu negalime tikėtis didelių pokyčių, juk popiežiui vis dėlto 86-eri.

Kodėl popiežiui nelengva spręsti vidinių klausimų?

Greičiausiai jį stabdė abiejų popiežių kohabitacija, kuri neįmanoma iš esmės. Vatikane jo, kaip popiežiaus, atžvilgiu visą laiką egzistavo opozicija. Tai, kad Pranciškus atėmė įgaliojimus iš Georgo Gänsweino, parodo, koks suvaržytas jis jautėsi. Jis susiduria su dideliu pasipriešinimu Bažnyčios viduje. Šis pasipriešinimas akivaizdžiai yra didesnis nei kitiems XX a. popiežiams. Dėl to galima suprasti ir jo kaskart išsprūstančius impulsyvius, galią liudijančius žodžius. Pranciškus kartkartėmis nesusitvardo, mano privaląs „pamojuoti rankomis“. Tačiau taip jo pasisakymai tampa nenuoseklūs ir prieštaringi.

Turite galvoje jo pastarąsias pastabas dėl Vokietijos sinodinio kelio?

Taip. Visame pasaulyje pradėjęs sinodinį procesą, Pranciškus pats atvėrė erdves ir inicijavo diskusiją, kuri būtų buvusi tiesiog neįmanoma valdant dviem jo pirmtakams. Jo žinia buvo: darykite! Tačiau 2019 metų vasarą jis parašo Vokietijos vyskupams laišką! Tai nelabai diplomatiška. Verčiau būtų galėjęs paklausti, kuo jis, popiežius, simbolinė figūra, gali prisidėti, kad šis procesas plėtotųsi dinamiškai ir teigiama linkme.

Kodėl reformoms pasirengę vyskupai neturi drąsos, tarkime, tiesiog įšventinti į kunigus vedusių vyrų?

Kadangi tai būtų per daug rizikinga. Dar ir todėl, kad vyskupai nėra pratę priimti sprendimų, kurie iki šiol priklausė Romai. Aš linkėčiau, kad reformų norintys vyskupai, įskaitant ir Miuncheno kardinolą, kuris dalyvauja svarbiose Vatikano institucijose, pasakytų griežčiau ir paaiškintų: mes nenorime nieko blogo! Tiesiog sprendžiame konkrečias Bažnyčios problemas! Aišku, nereikia pamiršti ir to, kad, pasibaigus Benedikto pontifikatui, Bažnyčia Vokietijoje gerokai prarado turėtą įtaką.

Popiežius Pranciškus prie Šv. Klaros ežero Kanadoje. EPA-EFE nuotrauka

Kas slypi už šio konflikto, išryškėjusio sinodiniame kelyje?

Bažnyčios viduje slypi milžiniški politiniai skirtumai. Joje susiduria du pasauliai. Vienas Bažnyčią ir toliau regi monarchistinę. Kitas pasaulis – reformistai, kurių Vokietijoje yra dauguma ne tik tarp pasauliečių, bet ir tarp vyskupų. O kur dar tylieji, bet įtakingi priešininkai, Romai nuolatos besiskundžiantys savo laiškais. Iš esmės popiežius Pranciškus per sinodinį kelią nori šias ekstremaliai priešingas pozicijas suvaldyti ir suderinti, todėl Vokietijos sinodinio kelio idėja yra tikrai pagrįsta. Tačiau jeigu pasibaigus sinodiniam keliui paaiškėtų, kad siekta buvo tik išklausyti, o ne suteikti teisę dalyvauti priimant sprendimus, popiežius savo paties projektą tiesiog diskredituotų. Nereikėtų pamiršti, kad sinodinei Bažnyčiai reikia ir laiko. O to laiko, mano nuomone, mes jau nebeturime, žmonės paprasčiausiai iš Bažnyčios išeis. Laikas senka.

Kaip suvaldyti tokius didžiulius politinius skirtumus Bažnyčios viduje?

Tai didžiausias iššūkis ne tik šiam popiežiui, bet, akivaizdu, ir būsimajam: skirtingas konservatyvių ir reformų siekiančių jėgų požiūris į Bažnyčią, skirtingas šio proceso raidos greitis, skirtingai suvokiamos temos skirtinguose pasaulio kraštuose. Nereikia pamiršti, kad vadinamosios vokiškos temos, kaip antai moterys, seksualinės moralės ir pasauliečių klausimai, yra svarbios visame pasaulyje, tik ne visur pasireiškia vienodai intensyviai. Pats savęs klausiu, kodėl popiežius to nemato ir diskredituoja sinodiniame kelyje dalyvaujančių vyskupų įžvalgas.

Turite omeny, kad šį kelią pavadino „elito projektu“?

Tai, kuo Pranciškus man nelabai patinka, yra kita jo autentiško, nepretenzingo, spontaniško būdo pusė. Kartais apie labai svarbius dalykus jis kalba itin šiurkščiai. Jis nesupranta, kad dėl to, jog užstoja tėvus, kurie pliaukšteli vaikams, jam gali kilti problemų. Arba dėl jo kartą pasakyto palyginimo, esą katalikai neturėtų daugintis „kaip triušiai“. Tikriausiai taip prabyla tai, kad jis kilęs iš Lotynų Amerikos. Štai dėl to jo darbo teologinė pusė ir nuvertinama. Nors visai tikėtina, kad tai tiesiog popiežiaus jausminė reakcija į jį supantį administracinį aparatą, kuriją, struktūras ir į visus suvaržymus.

Pažvelkime į būsimą konklavą. Kas gi mūsų laukia?

Bus labai įdomu. Liko tik 10 popiežiaus Jono Pauliaus paskirtų kardinolų. Beveik 70 proc. kardinolų jau yra paskyręs popiežius Pranciškus. Savo paskyrimais jis aiškiai parodė norįs matyti Bažnyčią globalesnę, ne tokią europietišką ar itališką, nors kai kurie pastarieji paskyrimai, mano požiūriu, ganėtinai ginčytini. Akivaizdu viena, kad būsimos konklavos nariai vienas kito beveik nepažįsta, tad bus įdomu stebėti, dėl kokio kito popiežiaus ir kokio naujo kurso jie susitars.

Popiežius Pranciškus
Popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos metu 2022 m. gegužės 4 d. EPA-EFE nuotrauka

Kokio būdo popiežiaus, Jūsų nuomone, Bažnyčiai reikėtų?

Popiežiaus, kuris ir toliau vestų Bažnyčią Pranciškaus keliu: tolyn nuo monarchistinio principo, tolyn nuo klerikalizmo, egzistuojančio ne tik Vatikane, bet ir tarp vyskupų bei paprastų kunigų. Kunigai bažnyčiose negali visko spręsti vieni! Mano didžiausias noras, kad tiek gaivaus vėjo įnešęs sinodinis procesas įsitvirtintų ir struktūrose, kuriose Pranciškaus pastangos lig šiol buvo bevaisės. Turbūt šio pontifiko sėkmė išryškės tik atėjus kitam. Niekas nepasikeis, jei nepasikeis struktūros. Manau, po impulsyviojo ir misionieriškojo Pranciškaus mums pirmiausia reikės gero vadybininko.

Ar popiežius Pranciškus atsistatydins, kaip ir jo pirmtakas?

Galimas daiktas. Bet ne dėl kelio skausmų ar dėl neįgaliojo vežimėlio. Tai nebūtų priežastis, kol jo galva veikia puikiai. Jis atsistatydins vos pajutęs proto silpnumą. Ir tada tikrai neliks Vatikane kaip baltą abitą vilkėjęs jo pirmtakas. Aš pats norėčiau, kad Pranciškus dar keletą metų pabūtų, nes šie ir kiti metai bus labai įdomūs dėl pasaulio vyskupų sinodų. Štai Amazonės regiono šalių sinode du trečdaliai vyskupų pasisakė už celibato atsisakymą. Priimdamas savo sprendimus Pranciškus turėtų būti drąsesnis, nes norint naujų kunigų vien maldos jau nepakanka.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Patinka tai, ką skaitai?

Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!

Paremsiu