Popiežiaus Pranciškaus alergija tikėjimo politizavimui

Pirmasis – dėl siekio susieti galimybę priimti Komuniją su katalikų politikų nuostatomis abortų klausimais. Antrasis ­­– dėl vadinamųjų tridentinių mišių puoselėtojų požiūrio į II Vatikano susirinkimą ir apskritai į šiandieninio Bažnyčios gyvenimo aktualijas.

Johnas Allenas, amerikiečių katalikų naujienų portalo „Crux“ redaktorius, liepos 18 dieną paskelbtame vedamajame aptarė, kodėl abi šios temos itin aktualios būtent Jungtinėse Valstijose. Pirmuoju atveju dėl to, kad būtent JAV katalikų kultūroje abortų klausimas užima išskirtinę vietą. Valstijos išsiskiria ir tridentinių mišių populiarumu. Remiantis „Latin Mass Directory” duomenimis, Valstijose tokiose mišiose galima dalyvauti net 657 vietose. Tai yra net tris su puse karto daugiau nei Prancūzijoje, pagal šį rodiklį užimančioje antrą vietą pasaulyje. Čia tokios mišios yra galimos 199 bažnyčiose.

Jei Komunijos klausimu popiežius Pranciškus JAV vyskupams aiškiai nurodė nenaudoti bažnytinės disciplinos, tai tridentinių mišių atveju jis pats pasirinko kietos rankos kelią, griežtai apribodamas galimybę jas švęsti ir iš esmės formuodamas sąlygas šios tradicijos sunykimui.

J. Alleno nenustebino tai, kad daugelis kritikų popiežiaus poziciją įvertino kaip smūgį konservatoriams – taigi ir kaip veikimą liberalų interesų naudai. Ar esama kito būdo suprasti Šventojo Tėvo sprendimus? Viena vertus, puikiai žinome, kad popiežius Pranciškus abortų politikos klausimais neabejotinai yra „už gyvybę“. Juk abortus jis yra palyginęs su samdomo žudiko darbu, vadinęs siaubingu nusikaltimu ir labai sunkia nuodėme. Žinome ir tai, kad popiežius besąlygiškai siekia II Vatikano susirinkimo vizijos įgyvendinimo ir yra įsitikinęs, kad po Susirinkimo įgyvendinta liturgijos reforma yra neatšaukiama. Tad kodėl gi jis bažnytinį autoritetą pasitelkia tik antruoju, o ne pirmuoju atveju? Atsakymas slypi viename žodžių junginyje – „tikėjimo pavertimas ginklu“.

Šią išvadą J. Allenas grindžia vieno iš artimiausių popiežiaus bičiulių ir patarėjų jėzuito Antonio Spadaro liudijimu birželio 14 dieną paskelbtame interviu dienraščiui „The New York Times“. Būtent tuo laikotarpiu Jungtinių Valstijų vyskupai svarstė, ar priimti draudimą Komuniją teikti katalikams politikams, abortų klausimu pasisakantiems už moterų teisę pasirinkti.

A. Spadaro tuomet pasakė, jog Vatikanui labiausiai rūpi, kad Eucharistija nebūtų naudojama kaip politinis ginklas. Taip teigdamas omenyje jis turėjo tai, kad daugelio konservatyvių katalikų siekis neleisti tam tikriems Demokratų partijos katalikams (pavyzdžiui, prezidentui Joe Bidenui ir Atstovų rūmų pirmininkei Nancy Pelosi) stotis į eilę prie Komunijos iš tiesų kyla ne tiek dėl rūpesčio negimusia gyvybe, kiek dėl daug platesnių ideologinių priežasčių. Šiuo atveju J. Allenas siūlo pasvarstyti, ar daug Amerikos katalikų, balsavusių už D. Trumpą, būtų atidavę savo balsus už J. Bideną, jei šis būtų stojęs į gyvybės šalininkų gretas.

Panašių įžvalgų kyla ir ikisusirinkiminės liturgijos klausimu. Panašu, kad Pranciškui labiausiai užkliūna įspūdis, jog senojo rito šalininkai savo poziciją pirmiausiai sieja su politinėmis nuostatomis. Dalyvaudami vadinamosiose tridentinėse mišiose, tikintieji, ar bent jau dalis jų, ne tik daro dvasinį ar estetinį pasirinkimą, bet ir išreiškia poziciją Bažnyčios vidaus gyvenimo klausimais, taip pat, žinoma, ir savo požiūrį į Pranciškaus pontifikatą.

Nuo šio momento jau nebeįmanoma taikyti analogijos tarp tridentinių mišių ir, tarkime, Rytų Bažnyčių liturgijų ar Milano Ambraziejaus liturgijos. J. Allenas pabrėžia, jog švęnčiant mišias sirų-malabrų ritu ar Ambraziejaus ritu, niekas neskelbia politinių pareiškimų dėl II Vatikano susirinkimo ar kitais klausimais. Kitaip tariant, kalbant apie popiežiaus Pranciškaus nuostatas tiek debatų dėl Komunijos, tiek ir tridentinių mišių atžvilgiu, bendras vardiklis yra jo alergija tikėjimo lyg tam tikro ginklo pasitelkimui.

Amerikiečių žurnalisto teigimu, šiuo atveju nesprendžiame, ar popiežius yra teisus, ar ne. Juk, viena vertus, jis galėjo pasirinkti sekti senosios Austrijos-Vengrijos imperijos praktika ir atskiriems regionams suteikti plačią autonomiją mainais į paramą centrinei valdžiai dėl bendro tikslo – atsispirti išorinėms grėsmėms. Taip pat galima būtų suabejoti, ar popiežius yra visiškai nuoseklus. Juk pats, drauge su visa Bažnyčia stojęs į Gretos Thunberg ir klimato kaitos aktyvistų pusę, būtų galėjęs sulaukti tokių pačių kaltinimų dėl tikėjimo pavertimo ginklu, bent jau šiame fronte.

Vis dėlto, kaip apibendrina portalo „Crux“ redaktorius, aptariamu atveju svarbu ne tai, kas yra teisus, o tai, kas vis dėlto motyvuoja popiežių priimti vieną ar kitą sprendimą. Ši užduotis ne iš lengvųjų, turint omenyje tai, kad Bergoglio yra ne tik jėzuitas, bet ir Argentinos peronistas. Jam būdinga priešintis bet kokiam klasifikavimui ar jo būsimų žingsnių numatymui. Tačiau bent jau dėl vieno dalyko galime būti tikri – popiežiui Pranciškui nepriimtini jokie bandymai pasinaudoti tikėjimu kaip ginklu.