Popiežiui skiriamuosius raštus įteikusi ambasadorė S. Maslauskaitė-Mažylienė: „Pirmiausia yra Ukraina“

Po popiežiaus audiencijos ambasadorė apsilankė Vatikano radijuje.

Apie ką kalbėjotės su Šventuoju Tėvu šį rytą?

„Pradėjome nuo pokalbio apie meną, kadangi Šventasis Tėvas žinojo, kad aš esu tapytoja. Ir tada, aišku, pagrindinis klausimas – karas Ukrainoje.

Daug kalbėjom. Gal netgi, sakyčiau, Šventasis Tėvas pirmasis ir pradėjo, prisimindamas, kad jam paliko be galo didelį įspūdį apsilankymas Genocido aukų muziejuje ir ypač ta vieta, kur buvo šaudomi, kankinami žmonės. Ir iškėlė retorinį klausimą kaip ganytojas: ar įmanoma po visų tokių dalykų atleisti? Ar ukrainiečiai sugebės atleisti? Ar įmanoma atleisti dėl to, ką jie dabar patiria?

Toliau svarstėm, kalbėjau daugiau per asmeninę patirtį. Prisiminiau savo šeimos tremtis. Prisiminiau, kaip mes mokykloje buvom mokomi, kad rusų literatūra kažkodėl yra geresnė už prancūzų ir pan. Bandžiau atskleisti vadinamojo „russkij mir“, rusų pasaulio, mesianistinę, kolonialistinę pusę, visais pjūviais jaučiamą – ir į ką visa tai pavirto, į kokį išpuikimą. Šventasis Tėvas tikrai klausėsi, sutiko.

Tada aš pati pradėjau kalbą apie Baltarusiją – apie kalinius, kuriems prieš porą savaičių paskirtos baisiausios bausmės nuo 25 iki 30 metų, tarp jų ir Nobelio premijos laureatui [Alesiui] Beliackiui. Čia Šventasis Tėvas sutiko, bet patylėjo, sakė, kad tai yra kenčianti žemė.

O kai jau sunkiosios, nūriosios temos kaip ir aptartos, popiežius labai linksmai pastebėjo: koks puikus dalykas, kad dabar dauguma ambasadorių yra moterys!

Ir galiausiai Šventasis Tėvas pakartojo, kad jis lietuvius pažįsta nuo savo ankstyvos jaunystės Buenos Airėse, kurioje buvo stipri lietuvių bendruomenė. Jis netgi mokėjo kai kurias lietuviškas dainas. Vėlgi kalbėjomės apie 2018 m. vizitą, konkrečiai apie Genocido aukų muziejaus lankymą. Paskui jis grįžo prie minties, kad Lietuva yra atminties, kančių ir daugianacionalinė, daugiakultūrinė vieta, kurioje galime liudyti.

Įteikus skiriamuosius raštus, prasideda konkretus darbas. Kokią misiją suteikė Jus į šias pareigas skyrusios Lietuvos valstybės institucijos? Kokias užduotis Jums suteikė?

Pirmiausia yra Ukraina. Kaip pabrėžė Vyriausybės žmonės ir Užsienio reikalų ministerijos ekspertai, svarbiausia yra kalbėtis su tomis valstybėmis, kurios yra ne Europos šalys. Mes matom ir suprantam, kad turim Europos Sąjungą – net jei Vengrija ar kiti duoda reveransus Putinui, vis vien galiausiai yra susitariama. Todėl pirmiausia reikia kalbėtis su Lotynų Amerikos ir Afrikos šalimis.

Vėlgi dar labai menka patirtis, dar nesu buvusi tikrų tikriausia ambasadorė. Bet jau teko susitikti ir kalbėtis. Aišku, galiu džiaugtis, didžiuotis ir visiems tą sakyti, kad didelis džiaugsmas, malonė, jog Lietuva ir Šventasis Sostas turi puikius diplomatinius santykius, kad nėra kažkokių didelių problemų, kurias reikėtų išspręsti. „Žinom, žinom! Popiežiai – ir Jonas Paulius II, ir Pranciškus – labai palankiai žiūri į Lietuvą!“ Taip kartais nuskamba besikalbant su kolegomis. Toks žinojimas, matymas, kad štai jūs tokie šiek tiek pateptieji (juokiasi).

Tada ir kalbi apie mūsų realybę. Ir čia gali atsirasti kalbos apie Baltarusijos kalinius, žmogaus teises ir laisves. Kiti dalykai kartais nuskamba tiek iš Šventojo Sosto valstybės sekretoriato pareigūnų, tiek iš valstybių ambasadorių, su kuriais paprastai ir kalbuosi – kaip dabar, sėdėdama Vatikano radijuje.

Sigita Masauskaitė-Mažylienė gimė 1970 m. Vilniuje. Studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Dirbo Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto dėstytoja, Vilniaus arkivyskupijos menotyrininke, nuo 2009 m. buvo Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė.