Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Popiežius: Bažnyčia nėra tvirtovė, vardan svogūnų ji neišsižada evangelinės laisvės

Popiežius Pranciškus Slovakijoje. „Vatican news“ nuotrauka.

„Pirmas dalykas, kurio mums reikia, tai Bažnyčia, kuri eina kartu, leidžiasi į gyvenimo kelius su uždegtu Evangelijos deglu“, – sakė popiežius Pranciškus. Rugsėjo 13 d. susitikime su slovakų vyskupais, kunigais, vienuoliais, seminaristais ir katechetais jis dar kartą pabrėžė, jog Bažnyčia nėra tvirtovė ar pilis ant kalno, iš toli ir iš aukšto žvelgianti į pasaulį, savipakankama.

Bažnyčia yra bendruomenė, kuri nori patraukti prie Kristaus Evangelijos džiaugsmu. Ji neturi pasiduoti didybės pagundai, tačiau išlikti nuolanki kaip Jėzus, kuris visko atsisakė ir tapo vargšu, kad mes būtume turtingi.

„Graži tokia nuolanki Bažnyčia, kuri neatsiskiria nuo pasaulio ir nestebi gyvenimo iš tolo, bet apgyvendina jį iš vidaus“, – tęsė Pranciškus. Bažnyčios centras nėra ji pati. Todėl reikia išsilaisvinti iš perdėto rūpesčio savimi pačiais, savo struktūromis ir visuomenės vertinimų. Reikia pasinerti į žmonių realų gyvenimą ir klausti: kokie jų poreikiai ir lūkesčiai? Pasak Šventojo Tėvo, jam atrodo, kad į šį klausimą galima atsakyti trimis žodžiais.

Kunigų ir vienuolių susitikimas su popiežiumi Pranciškumi Slovakijoje. „Vatican news“ nuotrauka.

Pirmasis yra laisvė. Be laisvės nėra tikro žmogiškumo, nes žmogiška būtybė sukurta laisva, kad būtų laisva. Taip pat ir Slovakijos istorija liudija, kad, kai laisvė yra žeidžiama ir žudoma, degraduoja ir žmogiškumas. Laisvė nėra pasiekiama automatiškai, įgyjama kartą visam laikui. Tai nuolatinė kelionė, kartais sunki. Tikra laisvė neapsiriboja išore ar visuomenės struktūromis. Laisvė kviečia asmenį gerai apmąstyti ir būti atsakingam už savo pasirinkimus. Tai gali varginti ir gąsdinti, kartais yra lengviau kartoti senus dalykus, neįdedant į juos širdies, vengiant pasirinkimo rizikos. Gali būti lengviau elgtis taip, kaip nurodo kiti, teigia viešoji nuomonė ar masė. Kartais su vergo būkle linkstama taikytis, kaip skundėsi dalis Viešpaties iš Egipto išvaduotos Izraelio tautos, dėl to, kad tada bent „netrūko svogūnų“…

Tokia idėja neaplenkia ir Bažnyčios – geriau aiškiai apibrėžti dalykai, taisyklės, saugumas ir vienodumas, nei nauji ir atsakingi pasirinkimai. Dvasiniame ir bažnytiniame gyvenime pasitaiko pagunda vietoj neraminančios ir keičiančios Evangelijos ugnies rinktis netikrą ir apsnūdusią taiką. Tačiau Bažnyčia, kuri nepalieka vietos laisvės nuotykiui, rizikuoja tapti išdžiūvusia ir uždara vieta. Kai kas prie to pripratęs, bet kitų, ypač jaunos kartos, nepatraukia tikėjimo pasiūlymas, kuris nepalieka jiems vidinės laisvės, jų netraukia Bažnyčia, kurioje reikia galvoti vienodai ir aklai paklusti. Nereikia bijoti kreipti žmones į brandų ir laisvą santykį su Dievu, atsisakyti sustingusio religingumo. Galbūt pasirodys, jog prarandamas autoritetas ir galia, bet Kristaus Bažnyčia nenori valdyti sąžinių ir užimti erdvių. Ji turi būti vilties fontanas, laisvės ir svetingumo ženklas, padėti palaipsniui atrasti Evangelijos laisvę.

Kunigų ir vienuolių susitikimas su popiežiumi Pranciškumi Slovakijoje. „Vatican news“ nuotrauka.

Kitas žodis – kūrybingumas. Popiežius pasitelkė šventųjų Metodijaus ir Kirilo, slavų apaštalų, pavyzdį: kad skelbtų Evangeliją ir pristatytų ją tautoms Europos kontinento žemėse, jie netgi išrado alfabetą. Toks yra ir šiandieninis skubus Bažnyčios Europoje uždavinys: atrasti naujus alfabetus. Krikščioniškos tradicijos paveldas turtingas, bet daugybei jis tėra praeities atsiminimas, kuris nelemia šiandienos egzistencinių pasirinkimų. Susidūrus su Dievo jautimo ir tikėjimo džiaugsmo praradimu nėra naudinga skųstis, apsikasti gynybinės katalikybės tvirtovėje, teisti ir kaltinti pasaulį. Reikia Evangeliją skelbti kūrybingai. Atsiminkime tuos vyrus, kurie, nepajėgdami prie Jėzaus atnešti paralitiko per duris, įsilaužė pro stogą. Jei mūsų pamokslavimas ir sielovada nepasiekia žmonių gyvenimo, išmėginkime naujus kelius, kaip kad šventieji broliai Kirilas ir Metodijus. Evangelija negali augti, jei neįsišaknija į tautos kultūrą, simbolius, egzistencijos būdą. Žinome, kad Kirilas ir Metodijus buvo kritikuojami, kaltinami erezija, jiems buvo kliudoma: tai iš suvienodinimo pagundos kylanti ideologija.

Trečiasis žodis – dialogas. Bažnyčia, kuri formuoja vidinei ir atsakingai laisvei, kuri moka būti kūrybinga, moka kalbėtis su pasauliu, su išpažįstančiais Kristų, bet „ne mūsiškiais“, su sunkiai ieškančiais tikėjimo ir su netikinčiais. Tokia Bažnyčia moka suvienyti ir kartu išsaugoti skirtingas tradicijas bei jautrumą, padeda auginti draugystės, dialogo tarp tikinčiųjų, tarp krikščioniškų konfesijų ir tautų daigus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vienybė, bendrystė, dialogas visada trapūs, ypač kai už nugaros skausminga ir randus palikusi istorija, dėl kurios rizikuojama nuslysti į nuoskaudą, nepasitikėjimą ir panieką. Tačiau mūsų žaizdos taip pat yra plyšiai, per kuriuos mus gali pasiekti Dievo gailestingumas ir malonė, paverčiantys mus taikos ir susitaikinimo šaukliais. Vienas iš tokių – slovakų kardinolas J. Korec, kuris meldė gailestingumo jį persekiojusiems, kalinusiems, atėmusiems sveikatą. Evangelija gyvenime ir istorijoje auga per nuolankią ir kantrią meilę. (RK / Vatican News)