2020 11 30

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Popiežius: budėti ir nepasiduoti vidutiniškumo ir abejingumo miegui

Popiežius Pranciškus
Popiežius Pranciškus aukoja pirmąsias advento Mišias. Vatican Media nuotrauka
Popiežius pirmojo advento sekmadienio Mišias aukojo su vienuolika naujų kardinolų iš šešių kraštų: Čilės, Italijos, JAV, Maltos, Meksikos ir Ruandos. Juos popiežius paskyrė kardinolais konsistorijoje šeštadienį Šventojo Petro bazilikoje kartu su dar dviem Bažnyčios hierarchais iš Filipinų ir Brunėjaus, kurie dėl koronaviruso pandemijos suvaržymų negalėjo atvykti į Romą, dalyvauti konsistorijoje ir aukoti Mišių su Romos vyskupu popiežiumi Pranciškumi. Mišiose dalyvavo kiti kardinolų kolegijos nariai, apie šimtą naujuosius kardinolus lydinčių artimųjų, bendradarbių ir dvylikos Romos vyskupijos parapijų, į kurias paskirti naujieji kardinolai, klebonų ar rektorių.

Mišios aukotos lotynų kalba. Su popiežiumi prie altoriaus celebravo tik du kardinolai: Vyskupų sinodo generalinis sekretorius Mario Grech ir Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas Marcello Semeraro.

Popiežius homilijoje kalbėjo apie du advento raktažodžius sekmadienio liturgijos skaitiniuose: artumą ir budėjimą. Dievo artumą ir mūsų budėjimą. Pranašas Izaijas sako, kad Dievas yra arti mūsų. O Jėzus Evangelijoje ragina budėti, laukti, kol jis sugrįš.

Dažnai pradedame melstis žodžiais „Viešpatie, ateik išgelbėti manęs“. Tai pirmasis tikėjimo žingsnis – pasakyti Viešpačiui, kad mums reikia jo artumo. Svarbiausia advento, kaip ir visų liturginių metų, žinia yra Dievo artumo pripažinimas ir prašymas, kad jis dar labiau priartėtų. Kvieskime jį advento malda: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22). Tai maža, širdyje užgimstanti malda. Dažnai kartokime šią maldą advento metu, ragino popiežius.

Šaukdamiesi Jėzaus artumo lavinsimės budėti. Jėzus pakartotinai prašo budėti. Budėti svarbu, nes viena gyvenimo klaida reiškia pasiklysti šimtame dalykų ir nepastebėti Dievo. Kai mus suvilioja savi interesai ir išblaško gausybė tuštybių, rizikuojame prarasti esmingiausią. Todėl Viešpats kartoja: „visiems: budėkite“ (Mk 13).

Jei esame laukiami danguje, kam gyventi žemiškomis vilionėmis – vargti dėl šiek tiek pinigų, garbės, sėkmės, dalykų, kurie praeina? Kam be reikalo skųstis gyvenimo naktimi, jei mūsų laukia Viešpaties dienos šviesa?

Naktį budėti nelengva, net labai sunku. Naktį natūralu miegoti. Jėzaus mokiniai, kuriems jis prisakė budėti, to neįstengė padaryti. Pačiomis lemtingiausiomis valandomis jie nebudėjo: per paskutiniąją vakarienę jį išdavė, vakare sode užmigo, sugiedojus gaidžiui išsižadėjo, ryte leido, kad būtų nuteistas mirtimi. Toks pat abejingumas gali apimti ir mus. Tai pavojingas vidutiniškumo miegas: jis apima, kai užmirštame tikrąją pirmąją meilę, gyvename iš inercijos, rūpinamės ramiu gyvenimu. Be meilės Dievui pastangų tampame vidutiniški, drungni, supasaulėjame. Tai tikėjimą sugadina, nes tikėjimas yra vidutiniškumo priešingybė; tikėjimas yra karštas Dievo troškimas, nepaliaujama drąsa atsiversti, mylėti, žengti pirmyn. Tikėjimas nėra vanduo, kuris užgesina, o deganti ugnis: ne nuraminimo vaistas išsekusiems, o meilės pasaka įsimylėjusiems! Todėl Jėzus labiausiai atmeta vidutiniškumą (Apr 3).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Popiežius patikino, jog iš vidutiniškumo miego pažadina pamaldus budėjimas. Melstis reiškia uždegti šviesą tamsoje, atsitiesti nuo horizontalaus gyvenimo drungnumo, pakelti žvilgsnį aukštyn, susiderinti su Viešpačiu. Malda leidžia Dievui būti arti mūsų, išvaduoja iš vienatvės, suteikia viltį, pripildo gyvenimą. Kaip žmogus negali gyventi nealsuodamas, taip krikščionis negali būti nesimelsdamas. Mums reikia krikščionių, kurie budėtų vardan tų, kurie miega, adoruotojų ir užtarėjų, kurie dieną naktį pavestų Jėzui, pasaulio šviesai, pasaulio tamsybes.

Yra dar vienas pavojingas miegas, pridūrė Pranciškus: tai indiferentiškumo miegas. Indiferentiški mato viską vienodai, tarsi nakties metu, nesirūpina šalia esančiais. Kai sukamės vien tik apie save ir savo poreikius, būdami abejingi kitų poreikiams, tada mūsų širdyse apsigyvena naktis. Imame viskuo skųstis, tada jaučiamės nuo kitų neteisingai nukentėję, paskui pradedame visur kurti intrigas.

Šviesa, pažadinanti iš vidutiniškumo ir drungnumo miego, yra pamaldus budėjimas, o iš indiferentiškumo miego pabusti padeda meilės darbų budėjimas, pasakė Pranciškus. Meilės darbai yra pulsuojanti krikščionio širdis. Taip, kaip negalime gyventi be pulso, negalime būti krikščionimis be meilės darbų. Gailestingi meilės darbai mums leidžia priartėti prie Viešpaties.

Budėti reiški melstis ir mylėti. Garbindama Dievą ir tarnaudama artimui Bažnyčia negyvena naktyje. Šaukimės Viešpaties: ateik, Viešpatie Jėzau, mums reikia tavęs, prisiartink. Tu esi šviesa, pažadinki mus iš vidutiniškumo miego, saugoki nuo indiferentiškumo tamsos. Ateik, Viešpatie Jėzau, padaryk, kad mūsų širdys būtų budinčios, nes dabar jos blaškosi, leiski patirti troškimą melstis ir poreikį mylėti.“