Popiežius ir tos pačios lyties asmenų partnerystės

Dokumentinis filmas nėra Katalikų Bažnyčios dokumentas, kuriuo būtų keičiamas šios institucijos mokymas. Popiežius Pranciškus ne pirmą kartą pasisako apie homoseksualius asmenis bei jų santykių įteisinimą, o tie pasisakymai visada sukeldavo diskusijų. Tik atsikvėpus ir įsigilinus paaiškėdavo, kad nieko skandalingo ar bent jau nieko naujo nebuvo pasakyta.

Šiuos du dalykus vertėtų turėti omenyje skaitant naujienas apie dar vieną popiežiaus Pranciškaus pasisakymą, nuskambėjusį naujame Evgeny Afineevsky filme „Francesco“ (liet. Pranciškus). 2020 m. spalio 21 d. šis filmas buvo pirmą kartą parodytas Romos kino festivalyje, o vėliau Vatikano soduose jo kūrėjai atsiims Italijos kultūros ministerijos įsteigtą „Kinéo“ apdovanojimą.

„Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Nė vienas dėl to negali būti atstumtas ar tapti nelaimingas. Turėtume sukurti civilinių sąjungų įstatymą. Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti. Aš dėl to kovojau“, – ši filmo ištrauka cituojama pasaulio bei Lietuvos žiniasklaidoje. Neretai priduriama, kad pirmą kartą šis popiežius pasisako apie homoseksualių asmenų teisines sąjungas. Bet tai ne visiška tiesa.

Štai „National Catholic Reporter“ primena du interviu: 2014 m. Italijos laikraštyje bei 2017 m. Prancūzijoje išleistoje Dominique’o Woltono knygoje „Politique et Societe“ (liet. Politika ir visuomenė). Šiuose interviu, paklaustas apie tos pačios lyties asmenų santuokas, popiežius aiškiai nubrėžė ribą – santuoka yra tarp vyro ir moters, o tos pačios lyties asmenų partnerystes pavadina civilinėmis sąjungomis ir pripažįsta, kad toks teisinis reguliavimas suteikia reikalingą apsaugą.

Politinėse diskusijose apie tos pačios lyties asmenų santuokas ir partnerystes jis dalyvavo ir tapęs kardinolu Buenos Airėse. Popiežiaus biografas Austenas Ivereighas savo knygoje „The Great Reformer“ (liet. Didysis reformatorius) mini artimų kardinolo bendražygių pasakojimus apie įvykius 2010 metais, kai Argentinoje imta siekti įteisinti tos pačios lyties asmenų santuoką. Remti civilines sąjungas Bergoglio skatino du dalykai. Pirma, jo akivaizdus noras apsaugoti santuokos sampratą ir įstatymuose buvusį apibrėžimą, pagal kurį santuoka galima tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Civilinės sąjungos įstatymas garantuotų homoseksualių asmenų teisinę apsaugą, jų sąjungos netapatinant su vyro ir moters santuoka. Tačiau nebūtų tikslu sakyti, kad vien siekdamas apsaugoti didesnį gėrį, tai yra santuoką, jis leidosi į tokį kompromisą.

Mes jau žinome apie popiežiaus Pranciškaus meilę ir rūpinimąsi vargingiausiais, gyvenančiais visuomenės paraštėse. Žinome, kaip atkakliai jis gina neteisingai kaltinamus ir atstumtuosius, užtaria tuos, kurių visuomenė negirdi, nemato. Tad, bandant suprasti popiežių, svarbu nepamiršti ir antrosios priežasties, matyt, skatinančios ir dabar pasisakyti už civilinę sąjungą. Tai Pranciškaus sielovados tarnystė. Austenas Ivereighas rašo: „Bergoglio pažinojo daug homoseksualių asmenų ir ne vienam jų buvo dvasinis palydėtojas. Jis žinojo istorijas, kaip šeimos juos atstūmė, ką jiems reiškė gyvenimas nuolatinėje baimėje, kad bus išaiškinti ir su jais bus susidorota.“

Popiežius Pranciškus mėgsta kelti nepatogius klausimus ar savo pastabomis, spontaniškomis mintimis įžiebti diskusijas. Natūralu, kad norisi išsamesnio ir tvirtesnio šių išsakytų minčių paaiškinimo, nuorodų, kaip tas mintis suprasti žinomo Bažnyčios mokymo ir jau įprasto jo taikymo kontekste. Galima klausti, ar šiuo pasakymu popiežius linksta pateisinti homoseksualius lytinius santykius? Ne, apie juos nei šia, nei kitomis progomis nekalbėjo. Ar popiežius vienos lyties asmenų sąjungas pavadino šeima? Remiantis šia citata teigiamai į šį klausimą negalėtume atsakyti. Labiau tikėtina, kad popiežius kalbėjo apie santykius šeimoje, iš kurios kilę ir homoseksualūs asmenys, jų ryšius su artimaisiais, bendruomene, kurioje neretai patiriamas atstūmimas, atmetimas vien dėl lytinės orientacijos.

Paaiškinimai būtų aktualūs ir skaitant, pavyzdžiui, Tikėjimo mokslo kongregacijos 2003 metais publikuotas „Pastabas dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“. Dokumento retorika gana griežta: „Pagarba homoseksualiems asmenims jokiu būdu negali akinti pritarti homoseksualiam elgesiui ar homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui“ arba „Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai“. Tiesa, šis dokumentas nepateikia „jokių naujų mokymo elementų“. Jis skirtas paaiškinti, kaip Bažnyčios mokymas turėtų būti taikomas konkrečioje situacijoje. Kodėl tai svarbu? Nes Bažnyčios mokymo taikymas, jo aiškinimas konkrečiuose istoriniuose kontekstuose gali kisti. Prisiminkime ne taip seniai pakeistą nuostatą dėl mirties bausmės. Bažnyčioje nėra suformuotos doktrinos, mokymo apie civilinę partnerystę ar kitokius homoseksualių asmenų santykių įteisinimoo būdus. Tai civilinės teisės sritis. Bažnyčia gali pateikti savo svarstymus, apmąstymus sprendžiant ir civilinės teisės klausimu, tačiau tokie svarstymai nėra tas pats, kas Bažnyčios mokymas apie sakramentinę santuoką.

Tačiau, manyčiau, pagrįstai abejoju, kad sulauksime paaiškinimų. Pranciškus tylėjo, kai kardinolai dėl Bažnyčios mokymo uždavė klausimus, vadinamus „Dubia“. Vis rečiau jo pasisakymus taiso ar aiškina atstovai spaudai. Popiežius palieka vis daugiau laisvės aiškinti Bažnyčios mokymą bei jį taikyti konkrečiose situacijose patiems vyskupams. Prisiminkime diskusijas apie Komunijos davimą išsiskyrusiesiems, paskelbus apaštališkąjį paraginimą „Amoris laetitia“. Be to, šiuo atveju popiežius kalba apie civilinę teisę, tad tikėtina, kad tinkamo homoseksualių asmenų teisių užtikrinimo, santuokos apsaugos priemonių bei būdų susitarti teks ieškoti patiems.