Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 03 07

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Popiežius Irake. Mišios Erbilyje: švari širdis

Sekmadienio popietės šventosiose Mišiose Irako Kurdistano autonominio regiono sostinės Erbilio stadione vyko popiežiaus Pranciškaus ir Irako krikščionių susitikimas, kuriame dalyvavo daugiausia žmonių.

Šv. Mišios Erbilio stadione. „Vatican News“ nuotrauka

Galima priminti, kad Irako Kurdistanas atsispyrė ISIS islamistinės teroristinės organizacijos spaudimui ir tapo prieglobsčiu dešimtims tūkstančių krikščionių iš Mosulo ir Ninevės lygumų. 2017 metais sumušus ISIS dalis krikščionių grįžo į savo namus, tačiau dalis nusprendė savo ateitį susieti su Erbiliu. Stadionas, kuriame įvyko paskutinysis didelis popiežiaus vizito Irake susitikimas, yra dedikuotas Fransui Hariri, pirmajam Erbilio gubernatoriui krikščioniui, kuris žuvo nuo pasikėsintojo rankos 2001 metais. Beveik 30 000 žmonių talpinančiame stadione laikantis sanitarinių normų buvo apie 10 000 dalyvių.

Trečiojo gavėnios sekmadienio Mišių homilijoje popiežius Pranciškus dar kartą kreipėsi į krikščionis irakiečius, kviesdamas ir mokydamas, kaip gyventi pagal Evangelijos, o ne pagal pasaulio logiką.

Kristus yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“, moko apaštalas Paulius (žr. 1 Kor 1, 24). Ši galybė pasireiškė gailestingumu ir atleidimu, o ne jėgos demonstravimu, valios primetimu iš aukšto, neprilygstamais įrodymais.

„Kaip lengva įkliūti į manymo, jog turime kitiems įrodyti, kokie stiprūs, kokie sumanūs esame, spąstus… Į netikrų, tačiau saugumo jausmą teikiančių Dievo atvaizdų darymosi spąstus, – sakė popiežius. – Iš tiesų yra priešingai, mums reikia tos Dievo galios ir išminties, kurią Jėzus apreiškė ant kryžiaus.“

Mūsų žaizdos buvo išgydytos Jėzaus žaizdomis, pažymima apaštalo Petro laiške. Daugybė žmonių Irake yra sužeisti karo ir smurto, tai regimos ir neregimos žaizdos. Dažnai norisi į tai reaguoti su žmogiška jėga, su žmogiška išmintimi. Bet Jėzus rodo kitą kelią – Jis pats juo ėjo ir kviečia mus sekti.

Šv. Mišios Erbilio stadione. „Vatican News“ nuotrauka

Sekmadienio Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus iš šventyklos išvaikė pinigų keitėjus ir kitus prekiautojus. Kodėl jis ryžosi tokiam stipriam, tokiam provokuojančiam gestui? Nes jis buvo Dievo siųstas nutyrinti, apvalyti šventovę – ne vien pastatytą iš akmenų, bet ir ypač esančią mūsų širdyse. Jėzus nenorėjo, kad jo Tėvo namai būtų turgavietė, panašiai jis linki, kad ir mūsų širdis nebūtų sumišusi, pilna netvarkos.

Širdį reikia išvalyti, sutvarkyti, nutyrinti. Nuo ko? Nuo ją purvinančių melagienų, nuo dviveidiškumo. Pas visus tokių dalykų esama, tai širdį sargdinančios ligos. Taip pat turime išsivalyti apgaulingą saugumą, kuris tikėjimą į Dievą tarsi turguje iškeičia į laikinus dalykus, akimirkos patogumus.

„Reikia, kad iš mūsų širdžių ir iš Bažnyčios būtų iššluota nelemta galios ir pinigų įtaka. Kad išvalytume širdį, turime susipurvinti rankas: jaustis atsakingiems ir nelikti žiūrėti, kai brolis ir sesuo kenčia“, – sakė popiežius Pranciškus. Tačiau nesame, pabrėžė jis, pajėgūs tai padaryti vieni, mums reikia Jėzaus, kuris turi galią įveikti mūsų blogybes, išgydyti mūsų ligas, atstatyti mūsų širdies šventovę. „Kaip aš gyvas, nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“, – pranašo Ezekielio lūpomis sakė Viešpats (žr. Ez 33, 11). Viešpats nenori, kad mirtume savo nuodėmėse, jis nori, kad gyventume ir būtume Jo meilės šventove, broliški, atidūs kitiems, gailestingi.

Jėzus ne vien išvaduoja mus iš nuodėmių, bet ir padaro savosios galybės ir išminties dalininkais. Jis išlaisvina mus iš būdo suvokti tikėjimą, šeimą, bendruomenę skaldančiu, supriešinančiu, dalį žmonių atskiriančiu būdu, pakeičia jį tokiu, kuris leidžia Bažnyčiai ir visuomenei būti atviroms, atidžioms broliams ir seserims, kurie stokoja.

Šv. Mišios Erbilio stadione. „Vatican News“ nuotrauka

„Bažnyčia Irake su Dievo malone daug padarė ir daro, kad, rodydama Kristaus gailestingumą ir atleidimą, ypač labiausiai stokojantiems, skelbtų šią nuostabią kryžiaus išmintį. Daugelis iš jūsų, patys patirdami didelių sunkumų ir nepriteklių, pasiūlėte konkrečią pagalbą ir solidarumą vargšams bei kenčiantiems. Tai vienas iš šios mano piligrimystės pas jus motyvų – padėkoti jums, sustiprinti jūsų tikėjimą ir liudijimą. Šiandien matau, galiu ranka paliesti gyvą Bažnyčią Irake, savo šventoje ir ištikimoje tautoje gyvenantį Kristų“, – sakė popiežius Pranciškus, homiliją užbaigęs kreipimusi į Dievo Motiną, kad ši mus užtartų ir vestų savo Sūnaus, Dievo galybės ir išminties, link.

Mišių pabaigoje popiežius pasveikino tarp susitikimo dalyvių buvusį Rytų asirų Bažnyčios patriarchą Gewargisą III.

„Ačiū, brangus broli! Apkabinu visus įvairių konfesijų krikščionis: daugelis jų išliejo kraują toje pačioje žemėje! Mūsų kankiniai šviečia kartu, tarsi to paties dangaus žvaigždės! Iš ten jie mūsų prašo eiti kartu, be dvejonių, vienybės pilnatvės link!“, – sakė Pranciškus. Jis padėkojo Bažnyčios ir valdžios autoritetams už priėmimą, taip pat visiems, kurie prisidėjo prie jo kelionės organizavimo. Popiežius su dėkingumu paminėjo ir tuos, kurie padeda atstatyti Iraką ir atkurti jo socialinį audinį.

Šv. Mišios Erbilio stadione. „Vatican News“ nuotrauka

„Priartėjo metas sugrįžti į Romą. Tačiau Irakas visada išliks su manimi, mano širdyje. Prašau visų jūsų, brangūs broliai ir seserys, dirbti kartu ir vieningai dėl taikios ir klestinčios ateities, kurioje nei vienas nebūtų užmirštas, nei vienas nebūtų diskriminuojamas“, – sakė popiežius, laimindamas susitikimo dalyvius ir visą kraštą.

Po šv. Mišių popiežiaus laukė valandos trukmės skrydis iš Erbilio į Bagdadą, o pirmadienio ryte – beveik aštuonių valandų trukmės skrydis į Romą.

Popiežius Mosule meldėsi už nužudytuosius ir ištremtuosius

Tą pačią dieną anksčiau, ankstyvą sekmadienio rytą išvykęs iš Bagdado, popiežius atskrido į Irako šiaurėje esančio Kurdistano sostinę Erbilį. Oro uoste Pranciškų pasitiko autonominio regiono prezidentas ir vyriausybės vadovas. Po trumpo pokalbio su jais iš Erbilio popiežius sraigtasparniu išskrido į šalia Kurdistano esančio Ninevės lygumos departamento administracinį centrą Mosulą, išaugusį netoli vietos, kur buvo Biblijoje minimas didysis Ninevės miestas.

Mūsų laikais Mosulas labai nukentėjo nuo vadinamosios „Islamo valstybės“. Miestą užėmę džihadistai nužudė daug gyventojų, daugybę kitų, tarp jų tūkstančius krikščionių, išvarė, sistemingai naikino kultūros paveldo vertybes.

Atvykęs į Mosulą, popiežius Pranciškus išklausė musulmono ir katalikų chaldėjų kunigo liudijimų apie dar neseniai miesto gyventojų patirtas kančias, meldėsi už nužudytuosius ir už dabartinių miesto gyventojų santarvę.

„Šiandien meldžiamės Visagaliam Dievui už visas karo ir ginkluotų konfliktų aukas, – kalbėjo popiežius. – Čia, Mosule, tragiškos karo veiksmų pasekmės yra akivaizdžios. Kaip žiauru, kad šią šalį, civilizacijos lopšį, užklupo tokia nežmoniška audra, maldos vietos buvo sunaikintos, o tūkstančiai žmonių – musulmonai, krikščionys, jazidai – buvo teroristų žiauriai nužudyti, o kiti buvo priversti palikti savo namus. Nepaisant visko, šiandien mes dar kartą skelbiame įsitikinimą, kad brolybė yra stipresnė už brolžudystę, kad viltis yra stipresnė už mirtį, kad taika yra stipresnė už karą. Šis įsitikinimas skamba garsiau nei neapykanta ir smurtas, jo niekada negali užgniaužti kraujas, kurį lieja tie, kurie niekina Dievo vardą, eidami naikinimo keliu.“

Popiežiaus malda

„Dievas yra gyvybės Dievas, dėl to mums nevalia žudyti jo vardu. Dievas yra taikos Dievas, dėl to negalime jo vardu kariauti. Dievas yra meilės Dievas, dėl to mums nevalia jo vardu nekęsti kitų žmonių.“

„Melskimės už visas karo aukas, kad Visagalis Dievas suteiktų amžinąjį gyvenimą ir nesibaigiančią ramybę, meilingai priimdamas į savo glėbį. Melskimės ir už mus visus, visų tikybų išpažinėjus, kad sugebėtume darniai ir taikiai gyventi, žinodami, kad Dievo akyse visi esame broliai ir seserys.“

„Biblijos pasakojime apie pranašą Joną minimi Ninevės gyventojai išklausė raginimo atsiversti ir išsigelbėjo. Ir mes, Viešpatie, meldžiame atleidimo ir prašome atsivertimo malonės: Kyrie eleison!“

„Mes patikime Tau tuos, kurių žemiškąjį gyvenimą nutraukė smurtaujančių brolių ranka. Requiem æternam dona eis, Domine ir et perpetua luceat eis. Requiescant in pace.

Baigdamas trumpą apsilankymą Mosule popiežius atidengė lentą 2003–2017 metais nužudytųjų ir ištremtųjų atminimui.

„Viešpaties angelas“ Karakoše: atleisti ir drąsiai kovoti už ateitį

Tęsdamas vizitą Irako šiaurėje, iš Mosulo popiežius nuvyko į kitą Ninevės lygumos miestą Karakošą ir Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje susitiko su regione gyvenančių katalikų bendruomenių atstovais.

Karakošą, panašiai kaip Mosulą, keletą metų valdė vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojai, žiauriai persekioję krikščionis, griovę maldos namus. Bažnyčia, kurioje vyko popiežiaus susitikimas su Ninevės lygumos katalikais, irgi tapo džihadistų vandalizmo auka. Nuo varpinės buvo nuversta Marijos statula, nukapotos šventuosius vaizduojančių statulų galvos, sudegintas bažnyčios inventorius. 2016 m. miestą išvadavus iš džihadistų valdžios, buvo pradėti bažnyčios restauravimo darbai. Atnaujintoje bažnyčioje popiežius kartu su vietiniais katalikais kalbėjo sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldą.

„Žvalgomės aplinkui ir matome daugybę smurto, neapykantos ir griaunančios jėgos ženklų. Kiek daug sunaikinta! Ir kiek daug reikia atstatyti! Tačiau šis mūsų susitikimas rodo, kad terorizmas ir mirtis niekada netaria paskutinio žodžio“, – sakė popiežius. Paskutinis žodis priklauso Dievui ir jo Sūnui, nuodėmės ir mirties nugalėtojui. Net kai siautėjo karas ir terorizmas, tikėjimo akimis jūs matėte gyvybės triumfą prieš mirtį. Matėte savo tikinčių tėvų ir motinų pavyzdį, kurie meldėsi ir šlovino Dievą. Jie tvirtai tikėjo ir atkakliai pasitikėjo Dievu, kuris niekada nenuvilia ir visada palaiko mus savo malone.

Didis dvasinis turtas, kurį jums paliko jūsų tėvų karta, šiandien toliau gyvena jumyse. Šis palikimas yra jūsų stiprybė, sakė Pranciškus. Dabar atsikūrimo metas. Dabar laikas pradėti iš naujo, pasitikint Dievo malone, kuri vadovauja kiekvieno žmogaus ir visų tautų likimams. Jūs nesate vieni! Su jumis yra visa Bažnyčia, lydinti jus malda ir remianti konkrečia meile.

Šiandien reikia ne tik atstatyti sugriautus pastatus, bet pirmiausia atkurti ryšius, vienijančius bendruomenes ir šeimas, jaunus ir senus žmones, sakė Pranciškus. Be abejo, būna valandų, kai tikėjimas gali palūžti, kai atrodo, kad Dievas mūsų negirdi ir nepalaiko. Toks jausmas ne vieną slėgė tamsiomis karo dienomis; taip gali būti ir dabartiniu pasaulinės sveikatos krizės ir didelio nesaugumo metu. Tokiomis akimirkomis atsiminkite, kad Jėzus yra su jumis, sakė popiežius. Nesiliaukite svajoti! Nepasiduokite ir nepraraskite vilties! Visada dėkokite Dievui už jo malones ir prašykite, kad apdovanotų taika, atleidimu ir brolybe šį kraštą ir visus jo gyventojus. Nepaliaukite melstis, kad atsiverstų visų žmonių širdys, kad gyvenime triumfuotų susitaikinimas ir broliška meilė, kad būtų gerbiamas žmonių skirtingumas ir skirtingos religinės tradicijos, kad visi geros valios žmonės, būdami vieningi ir bendradarbiaudami, kurtų laimingą ateitį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Popiežius pabrėžė ir atleidimo svarbą. „Atleidimas yra būtinas jei norime išlikti meilėje, jei norime išlikti krikščionimis, – sakė Pranciškus. – Iki visiško pagijimo galbūt dar laukia labai ilgas kelias, bet jus prašau neprarasti drąsos. Reikia sugebėjimo atleisti ir kartu drąsos kovoti. Žinau, kad tai labai sunku. Tačiau mes tikime, kad Dievas gali suteikti taiką šiam kraštui. Mes juo pasitikime ir kartu su visais geros valios žmonėmis sakome „ne“ terorizmui ir religijos naudojimui savo tikslams.“

Baigdamas prieš „Viešpaties angelo“ maldą sakytą kalbą, popiežius tarė padėkos žodį drąsioms Irako motinoms ir moterims, jas ir visus patikėjo Dievo ir mūsų Motinos Marijos globai.

„Iš šios sunaikintos ir atstatytos bažnyčios, Karakošo ir viso Irako vilties simbolio, aš meldžiu, kad Dievas, Mergelei Marijai užtariant, suteiktų taikos dovaną.“