Popiežius Irake. Susitikimas su vyskupais, kunigais, vienuoliais, seminaristais, katechetais

Penktadienio popietę popiežius Pranciškus susitiko su tais, kurie pašaukti vienokiai ar kitokiai atsakomybei už krikščionių bendruomenės gyvenimą Irake: vyskupais, kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, seminaristais, katechetais, aktyviais pasauliečiais, maždaug šimtu asmenų. Susitikimas įvyko Bagdado Sayidat al-Nejat (Išganymo Dievo Motinos) sirų apeigų katalikų katedroje, kuri 2010 metų spalio 31 dieną buvo apšlakstyta dešimčių kankinių krauju. Prieš įžengdamas į katedrą popiežius Pranciškus pasveikino keliolika žmonių su negalia ir jų palydovus.

Tarp popiežių pasitikusių ir vėliau tarusių pasveikinimo žodį – chaldėjų apeigų patriarchas kardinolas Louisas Sako ir Antiochijos sirų apeigų patriarchas Ignacas Yuossefas III Younanas. Pastarasis pabrėžė, kad vizitas buvo itin lauktas ir kad reikšminga, jog šis susitikimas vyksta vietoje, kurioje 48 krikščionių kankinių kraujas sekmadienio Mišių metu susiliejo su Avinėlio krauju.

Visų Irako katalikų bendruomenių – chaldėjų, sirų, armėnų, melkitų, lotynų – vardu į popiežių kreipėsi kardinolas Sako.

„Dėkojame už drąsų vizitą“, – pasakė chaldėjų apeigų katalikų patriarchas. Pasak jo, Pranciškaus apsilankymas Irake svarbus dvejopai: viena, jis sustiprins vietos krikščionių bendruomenes, antra – santykius su bendrapiliečiais musulmonais.

Pastarasis laikotarpis Irako krikščionims buvo sunkus, kaip liudija, pakartojo kardinolas L. Sako, pati susitikimo vieta: 2010 spalio 31 nusikaltėliškos atakos metu buvo nužudyti 48 krikščionys, tarp jų – du jauni kunigai, sužeista daug kitų. 2014 m. rugpjūtį 120 000 krikščionių skubiai paliko Mosulo miestą ir Ninevės lygumą, traukdamiesi nuo ISIS grėsmės. 2017 metais šios teritorijos buvo išlaisvintos, apie pusė pabėgėlių sugrįžo.

„Nepaisant visų smūgių ir skausmo išsaugojome tikėjimą, dvasinę ramybę, brolišką solidarumą, visos bažnytinės bendruomenės daug padarė dėl nukentėjusių žmonių, kad jiems padėtų ir palengvintų jų skausmą“, – sakė ganytojas irakietis. Pasak jo, šiandien krikščionys trokšta būti aktyvia mažuma ir kartu su bendrapiliečiais musulmonais kurti pliuralistinę ir brolišką santvarką.

„Tėviškai visus apkabinu. Dėkoju Viešpačiui, kad jo apvaizda mums leido šiandien čia susitikti, – sakė Pranciškus. – Susitikome šioje Išganymo Dievo Motinos katedroje, palaiminti mūsų brolių ir seserų kraujo, sumokėjusių aukščiausią kainą už ištikimybę Viešpačiui ir jo Bažnyčiai. Tegu jų aukos prisiminimas įkvepia naujam pasitikėjimui kryžiaus jėga ir gelbstinčiai atleidimo, susitaikymo ir gimimo iš naujo žiniai. Krikščionis yra pašauktas liudyti Kristaus meilę visur ir kiekvienu metu. Tai yra Evangelija, kurią reikia skelbti ir įkūnyti ir šiame mylimame krašte.“

Pasak Pranciškaus, daug aplinkybių slopina ir kliudo krikščioniškam gyvenimui Irake, tačiau tai neturi paliesti apaštalinio užsidegimo ir uolumo, kurio šaknys Irake itin senos. Nesunku užsikrėsti nevilties virusu, nuleisti rankas. Tačiau Viešpats davė vakciną prieš šį bjaurų virusą – iš ištvermingos maldos ir kasdienės ištikimybės apaštalavimui kylančią viltį. Paskiepyti tokia vakcina būsime gyvi Dievo karalystės, šventumo, teisingumo ir taikos ženklai. Pasauliui labai reikia tokių Evangelijos džiaugsmo perkeistų gyvenimo liudijimų.

Pastaruosius dešimtmečius sunkumai – nuo ekonominio nesaugumo iki karo pabėgėlių lemties – yra irakiečių tikinčiųjų kasdienybės dalis.

„Dėkoju jums, broliai vyskupai ir kunigai, kad likote arti savo žmonių, juos stiprinote, stengėtės atsiliepti į jų poreikius, kiekvienam padėjote tarnauti bendrajam gėriui. Jūsų Bažnyčių ugdymo ir artimo meilės apaštalavimas yra labai vertingas krikščionių bendruomenei ir visai visuomenei“, – sakė popiežius.

Kalbėdamas apie krikščioniškų bendruomenių ir apeigų įvairovę Irake, popiežius pasitelkė palyginimą apie kilimą: Bažnyčios Irake, jų šimtametės istorinės, liturginės ir dvasinės tradicijos yra tarsi spalvoti siūlai, supinti viename gražiame kilime. Tai ne vien kalba apie brolybę, bet ir kreipia kilimo kilmės link – jo kantrus ir rūpestingas audėjas yra pats Dievas. Svarbu vengti egocentrizmo, varžymosi ir kitų dalykų, kurie trukdo kurti visuotinę bendrystę ir brolių bendruomenę.

Jeigu atsirastų nesusipratimų, įtampų, nepamirštant, jog visi esame nusidėjėliai, tegu šie mazgai būna atlaisvinti malonės ir didesnės meilės, atleidimo ir broliško kalbėjimosi, kantraus vienas kito naštų nešimo, vienas kito stiprinimo išbandymo ir sunkumo akimirkomis, linkėjo popiežius. Jis atskirai kreipėsi į vyskupus ir paprašė jų visada būti arti savo žmonių, kad šie juose matytų ne administratorius, bet tėvus, kurie rūpinasi savo vaikais.

Kunigams, seminaristams, katechetams Šventasis Tėvas palinkėjo gerai pasirengti savo tarnystei, kuriai buvo pašaukti, – būti ganytojais ir Dievo tautos tarnais, o ne valstybės funkcionieriais ir privilegijuota klase. Ir jiems jis pabrėžė, kad svarbiausia ne susirinkimai, darbas prie rašomojo stalo, bet atsidavęs, nuolankus, malonus tikinčiųjų palydėjimas. Tarnavimas kitiems, ypač rizikuojantiems atsilikti ar būti paliktiems, yra tarnavimas Kristui, kuris teikia tikrą džiaugsmą.

Pranciškus dar kartą prisiminė prieš dešimtmetį katedroje įvykdyto teroro akto aukas, kurioms užvesta beatifikacijos byla. Jų mirtis dar kartą primena, kad karo, neapykantos, smurto skatinimas nesuderinamas su religijų mokymu. Pasak popiežiaus, paminėjusio visas karo ir teroro aukas, šeštadienio susitikime su Irako religinių tradicijų atstovais Ure šis įsitikinimas bus dar kartą garsiai paskelbtas.

Irakas, pasak Pranciškaus, garsus neįkainojamu archeologiniu paveldu, tačiau jo ateitis yra jaunuoliai. Jie tarsi gražiausi medžio vaisiai, kuriuos reikia gerai prižiūrėti ir laistyti viltimi.

„Jūsų liudijimas, subrendęs priešiškose sąlygose ir sustiprintas kankinių krauju, tebūnie tarsi šviesa, šviečianti Irake ir kitur, skelbianti Viešpaties didybę ir išaukštinanti šios tautos dvasią Dieve, mūsų Gelbėtojuje“, – linkėjo popiežius.

Popiežius ir irakiečiai ganytojai apsikeitė atminimo dovanomis, kartu sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, Pranciškus visiems suteikė palaiminimą, pasirašė garbės knygoje, pozavo bendrai nuotraukai, atskirai sveikino susitikimo dalyvius. Po to išvyko į apaštalinės nunciatūros būstinę Bagdade vakarienei ir poilsiui.

Pranciškus: atvykau į Iraką kaip atgailos ir taikos piligrimas

„Religiniai, kultūriniai ir etniniai skirtingumai, tūkstantmečius būdingi irakiečių visuomenei, yra brangus išteklius, iš kurio reikia semtis, o ne kliūtis, kurią reikėtų eliminuoti“, – pasakė popiežius Pranciškus kiek anksčiau penktadienį, Bagdade kreipdamasis į Irako valstybės prezidentą, vyriausybės ir religijų lyderius, diplomatus, visuomenės atstovus ir kultūros darbuotojus.

Popiežių oro uoste prie lėktuvo pasitiko Irako ministras pirmininkas Mustafa Abdellatif Mshata ir du vaikai, popiežiui įteikę gėlių puokštę. Tuoj po Irako vyriausybės ir Šventojo Sosto delegacijų prisistatymo, Irako premjeras popiežių pasikvietė privataus pokalbio į oro uosto salę. Po to popiežius automobiliu nuvyko į Irako prezidento rūmus Bagdado centre. Čia įvyko oficiali priėmimo ceremonija, oficialius susitikimas su Irako prezidentu Barhamu Ahmed Salih Qassimu, po to trumpas privatus susitikimas su prezidento šeima, o paskui iškilmingais popiežiaus priėmimas prezidentūros rūmų salėje, kuriame dalyvavo apie 150 Irako vyriausybės, religijų, diplomatinio korpuso, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovų. Po Irako prezidento sveikinimo kalbos į jį ir susirinkusiuosius kreipėsi popiežius Pranciškus, pirmojoje Irake pasakytoje kalboje save pavadindamas „atgailos ir taikos piligrimu“.

„Atvykau kaip atgailautojas, prašantis Dangaus ir brolių atleidimo už tiek daug naikinimo ir žiaurumo. Atvykau kaip taikos piligrimas, taikos kunigaikščio Kristaus vardu“, – pasakė popiežius Pranciškus, dėkodamas už jam suteiktą galimybę įgyvendinti seną troškimą – kelionę į Iraką, žemę, kuri per Abraomą ir daugelį kitų pranašų yra tampriai susijusi su išganymo istorija, su didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – tradicija, kuri yra civilizacijos lopšys.

Kalbėdamas apie per pastaruosius dešimtmečius Irako išgyventus karus, terorą ir sektantiškus konfliktus, popiežius patikino, jog dažnai jie gimsta iš fundamentalizmo, kuriam svetimas etinių ir religinių grupių, skirtingų idėjų ir kultūrų taikingas sugyvenimas. Paminėjęs jazidų patirtas kančias, popiežius sakė, kad tik jei sugebėsime vieni kitus matyti su visais mūsų skirtingumais, kaip vienos žmonijos šeimos narius, galėsime pradėti veiksmingą atsikūrimo procesą ir sukurti ateities kartoms geresnį, teisingesnį ir žmoniškesnį pasaulį.

Pasiremdamas Vatikano II Susirinkimo mokymu, jog visų mūsų pati giliausia tapatybė yra buvimas vieno Dievo ir Kūrėjo vaikais, popiežius prašė Irako valdžios ir atsakingųjų pripažinti visas religines bendruomenes, jas gerbti ir ginti.

Politikai ir diplomatai pašaukti ugdyti brolybės solidarumo dvasią. Būtina stabdyti korupcijos, piktnaudžiavimo valdžia ir nelegalumo apraiškas, bet vien to negana. Kartu reikia kurti teisingumą, ugdyti sąžiningumą, skaidrumą, stiprinti institucijas. Šitaip bus galima tvirtinti stabilumą ir sveiką politiką, kuri visiems, ypač jaunimui, leistų sugrąžinti viltį geresne ateitimi.

Popiežius Pranciškus priminė, kiek daug Bažnyčioje melstasi už Irako taiką, paminėjo šv. Jono Pauliaus II pastangas. „Dievas visuomet išklauso; mes turime klausyti jo, eiti jo keliu“, – pasakė Pranciškus, karštai prašydamas, kad „Irake ir visur kitur nutiltų ginklai, būtų ribojamas jų platinimas“. „Suteikime žodį taikos kūrėjams – mažiesiems, vargšams, paprastiems žmonėms, kurie nori taikingai gyventi, dirbti ir melstis. Gana smurto, ekstremizmo, pasidalijimo, nepakantumo; duokite erdvės piliečiams, kurie nori kartu kurti šį kraštą per dialogą, dalykišką, nuoširdų ir veiksmingą bendravimą; tiems, kurie įsipareigodami susitaikymui ir bendrajam gėriui yra pasiryžę atsisakyti savanaudiškų interesų. Tačiau niekas tenebūna laikomas antraeiliu piliečiu“, – sakė popiežius.

Pasak Pranciškaus, religijos iš prigimties yra tarnaujančios taikai ir brolybei. Dievas mus kviečia skleisti meilę, geranoriškumą, santarvę. Ir Katalikų Bažnyčia Irake trokšta būti visų draugė, palaikyti dialogą su kitomis religijomis ir veiksmingai darbuotis dėl taikos.

Popiežius dėkojo visiems, kuriantiems brolybe, solidarumu ir santarve pagrįstą visuomenę: „Jūsų tarnystė bendrajam gėriui – kilnus darbas“, – pasakė Irako prezidentui, vyriausybės ir religijų lyderiams, diplomatams, visuomenės atstovams ir kultūros darbuotojams popiežius Pranciškus.