Popiežius Irako krikščionims: ne bėgimas, ne kardas, o meilė

Išmintis, liudijimas, pažadai – krikščioniškoje perspektyvoje tai reiškia visai ką kita, nei pasaulio. O kaip elgiamės mes, šeštadienio pavakare klausė popiežius Pranciškus, antrąją savo vizito Irake dieną aukodamas šventąsias Mišias Šv. Juozapo chaldėjų apeigų katedroje Bagdade. Šv. Mišios buvo aukojamos pagal chaldėjų apeigas.

Nuo seniausių laikų, pažymėjo Šventasis Tėvas, Irako žemėse ieškota išminties, puoselėtos žinios. Tačiau dažnai tas, kuris turi daugiau priemonių, įgyja daugiau žinių ir daugiau galimybių, o jų neturintis – nustumiamas į šalį. Tokia šiandien paplitusi nelygybė yra nepriimtina. Išminties knyga stebinančiai apverčia šią situaciją: „Paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai teisiami“ (žr. Iš 6, 6).

Mažiau turintysis pasauliui yra atstumtinas, o daugiau turintysis – privilegijuotinas. Dievui – atvirkščiai: galingesnis bus griežtai teisiamas, o paskutinieji bus privilegijuojami.

Jėzus, įsikūnijusi Išmintis, Evangelijoje užbaigia šį apvertimą: ne tarp kitko, o pirmosios kalbos pradžioje – palaiminimuose. Apvertimas yra visiškas: palaiminti tie, kurie rauda, yra persekiojami, vargšai. Kaip tai įmanoma? Pasauliui palaimintieji yra turtingi, galingi, žinomi. Vertas tas, kuris turi, kuris gali, kuris svarbus. Dievui – atvirkščiai: didesnis ne turintis draugiau, o nuolankus dvasia; ne visiems nurodinėjantis, bet romus; ne aukštinamas žmonių, bet gailestingas broliui.

Ši perspektyva, neslėpė Šventasis Tėvas, gali sukelti dvejonę: jei gyvensiu taip, kaip Jėzus kviečia, ką laimėsiu? Ar neatsidursiu po kitų padu? Ar Jėzaus pasiūlymas naudingas? Ar pralaimintis? Ne pralaimintis, tačiau išmintingas. Išmintingas, nes palaiminimų šerdyje esanti meilė, silpna pasaulio akyse, iš tiesų viską laimi ir nugali. Ant kryžiaus ji parodė, jog yra stipresnė už nuodėmę, o kape įveikė mirtį. Ta pati meilė leido kankiniams pergalingai įveikti išbandymus. Kaip pabrėžė apaštalas Paulius, viskas praeina, tik meilė ne, tik meilė niekada nesibaigia. Gyventi palaiminimais – amžina padaryti tai, kas praeina, atnešti dangų į žemę.

Kaip? Kasdieniu liudijimu. Tai nereiškia ypatingų ir mūsų jėgas pranokstančių žygių. Palaimintas tas, kuris gyvena romiai, kuris gailestingas, kuris išsaugo tyrą širdį ten, kur gyvena. Kad būtum palaimintas, reikia ne retkarčiais tapti herojumi, bet liudytoju kiekvieną dieną. Nes taip elgėsi Jėzus, iki galo išgyvendamas tai, ką buvo kalbėjęs.

Apaštalas Paulius, priminė popiežius, meilę aprašė šiek tiek netikėtu žodžiu – meilė yra maloninga (žr. 1 Kor 13, 4). Šiuo žodžiu taip pat apsakoma Dievo kantrybė. Istorijoje žmogus daug kartų nutolo nuo Dievo, išdavė Sandorą, tačiau Dievas išliko ištikimas, kantrus, atlaidus. Kantrybė yra meilės savybė. Toks yra Dievo liudytojas – jis nėra aikštingas, pasyvus, kerštingas, jis nepasiduoda akimirkos aplinkybėms ar instinktui, tačiau yra pasirengęs pradėti iš naujo, nes remiasi meile, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“.

„Galime paklausti savęs: o aš, kaip aš reaguoju į nesklandžias situacijas? Susidūrus su priešiškumu visada kyla dvi pagundos. Visų pirma bėgti, atsukti nugarą, nenorėti nieko žinoti. Antroji – reaguoti piktai, griebtis jėgos. Kaip kad mokiniai Getsemanės sode: sumaištyje dauguma dėjo į kojas, o Petras griebėsi kardo. Tačiau nei sprukimas, nei kardas nebuvo išeitis. Jėzus pakeitė istoriją. Kaip? Nuolankia meilės jėga, kantriu liudijimu. Taip esame kviečiami elgtis ir mes, taip Dievas išpildo savo pažadus“, – sakė Šventasis Tėvas.

Kiekvieną palaiminimą lydi Dievo pažadas – regėti Dangaus karalystę, būti paguostiems, pasotintiems. Paradoksaliai ir Dievo pažadai išsipildo per mūsų silpnumą.

Dievas palaimintais padaro tuos, kurie iki galo įveikia savo vidinio skurdo kelią. Yra tik šis kelias, kito nėra. Pažvelkime į Abraomą ir Sarą, senus, bevaikius, tačiau jie pasitikėjo palikuonių gausybę pažadėjusiu Dievu. Mozė bijojo eiti ir kalbėtis su faraonu, bet per jo žodžius Dievas išpildė pažadą išlaisvinti tautą. Marija buvo pašaukta tapti motina tuo metu, kai Įstatymo buvo draudžiama. Ir galiausiai Petras – Jėzus pakviečia stiprinti brolius būtent tą, kuris tik ką jo išsižadėjo.

„Brangūs broliai ir seserys, kartais galime pasijusti nesugebantys, nenaudingi. Netikėkime tuo, nes Dievas nori atlikti stebuklus būtent per mūsų silpnumą. (…) Esame išbandomi, dažnai suklumpame, bet nepamirškime, kad su Jėzumi esame palaiminti. Tai, ką pasaulis iš mūsų atima, yra niekis, palyginus su švelnia ir kantria meile, su kuria Viešpats išpildo savo pažadus. Brangi sese, brangus broli, galbūt žvelgi į savo rankas ir jos atrodo tuščios, gal į tavo širdį šliaužia neviltis, gyveni tarsi be atlygio. Jeigu taip yra, neišsigąsk: palaiminimai skirti tau, kenčiančiam, alkanam, trokštančiam teisingumo, persekiojamam. Viešpats tau pažada, kad tavo vardas įrašytas Jo širdyje, danguje“, – sakė popiežius ir dar kartą padėkojo irakiečiams, iš kurių tarpo atsirado tiek kankinių, pamirštų įvykių suvestinėse, tačiau brangių Dievo akyse.

Šventosios Mišios buvo paskutinysis viešas popiežiaus susitikimas šeštadienį.

Popiežius aplankė Irako šiitų vadovą

Kiek anksčiau, šeštadienio, antrosios vizito dienos Irake, rytą popiežius Pranciškus iš Bagdado atskrido į už maždaug pusantro šimto kilometrų į pietus esantį Nadžafo miestą, kuriame yra viena svarbiausių musulmonų šiitų maldos vietų – imamo Ali mečetė. Prie jos savo rezidenciją turi Irako musulmonų šiitų dvasinis lyderis Didysis ajatola Sayyidas Ali Al-Husayni Al-Sistani.

Irako šiitų vadovui – jau devyniasdešimt metų. Jis yra visoje šalyje gerbiamas autoritetas, daug prisidėjęs prie pastangų stiprinti Irake visuomenės darną ir visų jos narių taikų sambūvį.

Popiežiaus susitikimas su Didžiuoju ajatola buvo privatus, truko 45 minutes. Šventojo Sosto spaudos salė informuoja, kad popiežius Pranciškus per susitikimą pabrėžė religinių bendruomenių bendradarbiavimo ir draugystės svarbą, kad ugdydamos tarpusavio pagarbą ir dialogą jos prisidėtų prie Irako, regiono ir visos žmonijos gerovės. Popiežius padėkojo Irako šiitų vadovui, kad per pastarųjų metų sunkumus, ypač per smurto protrūkius, jis kėlė balsą gindamas silpniausiuosius ir labiausiai persekiojamus, siekdamas apsaugoti žmonių gyvybes ir Irako vienybę.

Ruošiantis šiam susitikimui komentaruose buvo prisimenamas kitas panašus dvišalio tarpreliginio dialogo įvykis – prieš kiek daugiau kaip dvejus metus Abu Dabyje įvykęs popiežiaus ir svarbiausio musulmonų sunitų lyderio susitikimas, kurio metu buvo pasirašytas garsusis dokumentas apie žmonių brolybę dėl pasaulio taikos. Nors popiežiaus susitikimo su Irako šiitų vadovu nevainikuoja jokie oficialūs pareiškimai, pastarasis susitikimas irgi suprantamas kaip labai svarbus tarpreliginio dialogo įvykis, padėsiantis išplėsti brolybės ir taikos kūrimo procesą.

Tarpreliginis susitikimas Abraomo mieste. „Tikrasis religingumas – garbinti Dievą ir mylėti artimą“

Po susitikimo su Irako šiitų vadovu, šeštadienio rytą, iš Nadžafo popiežius nukeliavo dar toliau į pietus – į vietą, kur jau prieš keturis tūkstantmečius buvo susikūręs Mesopotamijos civilizacijos židinys ir politinis centras – Uro miestas, iš kurio Dievas pašaukė tikinčiųjų tėvą Abraomą.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje archeologų atkastame Chaldėjų Ure įvyko tarpreliginis susitikimas, kuriame dalyvavo visų Irake gyvenančių konfesinių grupių atstovai.

„Ši palaiminta vieta nukelia mus atgal į pradžią, sugrąžina prie Dievo darbo ištakų, į mūsų religijų gimimo laikus. Čia, kur gyveno mūsų tėvas Abraomas, mes jaučiamės tarsi sugrįžę namo. Čia jis pajuto Dievo pašaukimą, iš čia leidosi į kelionę, kuri pakeitė istoriją. Mes esame to pašaukimo ir tos kelionės vaisius. Dievas paprašė Abraomą pakelti akis ir suskaičiuoti dangaus žvaigždes (plg. Pr 15, 5). Tas žvaigždes jis matė kaip jam pažadėtų gausių palikuonių simbolį, matė mus. Ir šiandien mes, žydai, krikščionys ir musulmonai, kartu su kitų religijų broliais ir seserimis pagerbiame mūsų tėvą Abraomą, darydami tai, ką jis darė: žiūrime į dangų ir vaikštome žeme“, – kreipėsi Pranciškus į tarpreliginio susitikimo Abraomo mieste Ure dalyvius.

Mes, Abraomo palikuonys, skirtingų religijų atstovai, jaučiame, kad mūsų užduotis – padėti mūsų broliams ir seserims kelti akis į dangų. Tikrasis religingumas – garbinti Dievą ir mylėti artimą, kalbėjo Pranciškus. Šiandieniame pasaulyje, kuris dažnai pamiršta Aukščiausiąjį arba siūlo iškreiptą jo vaizdą, tikintieji yra kviečiami liudyti jo gerumą, savąja brolyste liudyti jo tėvystę. Iš šios vietos, kurioje gimė tikėjimas, iš mūsų tėvo Abraomo žemės mes skelbiame, kad Dievas yra gailestingas, o kas nekenčia savo brolio, tas šventvagiškai niekina Dievo vardą. Priešiškumas, ekstremizmas ir smurtas kyla ne iš tikinčios sielos, bet yra religijos išdavimas. Mes, tikintieji, negalime tylėti, kai terorizmas piktnaudžiauja religija.

Žiūrėjimas į dangų neišblaškė Abraomo, bet dar labiau jį skatino tvirtai vaikščioti žeme, leistis į kelionę, kuri per jo palikuonis pasiekė visus žemės pakraščius ir visus laikus, sakė Pranciškus. Kažkas panašaus nutinka ir mums: ir mes esame kviečiami atisakyti to, prie ko esame prisirišę, palikti grupes, kuriose esame užsidarę, išeiti iš savęs, nes mums reikia vieniems kitų. Pandemija parodė, kad niekas negali išsigelbėti vienas. Audrų, kurias išgyvename, metu negalime izoliuotis vieni nuo kitų, negalime lenktyniauti, ginkluotis ar statyti sienų. Mūsų neišgelbės nei stabmeldžiavimas pinigams, nei konsumizmas, kuris atima jautrumą iš mūsų proto ir širdies.

Žiūrėdami į dangų esame kviečiami eiti taikos keliu. Tačiau nebus taikos be dalijimosi ir priėmimo, be teisingumo, be visų, ypač silpniausiųjų, orumo pripažinimo. Nebus taikos, jei vienos tautos neišties pagalbos rankos kitoms tautoms. Sutaikintoje žmonijoje nėra laimėtojų ar pralaimėjusiųjų, bet broliai ir seserys, kurie, nepaisydami praeities nesusipratimų ir žaizdų, atsisako konfliktuoti ir siekia vienybės. Karštai melskime taikos visiems Artimiesiems Rytams, o ypač netoliese esančiai kenčiančiai Sirijai, sakė popiežius.

Senoji pranašystė skelbia, kad tautos „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti“ (Iz 2, 4). Ši pranašystė nesipildo, nes matome, kad kalavijai ir ietys tapo raketomis ir bombomis. Ko gi turime imtis, kad liautųsi karai? Nuo ko pradėti? Nuo atsisakymo turėti priešų. Kas turi drąsos žiūrėti į žvaigždes, kas tiki Dievą, tas neturi priešų, su kuriais turėtų kovoti. Jis turi tik vieną priešą, kuris kėsinasi įsibrauti į jo širdį ir ją užvaldyti, – priešiškumą.

Susitikimas Chaldėjų Uro vietoje baigėsi popiežiaus sukurta malda, kurią arabų kalba perskaitė vietinis kunigas. „Visagali Dieve, mūsų Kūrėjau, kuris myli žmonių šeimą ir viską, ką padarė tavo rankos, mes, Abraomo sūnūs ir dukterys, priklausantys judaizmui, krikščionybei ir islamui, kartu su kitais tikinčiaisiais ir visais geros valios žmonėmis, dėkojame tau, kad davei mums šios kilnios ir brangios žemės sūnų Abraomą, kaip mūsų visų tikėjimo tėvą“, – sakoma Šventojo Tėvo maldoje. „Mūsų tėvo Abraomo ir mūsų visų Dieve, suteik mums tvirtą tikėjimą ir veiklią meilę, mokyk mus atverti savo širdis tau ir savo broliams bei seserims, apdovanok mus nepalaužiama viltimi, kad sugebėtume visur matyti, kaip pildosi tavo duoti pažadai.“