2021 12 03

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Popiežius Kipro ortodoksams: pernelyg dažnai varžėmės, o ne ėjome Dievo keliais

Tęsiasi popiežiaus Pranciškaus vizitas Kipre. Gruodžio 3 d. ryte Šventasis Tėvas susitiko su istorinės ir didžiausios Kipro krikščioniškos bendruomenės vyresniaisiais: Kipro autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupu Chrizostomu ir šios Bažnyčios vyskupų sinodu.

Visų pirma į popiežių kreipėsi Kipro Ortodoksų Bažnyčios galva Chrizostomas, kuris savo kalboje atkreipė dėmesį į dvi pagrindines temas: jau penktą dešimtį metų trunkančią nacionalinę ir bažnytinę kalvariją ir krikščionių vienybės siekį. Arkivyskupas priminė, kad po 1978 metų Turkijos karinės intervencijos šiaurinėje Kipro dalyje buvo išvyti 200 000 krikščionių, juos pakeitė iš Turkijos gilumos stepių atvykę žmonės, kuriems tūkstantmetė Kipro graikiškoji, romėniškoji ir krikščioniškoji kultūra nieko nereiškė. Buvo nusavintos senos bažnyčios su neįkainojamomis mozaikomis ir ikonomis.

Arkivyskupas paprašė aktyvios popiežiaus paramos ir pridūrė, kad su popiežiaus Benedikto XVI ir Vokietijos pagalba Kipras atgavo keletą šimtų istorinių artefaktų. Arkivyskupas taip pat kalbėjo apie krikščionių dialogą, išreiškė paramą ekumeninio Konstantinopolio patriarchato ir Romos Bažnyčios dialogui ir viltį dėl jo geros baigties, visų Kipro ortodoksų vardu sveikino popiežių Pranciškų atvykus į „šventųjų ir kankinių žemę“, Kiprą.

„Malonė būti čia man primena mūsų bendrą apaštalinę kilmę: Paulius kirto Kiprą ir po to pasiekė Romą. Tad esame kilę iš to paties apaštalinio įkarščio, mus jungia vienas ir tas pats – Evangelijos kelias. Man malonu matyti, kad esame viename kelyje, ieškome didesnės brolybės ir pilnos vienybės“, – sakė Pranciškus. Šiame kelyje, anot jo, mus orientuoja šventieji, ypač patekę į Šventojo Rašto puslapius, tarp kurių ir iš Kipro kilęs šv. Barnabas, kurio vardas gali reikšti „paguodos sūnus“ arba „padrąsinimo sūnus“.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Kipre. Susitikimas su Kipro autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupu Chrizostomu EPA nuotrauka

Evangelijai abi savybės yra nepakeičiamos: tikra paguoda nelieka intymistinė, bet virsta padrąsinimu mūsų laisvę orientuoti į gėrį. Panašiai, tikėjimo padrąsinimas remiasi guodžiančia Dievo pajauta. Guosti, drąsinti taip pat reiškia dalintis, išklausyti, klausti. Tai bendrumo ir sinodiškumo matmuo, kurį katalikai nori stiprinti ateinančiais keliais metais. Jiems gali padėti didelę sinodiškumo patirtį turintys broliai ortodoksai.

„Iš širdies linkiu, kad daugėtų progų mums susitikti, vienas kitą geriau pažinti, atsisakyti tiek daug išankstinių nuostatų, klusniai įsiklausyti į vienas kito tikėjimo patirtį. Tai kiekvieną padrąsins elgtis geriau, abiem suteiks dvasinių paguodos vaisių“, – sakė popiežius, pridūręs, jog apaštalas Paulius dažnai kalbėjo ir rašė apie paguodą. Gražu įsivaizduoti, kad šiuos žodžius įkvėpė jo bendrakeleivis Barnabas. „Šia prasme, brangūs broliai, trokštu užtikrinti mano ir Katalikų Bažnyčios maldą skausmingiausiose ir jus kankinančiose problemose, gražiausiose ir drąsiausiose jus gaivinančiose viltyse. Jūsų liūdesys ir džiaugsmas mums yra mūsų“, – sakė popiežius Kipro Ortodoksų Bažnyčios sinodui.

Pranciškus priminė dar vieną epizodą, susijusį su Barnabu: jis pardavė turėtą žemės sklypą, gautus pinigus padėjo prie apaštalų kojų bendroms reikmėms (Apd 4, 37). Tegu šis dosnus ir drąsus gestas įkvepia ir dabarties krikščionis atsisakyti savo „sklypų“, kad ir vertingų, dėl bendros vienybės.

„Žinoma, nekalbu apie tai, kas sakralu ir padeda sutikti Viešpatį, bet apie riziką suabsoliutinti kai kuriuos papročius ir įpročius, kurie nėra esminiai tikėjimui“, – sakė Šventasis Tėvas. Pasak jo, skirtumų nesutaikomumas neturi pagrindo Evangelijoje. Negalime leisti, kad tradicijos iš mažosios raidės nustelbtų Tradiciją iš didžiosios. O ši drąsina elgtis kaip Barnabas, atsisakyti dalykų, kad ir gerų, kurie gali trukdyti bendrystės pilnatvei, meilės pirmumui ir vienybės būtinybei.

„Šventoji Dvasia trokšta, kad nuolankiai ir pagarbiai suartėtume“, – pažymėjo popiežius, drąsindamas užtaisyti istorijos metu atsiradusius trūkius, atsisakyti abstrakčių įdėjų, konkrečiai dirbti petys į petį, kiekvienas savo būdu. Tai neabejotinai duos vaisių, didins santarvę. Pernelyg dažnai istorijoje krikščionims daugiau rūpėjo varžytis vienas su kitu, o ne priimti Dievo kelią ir meilę, kuri užgydo skilimus. Amžius trukę pasidalijimai, atsiradęs atstumas lėmė daug priešiškų nusistatymų, paremtų iškraipytais ir nepakankamais faktais, platinamų agresyvios ir poleminės literatūros. Kai Dievo kelias kreipia link santarvės ir vienybės. „Melskime Viešpatį išminties ir drąsos eiti jo keliais, ne mūsų“, – sakė Pranciškus.

Popiežius ir Kipro Ortodoksų Bažnyčios galva Chrizostomas apsikeitė dovanomis. Pranciškus įteikė vertingą knygą su miniatiūromis apie apaštalą Paulių, ortodoksų arkivyskupas padovanojo ikoną su Dievo Motina bei kūdikiu Jėzumi. Popiežius taip pat paliko įrašą garbės knygoje.

Popiežius Kipro kunigams ir vienuoliams: ginčykimės, bet likime broliais

Pranciškus į Kiprą atvyko gruodžio 4 d. Pirmasis didelis susitikimas šioje šalyje Šventojo Tėvo laukė Nikosijos maronitų apeigų katalikų katedroje. Čia popiežius susitiko su regiono vyskupais, kunigais, vienuolėmis ir vienuoliais, katechetais. Tarp jų buvo dviejų bendruomenių, praktikuojančių skirtingas apeigas, bet priklausančių vienai ir tai pačiai Katalikų Bažnyčiai, galvos: Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa ir maronitų patriarchas Bechara Rai.

„Dalijuosi šios žemės aplankymo džiaugsmu, galėdamas eiti didžio apaštalo Barnabo, šios tautos sūnaus, Jėzų įsimylėjusio mokinio, karšto Evangelijos skelbėjo, kuris keliaudamas tarp gimstančių krikščioniškų bendruomenių matė Dievo malonės veikimą, džiūgavo ir ragino visus iš širdies likti ištikimais Viešpačiui (Apd 11, 23) pėdomis. Atvykstu su tokiu pat troškimu – pamatyti Dievo malonės veikimą jūsų Bažnyčioje ir jūsų žemėje, džiaugtis kartu su jumis dėl nuostabių dalykų, kuriuos Viešpats daro, paraginti nenuilstamai eiti pirmyn ir neprarasti drąsos“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Žvelgiu į jus ir matau jūsų skirtingumo turtą“, – pridūrė jis, trumpai paminėdamas maronitų ir lotynų apeigų katalikų bendruomenių istoriją. Prieš keliolika amžių į Kiprą atvykę maronitai iki šiol yra glaudžiai susiję su Libanu, kurio istorijoje, kaip ir jų istorijoje, daug sunkių išmėginimų. Sveikindamas lotynų apeigų katalikus popiežius priminė, kad greta istorinės Kipro bendruomenės gyvuoja daugiaspalvė, daugiatautė ir daugiakultūrė katalikų migrantų bendruomenė.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Kipre. Susitikimas su šalies dvasininkais. EPA nuotrauka

„Tokiame Bažnyčios veide atsispindi Kipro vaidmuo Europoje: tai aukso spalvos žemė, glamonėjama jūros bangų, jos istorija yra tautų sampyna, susitikimų mozaika. Tokia yra ir pati Bažnyčia: katalikiška, tai yra visuotinė, atvira erdvė, kurioje visi priimami ir pasiekiami Dievo gailestingumo bei kvietimo mylėti. Katalikų Bažnyčioje nėra ir nebus sienų: tai bendri namai, santykių vieta, skirtumų sugyvenimas“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Jis pasidalijo mintimis apie šv. Barnabo, Kipro krikščionių brolio ir globėjo, gyvenimą ir misiją. Pasak jo, kalbant apie Barnabą galima pabrėžti du dalykus.

Vienas – tai kantrybė. Apie Barnabą kalbama kaip apie didelio tikėjimo ir vidinės pusiausvyros žmogų. Todėl Jeruzalės Bažnyčia – motininė Bažnyčia – pasiuntė jį kaip labiausiai tinkamą asmenį lankyti Antiochijos bendruomenę, sudarytą iš ką tik atsivertusiųjų, dažnai iš pagonių. Jis siunčiamas ištirti, kas vyksta, ir atranda kito pasaulio, kitos kultūros, kito jautrumo žmones. Jie buvo ką tik atsivertę ir pakeitę gyvenimus. Jų tikėjimas – entuziastingas, bet trapus.

Barnabas šioje situacijoje elgiasi labai kantriai. Šią kantrybę galėtume pavadinti palydėjimo kantrybe: jis nesutraiško trapaus naujų tikinčiųjų tikėjimo kietomis ir nelanksčiomis nuostatomis, per dideliais reikalavimais, bet kantriai stebi ir tiria nepažįstamų žmonių gyvenimą, neskuba smerkti jų kultūrų ir tradicijų, stengiasi suvokti naujus Dievo veikimo būdus. Jis lydi, paima už rankos, kalbasi.

„Brangūs broliai ir seserys, turime būti kantri Bažnyčia, kurios nesukrečia ir nesupurto pokyčiai, kuri romiai priima naujoves ir gilinasi į jas Evangelijos šviesoje. Šioje saloje jūs darote labai vertingą iš kitų pasaulio krantų atvykstančių brolių ir seserų priėmimo darbą: kaip Barnabas, esate kviečiami puoselėti kantrų ir atidų žvilgsnį, būti regimais ir tikėtinais Dievo kantrybės ženklais, liudijančiais, kad niekas nebus paliktas už durų ir be jo švelnaus apkabinimo“, – kalbėjo Pranciškus.

Tai svarbi žinia ir Bažnyčiai Europoje, patiriančiai tikėjimo krizę: nėra naudos iš impulsyvumo, agresyvumo, nostalgijos ir skundimosi. Reikia eiti pirmyn, skaitant laikų ženklus, krizės ženklus. Reikia iš naujo kantriai pradėti skelbti Evangeliją, ypač naujoms kartoms: patiems nuolat ieškant Dievo maldoje, drąsinant, neteisiant, gerbiant tai, ką Viešpats daro kiekvieno žmogaus istorijoje. Kantrybė reiškia turėti ausis ir širdį, priimančius skirtingą dvasinį jautrumą, skirtingą būdą išreikšti tikėjimą. Bažnyčia nori ne suvienodinti, bet kantriai integruoti. Būtent to siekiama ir sinodiniame kelyje.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Kipre. Susitikimas su šalies dvasininkais. EPA nuotrauka

Barnabo istorijoje yra kitas svarbus akcentas: susitikimas su Pauliumi iš Tarso, jų broliška draugystė, leidimasis į bendrą misiją. Apaštalų darbuose pažymima, kad po Pauliaus, užkietėjusio krikščionių persekiotojo, atsivertimo visi vis dar jo bijojo. Tik Barnabas jį priglaudė, pristatė bendruomenei, laidavo už jį (žr. Apd 9, 27). Priglausti, pasiimti su savimi – šiais žodžiais apsakoma ir Jėzaus misija. Jėzus priglaudė apaštalus, prisiėmė nuodėmės sužeistą žmogiškumą. Tai draugystės ir dalijimosi nuostata, kartais ir ant pečių panešant, kaip gerasis samarietis, sužeistą ar pavargusį. Tai dar vadinama brolybe, antrasis žodis, kurį, pasak Šventojo Tėvo, jis norėjo pabrėžti.

Barnabas ir Paulius kaip broliai keliauja kartu, skelbia, yra persekiojami. Po metų darbo Antiochijoje (Apd 11, 26) Šventosios Dvasios paraginti leidosi į Kiprą (Apd 13, 4). Dievo žodis sklido ne vien dėl jų žmogiškų savybių, bet ir dėl jų brolybės Dievo vardu, kurioje spindėjo artimo meilė. Bet vėliau atsitiko kai kas nelaukta, bet vis dėlto gyvenimiška: jie susiginčijo ir jų keliai išsiskyrė (Apd 15, 39). Tarp brolių pasitaiko ginčų. Tačiau jų nuomonės išsiskyrė ne dėl asmeninių dalykų, o dėl to, kaip tęsti misiją. Paulius nenori, skirtingai nuo Barnabo, į kelionę imti jaunojo Morkaus. Vis dėlto vėlesniuose Pauliaus laiškuose išryškėja, kad jog nuoskaudų neliko: kai Paulius kviečiasi Timotiejų, jis ragina jį kartu pasiimti ne ką kitą, o Morkų, kuris jam bus „naudingas padėjėjas“ (žr. 2 Tim 4, 9.11)!

Tokia yra Bažnyčios brolybė: galima ginčytis dėl vizijų, dėl idėjų. Kai kuriais atvejais aiškus kalbėjimas padeda, tampa augimo ir kaitos proga. „Bet visada atsiminkime: ginčijamasi ne dėl kariavimo, ne dėl vyravimo, o dėl to, kad išreikštume Dvasią ir gyventume Dvasia, kuri yra meilė ir bendrystė. Ginčijamasi, bet liekama broliais“, – sakė popiežiaus. Mums, pasak jo, reikia broliškos Bažnyčios, kuri būtų brolybės įrankis pasaulyje, kurioje skirtingumas nėra laikomas grėsme, kurioje nėra pavydžiai saugomos savosios erdvės. Tokia pagunda žadina baimę, ši – nepasitikėjimą, kuris virsta įtarumu ir galiausiai atveda iki karo.

„Dėkoju už tai, kuo esate ir ką darote, už džiugų Evangelijos skelbimą, už patiriamus nuovargį ir atsižadėjimus, kad ji sklistų. Tai apaštalų Barnabo ir Pauliaus rodomas kelias. Jums linkiu būti visada kantria Bažnyčia, kuri įsižiūri, lydi ir integruoja: broliška Bažnyčia, kuri suranda vietos kitam, ginčijasi, bet lieka vieninga“, – sakė popiežius Kipro vyskupams, kunigams, vienuoliams ir katechetams.

Popiežius Kipro politikams: reikia plataus akiračio ir toliaregiško žvilgsnio

Antrasis pirmosios popiežiaus vizito Kipre dienos oficialus įvykis buvo vizitas prezidentūroje – susitikimas su prezidentu ir šalies vyriausybės, parlamento nariais ir pilietinės visuomenės atstovais.
„Atvykau kaip piligrimas į šalį, kuri yra maža geografijos prasme, bet turi didingą istoriją; į salą, kuri per amžius ne izoliavo tautas, bet jas jungė; į kraštą, kurio riba yra jūra; į vietą, kuri yra rytiniai vartai į Europą ir vakariniai vartai į Artimuosius Rytus“, – kreipėsi popiežius į Kipro valstybės vadovus ir visuomenės atstovus.

Pranciškus priminė, kad šioje saloje, kurioje Europa susitinka su Rytais, prasidėjo Evangelijos įkultūrinimas žemyne, dėl to ir šis jo vizitas yra sekimas didžiųjų misionierių, ypač iš Kipro kilusio šv. Barnabo ir šią salą aplankiusių šv. Pauliaus ir Morkaus, pėdomis. „Taigi esu piligrimas tarp jūsų, trokštantis eiti kartu su jumis, brangūs kipriečiai, eiti su jumis visais, trokšdamas, kad Evangelijos geroji naujiena iš čia skelbtų Europai džiugią Palaiminimų žinią.“

Toliau kalbėdamas apie Kipro istorinį paveldą ir ateities viziją popiežius pavartojo perlo simbolį. „Ši sala yra labai brangus Viduržemio jūros regiono perlas“, – sakė Pranciškus, pridurdamas, kad perlo grožis susiformuoja per labai ilgą laiką. „Taigi ir šio krašto grožį lemia per amžius susitikusios ir susipynusios kultūros. Taip pat ir šiandien Kipras spindi daugybe veidų: čia gyvena įvairios kilmės žmonės, kurie sudaro šios šalies gyventojų spalvų gamą.“ Popiežius pridūrė, kad, kalbėdamas apie šią įvairovę, jis galvoja ir apie imigrantus, kurių procentas Kipre yra didžiausias tarp Europos Sąjungos šalių. „Išsaugoti įvairiaspalvį ir daugialypį visumos grožį nėra lengva“, – tęsė Pranciškus.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Kipre. Šventojo Tėvo kalba prezidentūroje. EPA nuotrauka

„Tam reikia laiko, kantrybės ir plataus akiračio, apimančio kultūrų įvairovę ir toliaregiškai žvelgiančio į ateitį. Šia prasme svarbu apsaugoti ir skatinti kiekvieną visuomenės narį, ypač tuos, kurie statistiškai sudaro mažumą.“ Popiežius patikslino, kad tai sakydamas, jis galvoja ir apie įvairias katalikiškas organizacijas, kurioms būtų naudingas atitinkamas institucinis pripažinimas, kad jų indėlis į visuomenės gyvenimą, ypač švietimo ir labdaros srityje, būtų teisiškai apibrėžtas.

Toliau, naudodamas perlo metaforą, popiežius sakė, kad perlo grožio formavimosi procesas yra susijęs ir su tam tikra kančia. Perlas gimsta tamsoje, kai austrė nukenčia nuo netikėto išorinio poveikio, kuris kelia grėsmę jos saugumui. Į ją patenka svetimkūnis, pavyzdžiui, smėlio grūdelis. Norėdama apsisaugoti, austrė reaguoja asimiliuodama tai, kas ją sužeidė, apgaubia tai, kas jai pavojinga ir svetima, ir paverčia grožiu – perlu. Pasak Pranciškaus, ši metafora labai gerai iliustruoja procesus, kurie vyksta formuojantis pliuralistinei visuomenei.

Savo kalboje popiežius paminėjo ir dabartinius Kipro sunkumus, pirmiausia pandemijos pasekmes šalies ekonomikai. Tačiau labiausiai ši sala kenčia dėl baisios žaizdos, kurią patyrė pastaraisiais dešimtmečiais, sakė Pranciškus, konkrečiai neįvardindamas salos teritorijos padalijimo. „Meldžiuosi už jūsų ir visos salos taiką ir jums jos linkiu iš visų jėgų“, – patikino Pranciškus ir ragino siekti dialogo, kuris yra vienintelis patikimas kelias į taiką, pajėgus išspręsti konfliktus ir atgaivinti brolybę. „Kai kyla pagunda nusivilti, pagalvokite apie būsimas kartas, kurios nori paveldėti taikų, bendradarbiaujantį ir darnų pasaulį, kuriame neviešpatautų amžinas priešiškumas ir kurio netemdytų neišspręsti ginčai.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ne tik Kiprui, bet visam Europos žemynui reikia susitaikymo ir vienybės, reikia drąsos ir entuziazmo veržtis į priekį. „Iš baimės statomos sienos ir nacionalistinių interesų diktuojami sprendimai nepadės judėti į priekį, o vien ekonomikos atsigavimas neužtikrins saugumo ir stabilumo“, – sakė popiežius. „Gebėjimas pažvelgti plačiau, už savo ribų atjaunina, leidžia atgauti prarastą spindesį.“

Baigdamas savo kalbą Kipro prezidentūroje, popiežius vėl sugrįžo prie šios salos sąsajų su krikščionybės skelbimo pradžia. „Apaštalų darbuose pasakojama, kad Paulius ir Barnabas „perėjo visą salą“ (plg. Apd 13, 6). Džiaugiuosi, kad šiomis dienomis galiu keliauti po šios šalies istoriją ir sielą, trokšdamas, kad jos vienybės siekimas ir grožio žinia ir toliau lydėtų jos kelią. O Theós na evloghí tin Kípro! („Telaimina Dievas Kiprą!“)