Popiežius: melskime gyvojo vandens ir dalykimės juo su kitais ištroškusiais

„Duok man gerti“, – sako Jėzus Samarijoje prie šulinio sutiktai moteriai. Šioje scenoje matome Dievo nusižeminimą. Jėzuje Dievas tapo vienu iš mūsų, jis kenčia tą patį troškulį, kaip ir mes. Šis troškulys ne tik yra fizinis, bet ir išreiškia kiekvieno žmogaus jaučiamą meilės troškulį.

Jėzus, prašantis vandens atsigerti, yra Dievas, kuris numalšina mūsų sielos troškulį. Susitikęs su samariete jis kalba apie gyvąjį vandenį – Šventąją Dvasią. Mes esame ištroškę meilės. Mūsų troškulį gali numalšinti tik Dievo dovanojama Meilės Dvasia. Jėzaus žodžiai samarietei yra skirti ir mums: jis ateina į mūsų kasdienybę ir duoda mums atsigerti savojo vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.

Pasak Pranciškaus, šio sekmadienio Evangelijos scenoje galime įžvelgti ir kitą svarbų dalyką. Jėzaus prašymas „Duok man gerti“ – tai ir raginimas, kartais nebylus, kuriuo jis kasdien kreipiasi į mus ir prašo padėti kitiems žmonėms numalšinti juos kamuojantį troškulį. „Duok man gerti“ sako mums žmonės namuose, darbovietėje, kitose vietose, kurie trokšta artumo, dėmesio, išklausymo. Į mus kreipiasi tie, kurie trokšta Dievo žodžio. Bažnyčioje jie turi rasti oazę, kur galėtų atsigerti. To mus prašo visa mūsų visuomenė, kurioje skubėjimas, vartotojiškumas ir abejingumas sukėlė sausrą ir vidinę tuštumą. Šių iššūkių akivaizdoje šiandien Evangelija kiekvienam iš mūsų siūlo gyvojo vandens, kuris gali mus padaryti gaivinančiu šaltiniu kitiems.

„Tad šiandien klauskime savęs: ar trokštu Dievo, ar suprantu, kad man jo meilės reikia kaip vandens, kad galėčiau gyventi? Ar padedu kitiems troškulio kamuojamiems žmonėms?“ Trumpą katechezę popiežius baigė malda, kad Dievo Motina mus užtartų ir lydėtų gyvenimo kelionėje.