Popiežius nepriima kardinolo R. Marxo atsistatydinimo

Kaip žinoma, prieš kelias dienas buvo paviešintas laiškas, kuriuos kardinolas prašė popiežiaus būti atleidžiamas iš ganytojo pareigų. Laiške kard. Reinhardas Marxas sprendimą atsistatydinti motyvavo savo asmeninėmis nesėkmėmis ir administracinėmis klaidomis, taip pat visos Bažnyčios instituciniu ir sisteminiu neveiksmingumu sprendžiant nepilnamečių seksualinio išnaudojimo krizę Vokietijoje.

„Mielas broli, visų pirma ačiū už drąsą. Tai krikščioniška drąsa, kuri nebijo kryžiaus ir nebijo nusižeminti baisios nuodėmės tikrovės akivaizdoje“, – atsako kardinolui popiežius Pranciškus. „Visa Bažnyčia išgyvena krizę dėl nepilnamečių išnaudojimo. Iš tiesų Bažnyčia negali žengti žingsnio į priekį, nepripažindama šios krizės ir neprisiimdama už ją atsakomybės. Stručio politika nepadės. Krizė turi būti sprendžiama remiantis mūsų velykiniu tikėjimu. Sociologizmai ir psichologizmai nepadės. Vienintelis įmanomas būdas krizę spręsti – asmeniškai ir bendruomeniškai pripažinti, kad tai mūsų krizė“, – rašo popiežius, kartodamas, kad visos krizės pakeičia žmones. Iš krizės galime išeiti geresni arba blogesni, bet negalime išeiti nepasikeitę.

Popiežius sutinka su kardinolo R. Marxo vertinimu, kad liūdna seksualinio išnaudojimo istorija, kaip ir būdai, kuriais dar neseniai Bažnyčia bandė ją spręsti – tikra katastrofa. Turime prisiimti atsakomybę už istoriją tiek kaip individai, tiek kaip bendruomenė. Šio nusikaltimo akivaizdoje negalime likti abejingi. Tai suprasti reiškia leisti, kad mus pačius ištiktų vidinė krizė. Ne visi nori su tuo sutikti, tačiau tai yra vienintelis būdas, rašo popiežius. Teoriniai nutarimai be asmeninio įsipareigojimo niekur neveda. Neužtenka vien idėjų. Reikia priimti tikrovę. Tai tiesa, priduria popiežius, kad istoriniai įvykiai turi būti vertinami pagal to laiko, kada jie įvyko, hermeneutiką. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pareigos prisiimti atsakomybę ir priimti tuos įvykius kaip mūsų istoriją.

Popiežius rašo, kad būtina išvėdinti Bažnyčią po liūdnos išnaudojimų istorijos ir po to, kaip nevykusiai bandyta juos spręsti. Reikia leisti Šventajai Dvasiai, kad mus vestų per dykumą ir kryžių į prisikėlimą. Tai Dvasios kelias, kuriuo turime eiti, o atspirties taškas tebūnie nuolankus prisipažinimas, kad padarėme klaidų, nusidėjome. Pasak popiežiaus, vienintelis būdas išsigelbėti – tai atverti duris tam, kuris vienas gali mus išgelbėti, ir išpažinti savo nuogumą, sakyti: „Aš nusidėjau“, „Mes nusidėjome“. Tuomet pajusime gydančią gėdą, kuri atveria duris Viešpaties gailestingumui ir švelnumui. Kaip Bažnyčia turime prašyti gėdos malonės, kad Viešpats ją išgelbėtų ir ji nebūtų kaip ta ištvirkėlė, apie kurią kalbama pranašo Ezekielio knygos 16 skyriuje.

Popiežius pakartoja jam rašyto kardinolo R. Marxo laiško paskutines eilutes: „Aš ir toliau džiaugsiuosi, kad esu Bažnyčios kunigas ir vyskupas, ir toliau tarnausiu ten, kur, jūsų nuomone, būsiu naudingas.“

„Štai mano atsakymas, brangusis broli, – rašo Pranciškus. – Tęsk tarnystę kaip Miuncheno ir Freizingo arkivyskupas. Ir jei kyla pagunda manyti, kad Romos vyskupas, tave mylintis brolis, patvirtindamas tavo misiją ir nepriimdamas atsistatydinimo, tavęs nesupranta, tuomet pagalvok apie apaštalą Petrą. Kai jis, norėdamas atsistatydinti, tarė Viešpačiui: ‘Pasitrauk nuo manęs, nes aš esu nusidėjėlis’, Viešpats jam atsakė: ‘Ganyk mano avis.’“