2021 09 25

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Popiežius Pranciškus: „Aš vis dar gyvas, nors kai kas norėtų, kad jau būčiau miręs“

Popiežius Pranciškus Slovakijoje. EPA nuotrauka

Prieš porą savaičių lankydamasis Slovakijoje popiežius Pranciškus tradiciškai, kaip ir kiekvienoje šalyje, susitiko su vietos jėzuitais. Jų pokalbio išrašą šią savaitę paskelbė Italijos jėzuitų leidinys „La Civiltà Cattolica“, o jo ištraukomis pasidalijo ir kitos katalikų žiniasklaidos priemonės.

Pokalbio pradžioje daugelį abstulbino tiesmukas Pranciškaus atsakymas į klausimą apie jo savijautą: „Aš vis dar gyvas, nors kai kas norėtų, kad jau būčiau miręs.“ Jis pridėjo žinantis ir tai, kad kai kurie aukšti dvasininkai, laukdami liepos mėnesį jam atliktos operacijos baigties ir nepatikėję oficialia Vatikano versija apie jo sveikatos būklę, jau buvo netgi pradėję ruoštis naujai konklavai.

Kitas slovakų jėzuitas pripažinęs, kad jų šalyje viena dalis katalikų Pranciškų idealizuoja, o kita laiko netgi eretiku, ir dėl to jėzuitams tenka šią skirtį įveikti, paklausė, koks popiežiaus požiūris į juo nepasitikinčius žmones. Pranciškus, turėdamas omenyje griežčiausius savo veiklos kritikus (tarp jų ir vieną tarptautinę katalikų žiniasklaidos milžinę), pabrėžė, kad jis pats, būdamas nusidėjėlis, gali būti nusipelnęs tokių išpuolių ir įžeidinėjimų, tačiau jie negali būti taikomi pačiai Bažnyčiai. Jis taip pat pridūrė, kad šitaip Bažnyčią juodinantys žmonės atlieka velnio darbą, ir kad asmeniškai kai kuriuos iš jų yra dėl to įspėjęs.

Atsiliepdamas apie jį nuolat peikiančius dvasininkus, popiežius prisipažino ir pats kartais prarandantis kantrybę, ypač tais atvejais, kai šie, nepaliaudami visko vertinti ir teisti, net nebando ieškoti dialogo. „Šiuo atveju negaliu niekuo padėti, tęsiu savo darbus, nesileisdamas į jų idėjų ir fantazijų pasaulį“, – apibendrino Pranciškus.

Popiežius išreiškė nuostabą ir dėl to, kad kai kurie žmonės kaltina jį šventumo temos ignoravimu. Teigiama, kad popiežius esąs komunistas ir kalbąs vien apie socialinius klausimus, nors drauge pamirštama, jog šventumo temai Pranciškus yra skyręs net atskirą dokumentą – apaštališkąjį paraginimą  „Gaudete et Exsultate”.

Pokalbio su Slovakijos jėzuitais metu buvo paliestas ir kritikos sulaukęs Šventojo Sosto dokumentas „Traditionis Custodes”, gerokai apribojęs galimybes švęsti vadinamąją „tridentinę“ liturgiją. Popiežius pabrėžė, kad tokiu būdu sugrįžtama prie pirminių Benedikto XVI ir Jono Pauliaus II intencijų šiuo klausimu, kurie, leisdami švęsti senąsias mišias, siekė įveikti skilimus ir išsaugoti Bažnyčios vienybę.

Popiežius patvirtino, kad dabartinis sprendimas priimtas po praėjusiais metais vykusių konsultacijų su viso pasaulio vyskupais, kurios atskleidė, kad, užuot pasinaudojus galimybe švęsti tridentines mišias Bažnyčios vienybei stiprinti, ja būdavo piktnaudžiaujama, o skilimai tik dar labiau gilėjo.

Čia popiežius paminėjo atvejus, kai ką tik pašventinti kunigai jau prašo savo vyskupo leidimo aukoti senąsias mišias, ir pavadino tai žengimu atgal, užuot ėjus į priekį. Šią temą Pranciškus iliustravo vieno kardinolo pasakojimu. Šį vyskupą aplankė du neseniai pašventinti kunigai ir paprašė leidimo studijuoti lotynų kalbą. Puikų humoro jausmą turintis kardinolas pirmiausiai jiems priminė, kiek jo vyskupijoje yra ispaniškai kalbančių tikinčiųjų, ir nurodė neopresbiteriams pirmiausiai išmokti būtent šią kalbą. O kai ši sąlyga bus įvykdyta ir kunigai vėl ateis pas savo vyskupą su tuo pačiu prašymu, jis juos informuos, kiek jo vyskupijoje gyvena vietnamiečių ir paprašys išmokti ir šią kalbą. Tik po to, kai jie jau mokės ir vietnamietiškai, vyskupas pažadėjo duoti jiems leidimą mokytis ir lotynų kalbos.

Pranciškus pasidžiaugė tuo, kad minėtas kardinolas tiesiog sugrąžino jaunuosius kunigus ant žemės, ir pridūrė, kad jis pats žengia pirmyn, ne norėdamas sukelti revoliuciją, bet dėl to, kad jaučia privalantis tai daryti, o tam jam reikia daug kantrybės, maldos ir labai daug meilės.

Vienam jėzuitui paklausus, kokia vizija Bažnyčia turėtų vadovautis, jei dalis žmonių užtikrintumo ir saugumo ieško vien praeities laikuose, popiežius atsakė suprantantis, kad nerimą ir baimę gali kelti ir pats gyvenimas, ir visų pirma laisvė. Tai ypač akivaizdu šių dienų pasaulyje, paženklintame priklausomybių ir virtualybės.

Šiame kontekste Pranciškus prisiminė vieną sceną iš Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, kurioje inkvizitorius kaltina Kristų tuo, kad šis suteikė žmonėms laisvę, nors būtų pakakę vien šiek tiek duonos ir nieko daugiau.

Į praeitį, pasak popiežiaus, žvalgomasi ieškant saugumo. Ypač tais atvejais, kai jaučiama baimė aukoti mišias stovint veidu į veidą su žmonėmis į akis sakančiais tiesą, kai būna baisu leistis į naujas pastoracines patirtis. Ieškoti naujų pastoracijos kelių gali būti baisu, nors jau esama gerų pavyzdžių. Čia popiežius paminėjo didelį darbą, nuveiktą prieš kelis metus vykusiame Šeimų sinode, aiškinant žmonėms, kad poros, sudariusios antrą santuoką, nėra pasmerktos pragarui. Popiežius pridūrė, kad baimę gali kelti ir poreikis rūpintis seksualine įvairove išsiskiriančių žmonių pastoraciniu palydėjimu.

Apibendrindamas savo mintis Slovakijos jėzuitams, popiežius Pranciškus pridūrė tikintis, kad šiandien Viešpats prašo Jėzaus Draugijos liudyti laisvę maldos ir dvasių skyrimo srityse, pridurdamas, jog dabarties laikas yra nuostabus, nors ir paženklintas kryžiaus.

Galiausiai dar vienam jėzuitui paprašius, kad popiežius pakomentuotų jo dažnai minimos ideologinės kolonizacijos ryšį su idėja atskirti socialinę lytį (angl. gender) nuo biologinės lyties, popiežius pabrėžė, jog ideologija, nebūdama įkūnyta, visuomet išsiskiria velnišku žavesiu. Dėl šios priežasties, pasak Pranciškaus, pavojinga yra ir vadinamoji gender ideologija, nes ji išlieka abstrakti ir santykyje su konkrečiu gyvenimu. Tarsi žmogus abstrakčiai, tiesiog panorėjęs, galėtų apsispręsti ar ir kada jam būti vyru ar moterimi.  Čia pat popiežius pridūrė, kad šios pastabos nėra susijusios su homoseksualumo tema, nes homoseksualių porų atveju, jos turi būti pastoraciškai palydimos į susitikimą su Kristumi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Baigdamas pokalbį popiežius apibendrino, kad kalbėti reikėtų ne apie ideologiją kaip idėją, abstrakciją, kurioje viskas yra įmanoma, o apie konkretų žmonių gyvenimą, apie tai, kokioje padėtyje jie iš tiesų yra atsidūrę.

Parengta pagal americamagazine.org publikaciją