2021 12 07

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Popiežius Pranciškus: „Ir šiandien yra už ką atsiprašyti“

EPA nuotrauka

Pirmadienio rytą įvyko paskutinis oficialus popiežiaus vizito Graikijoje renginys Atėnų Šv. Dionizo katalikų mokykloje, kuriai vadovauja seserys uršulietės, Pranciškus susitiko su jaunimu, išklausė trijų jaunuolių liudijimus ir į juos atsakė.

Katerina, Graikijoje gyvenanti jauna filipinietė, kalbėjo apie abejones, su kuriomis jaunas žmogus, ypač gyvenantis dabartiniais laikais, susiduria tikėjimo kelyje. „Norėčiau jums visiems pasakyti: nebijokite abejonių, nes jos nereiškia, kad jums trūksta tikėjimo, – atsakė Pranciškus.– Priešingai, abejonės yra „tikėjimo vitaminai“. Jos padeda jį sustiprinti, padaryti tvirtesnį, sąmoningesnį, laisvesnį, brandesnį, padeda kiekvieną dieną tęsti tikėjimo kelionę.“

„Tikėjimas – tai kasdienė kelionė su Jėzumi. Jis mus paima už rankos, lydi, drąsina, o  kai parkrentame – pakelia.“ Tikėjimo kelionę popiežius palygino su meilės istorija. Kaip meilės istorijoje, taip ir tikėjimo kelyje, tenka užduoti sau klausimų. Ir tai yra gerai, nes jie meilės ryšį padaro brandesnį, pakelia į aukštesnį lygmenį.

Popiežius paminėjo ir vieną gana dažną abejonę, kurią reikia ryžtingai atmesti. Kartais nesusipratimų ar gyvenimo sunkumų akivaizdoje, vienatvės ar nusivylimo akimirkomis gali pasibelsti į širdį mintis: „Gal aš esu niekam tikęs? Gal aš niekam nereikalingas?“ „Brangūs bičiuliai, – sakė Pranciškus, – tai pagunda, kurią reikia atmesti. Turime Tėvą, kuris mus globoja ir niekada nenustoja mūsų mylėti. Nepaisant mūsų silpnumo ir nuodėmių, esame jo vaikai. Jo meilė mums yra amžina.“ Ir tai yra nuostabu! Gyvenkite šia nuostaba, visada ją turėkite širdyje, ragino Pranciškus jaunimą.

Popiežius taip pat prašė visada su nuostaba ir dėkingumu atsiminti Dievo gailestingumą ir mums nuolat teikiamą atleidimą. „Visada į mus žvelgia jo tėviškas veidas, visada jis mums sugrąžina ramybę. Jis mus pastato ant kojų, išlieja mums savo meilę ir apkabina, sunaikina mūsų padarytą blogį, vėl leidžia suspindėti mumyse glūdinčiam grožiui, kurio pagrindas yra tai, jog mes esame jo mylimi vaikai. Neleiskime, kad tingumas, baimė ar gėda atimtų iš mūsų atleidimo lobį. Visada mus testebina Dievo meilė!“

Graikė jaunuolė Ioanna savo liudijime kalbėjo apie kitų žmonių – artimųjų, tikinčiųjų bendruomenės, visos visuomenės, taip pat jos paribiuose gyvenančių žmonių svarbą tikėjimo kelyje. Iš tiesų būtent taip mes pažįstame Dievą, atsakė į jos liudijimą Pranciškus. „Norint pažinti Dievą, neužtenka turėti aiškių idėjų, bet reikia eiti jo link savo gyvenimu. Galbūt dėl to tiek daug žmonių Dievo nepažįsta, nes girdi tik pamokslus ir kalbas. O juk su Jėzumi susipažįstame visų pirma per konkrečius žmones, per jų veidus.“

EPA nuotrauka

Taip pat ir dalijimasis žinia apie Jėzų ir jo meile vyksta per bendravimą su kitais žmonėmis. Popiežius ragino nesitenkinti tik virtualiais susitikimais, bet ieškoti tikro gyvo bendravimo, ypač su tais, kuriems reikia mūsų pagalbos, ne siekti matomumo, bet kitiems nematant daryti gerus darbus. „Tai bus originalu ir revoliucinga.“ Daugelis žmonių šiandien yra pasinėrę į socialinius tinklus, bet iš tiesų jie yra nelabai socialūs: jie užsidarę savyje. „Kai jautiesi vienišas, atsiverk; kai kyla pagunda užsidaryti, ieškok kitų.“

Pirmadienio ryto susitikime kalbėjęs jaunas siras Aboudas pasakojo, kaip jis su šeima bėgo iš Sirijos.

„Tavo papasakota istorija – tai tikra mūsų laikų odisėja“, – sakė Pranciškus. Nepaisant viso skausmo, ši istorija liudija ir apie viltį ir drąsą. Kiekvienas didysis gyvenimo pasirinkimas yra iššūkis. Rinktis reiškia susidurti su nežinomybės baime, reikalauja išbristi iš standartizacijos klampynės, nuspręsti paimti gyvenimą į savo rankas. Popiežius prašė jaunimą atsiminti, kad visi mūsų geri sprendimai visada atsižvelgia ir į kitus žmones. Dėl tokių pasirinkimų verta rizikuoti. Reikia svajoti ir siekti, kad svajonės būti įgyvendintos. Tai reikalauja drąsos ir įtraukia kitus. „Šito jums ir linkiu, – sakė Pranciškus, – su mylinčio Dievo pagalba turėkite drąsią viltį.“

Tradicinė spaudos konferencija lėktuve

Pirmadienį prieš vidudienį lėktuvas su popiežiumi, jį lydinčia oficialia delegacija ir septyniomis dešimtimis žurnalistų iš Atėnų išskrido į Romą. Oro uoste popiežių išlydėjo Graikijos užsienio reikalų ministras. Oficialaus atsisveikinimo nebuvo. Jau sekmadienį, užbaigdamas Atėnuose aukotas Mišias, popiežius padėkojo už nuoširdų priėmimą.

„Dėkoju jums iš visos širdies! Efcharistó! („Ačiū!“). Šį graikų kalbos žodį visa Bažnyčia vartoja kalbėdama apie Kristaus dovaną – Eucharistiją. Mums, krikščionims, dėkojimas yra mūsų tikėjimo ir gyvenimo pagrindas. Tegul Šventoji Dvasia visą mūsų gyvenimą ir veiklą paverčia Eucharistija, padėka Dievui ir meilės dovana mūsų broliams ir seserims“, – sakė Pranciškus, dėkodamas Graikijos civilinei valdžiai ir vyskupams, taip pat visiems, kurie įvairiais būdais padėjo pasirengti šiam vizitui. „Ačiū visiems!“

„Vatican news“ nuotrauka

 

 Lėktuve popiežius Pranciškus kiek daugiau kaip pusvalandį kalbėjosi su kartu keliavusiais žurnalistais, atsakė į jų klausimus apie katalikų ir ortodoksų dialogą, apie migraciją, demokratijos krizę ir daug komentarų sulaukusį Europos Sąjungos dokumentą dėl termino „Kalėdos“ vartojimo.

Atsakydamas į klausimą apie pakartotą atsiprašymą už katalikų klaidas, popiežius patikslino, kad jis visų pirma prašė atleidimo už visa tai, kas skaldo, kas trukdo brolystei. O tai apima ir senas istorines klaidas, ir graikų nacionalinio judėjimo nepalaikymą dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Popiežius pridūrė, kad ir šiandien yra už ką atsiprašyti – už papiktinimą, kurio priežastis yra nesugebėjimas spręsti migrantų dramos, daugybė jūroje nuskendusių žmonių. Popiežiaus taip pat buvo klausiama, ar  jis ketina susitikti su Maskvos patriarchu. Pranciškus atsakė, kad apie tokį susitikimą galvojama, kad ir netgi jis pats galėtų nuvykti į Maskvą. „Brolio pokalbiui su broliu protokolai nereikalingi. Nesvarbu, ar tai Kirilas, ar Chrizostomas, ar Jeronimas – kai broliai susitinka kalba atvirai, tiesiai į akis, bet kaip broliai.“

„Europos Sąjunga turi gerbti kiekvienos šalies savitumą“

Atsakydamas į klausimą apie Europos Sąjungos dokumentą dėl Kalėdų, popiežius jį pavadino anachronizmu. Istorijoje buvo diktatūrų, kurios siekė panašių tikslų – Napoleonas,  nacizmas, komunizmas. Tačiau tai neišliko. Matydami tokius ketinimus, turime sugrįžti prie Europos tėvų kūrėjų idealų, vienybės ir didybės idealų, ir saugotis, kad neskatintume ideologinės  kolonizacijos, nes tai gali supriešinti šalis ir pražudyti Europos Sąjungą. Europos Sąjunga turi gerbti kiekvienos šalies savitumą, šalių įvairovę ir nesiekti jų suvienodinti.

Demokratija yra lobis, civilizacijos turtas, ir ji turi būti saugoma. Vienas didžiausių pavojų yra populizmas. Galvoju apie didįjį dvidešimtojo amžiaus populizmą, koks buvo nacizmas, kuris skelbė, kad gina nacionalines vertybes, bet naikino demokratiją, naikino žmonių gyvybes, tapo žiauria diktatūra. Būkime atsargūs, kad šiandien vyriausybės nenukryptų į tokį populizmą, įspėjo popiežius.

„Vatican news“ nuotrauka

„Atsimink laikus, kai tu buvai migrantas“

Toliau popiežiaus pokalbyje su žurnalistais pereita prie migracijos krizės prie rytinių Europos Sąjungos sienų. „Tiems žmonėms, kurie stabdo migraciją uždarydami sienas, kurie stato užtvaras su spygliuota viela, norėčiau pasakyti: „Atsimink laikus, kai tu buvai migrantas, ir kiti nenorėjo tavęs įsileisti. Tu bėgai iš savo šalies, o dabar tu nori statyti sienas.“

„Kas stato sienas – praranda istorijos nuovoką, savosios istorijos prasmę, užmiršta, kad jis pats buvo įkalintas kitoje valstybėje. Tie, kas stato sienas, bent jau didelė jų dalis, turi šią patirtį – yra patyrę nelaisvę. Jūs galėtumėt paprieštarauti, kad vyriausybės turi vykdyti savo pareigas, turi valdyti. Kaipgi valdyti, kai užplūsta tokia migrantų banga? Aš atsakau: kiekviena vyriausybė turi pasakyti, kiek pabėgėlių gali priimti. Kiekviena vyriausybė turi žinoti, kiek gali. Tačiau migrantus reikia priimti, palydėti, skatinti ir integruoti. Jei viena šalis negali priimti daugiau, turi kalbėtis su kitomis šalimis, siekti, kad kitais migrantais pasirūpintų. Čia ir glūdi Europos Sąjungos svarba“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Apie Paryžiaus arkivyskupo atsistatydinimą

Galiausiai popiežiaus klausta apie neseniai Prancūzijoje paskelbtą ataskaitą, iliustruojančią nepilnamečių išnaudojimo mastą per pastaruosius kelis dešimtmečius. Taip pat paklausta, kodėl jis taip greit priėmė Paryžiaus arkivyskupo Michelio Aupetit atsistatydinimą. Pranciškus atsakė, kad interpretuojant praeities faktus reikia naudoti tos epochos, o ne mūsų dienų hermeneutiką. Prieš septyniasdešimt ar šimtą metų įvykdyti nusikaltimai yra brutalūs, ir jie negali būti niekaip teisinami. Tačiau reikia atsiminti, kad pasaulis tuo metu  buvo kitoks negu šiandien. Tais laikais Bažnyčia manė, kad nereikia jų viešinti. Panašiai elgėsi ir šeimos. Šiandien mes sakome, kad jokiu būdu negalima slėpti. Tačiau, interpretuodami tuos faktus, turime atsiminti, kad tos epochos hermeneutika buvo kitokia negu mūsų epochos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kalbant apie Aupetit atvejį, sakė Pranciškus, tai aš jūsų klausiu: ką jis tokio blogo padarė, kad turėjo atsistatydinti? Jei nežinome, kuo jis kaltinamas, tai negalime ir teisti. Kas jį nuteisė? Viešoji nuomonė, kalbos. Mes nežinome, ką jis iš tiesų padarė, kaip jis nusižengė šeštajam įsakymui. Tačiau, kai visi kalba, kai šurmulys intensyvėja, nukenčia žmogaus geras vardas. Jis jau nebegali toliau vykdyti savo pareigų ne dėl to, kad nusidėjo – Petras, aš ir tu esame nusidėjėliai – bet dėl to, kad prarado gerą vardą. Dėl to ir priėmiau jo atsistatydinimą. Jis buvo paaukotas ne ant tiesos, bet ant veidmainystės altoriaus, sakė popiežius.