2020 09 28

Augustė Žičkytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Popiežius Pranciškus jaunimui: Bažnyčiai reikia jūsų

Paradoksalu, bet jauno ir seno, stagnacijos ir nuolatinio atsinaujinimo, mirties ir gyvenimo priešpriešos gali likti kartu, net sutapti. Evangelijos žinia, gyvenimas Evangelija ir yra kelias, vieta, kur ši skirtybių vienybė tarpsta. Jos krikščionybėje ne radikaliai neigia viena kitą kaip nereikalingą, bet papildo, dažnai atveria dar nematytą, neapčiuoptą perspektyvą. „Dievas yra jaunas. Visada naujas“, – sako popiežius Pranciškus.

Dėmesio centre – jaunimas 

Šiuos žodžius rasite knygoje „Dievas yra jaunas“ (vert. Lina Gaučytė, Baltos lankos, 2018). Lietuvių kalba popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Thomasu Leoncini pasirodė likus vos keliems mėnesiams iki vizito Lietuvoje. Tuoj po jo, beveik mėnesį, 2018 m. spalio 3–28 d., Vatikane vyko Vyskupų sinodas tema „Jaunimas, tikėjimas, pašaukimas“. Ir štai 2019 m. rankoje laikiau lietuviškai pasirodžiusį „Christus vivit“ – posinodinį apaštališkąjį paraginimą jaunimui ir visai Dievo tautai (Katalikų interneto tarnyba, 2019). Šių įvykių, tekstų dėmesio centre – jaunimas, jo pastoracija.

Ruošdamasis sinodui, dar prieš vizitą, pokalbių su T. Leoncini metu, popiežius dalijasi asmeninėmis patirtimis, atidžiai nagrinėja jaunimo, senolių marginalizacijos visuomenėje, Bažnyčioje sunkumus. Nedarbas, vartotojiškumas, paleistuvystė, skurdas, autoritetų stygius – visa tai net ne problemos, o mūsų visų atsako reikalaujanti šiuolaikinės visuomenės pragaištis. T. Leoncini klausia, įsitraukia, tęsia, tikslinasi, todėl knyga gyva, įtraukianti, tam tikra prasme provokuojanti.

„Dievas yra jaunas“ – argi toks teiginys nėra neįprastas? Sakyčiau, ir taip, ir ne. Kristus – ir Dievas, ir žmogus – tikrai prisikėlė ir yra gyvas. Juk ir posinodinis apaštališkasis paraginimas pradedamas žodžiais: „Kristus gyvas, jis yra mūsų viltis ir pati gražiausia šio pasaulio jaunystė […] Kristus gyvena ir nori, kad tu būtum gyvas!“ (Christus vivit, p. 3). Likdama su Prisikėlusiuoju, dėl Jo prisilietimo Bažnyčia jaunėja, prisipildo gyvybės. 

Jaunimo savybės – Dievo savybės

Dievas visa kuria žodžiu iš nieko, teikia prasmę – palaikančią, atnaujinančią visa, kas gyva. Ar aš pati su tokiu Dievu turiu ką bendro? Ar turi savo vietos pasaulyje, Bažnyčioje, konkrečiose bendruomenėse vis ieškantis jaunimas? Knygoje „Dievas yra jaunas“ popiežius Dievą ir jaunimą sieja pasitelkdamas Apreiškimo knygos žodžius „O Sėdintysis soste tarė: Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Jis tęsia sakydamas:  

Dievas yra Amžinybė, neturinti laiko, tačiau jis geba atnaujinti, nuolat atjaunėti ir viską atjauninti. Išskirtiniausios jaunimo savybės yra būdingos ir Jam. Jis jaunas, nes „visa daro nauja“ ir mėgsta naujoves; nes stebina ir mėgsta nuostabą; nes moka svajoti ir trokšta mūsų svajonių; nes yra stiprus ir kupinas entuziazmo; nes kuria santykius ir mus ragina tą daryti, jis – socialus. (Dievas yra jaunas, p. 56–57)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jaunų žmonių tyrumas, kūrybingumas, drąsa, energija, bendruomeniškumas, socialumas – savybės, kurias turėtume atpažinti ir tobulinti. Ir ne tik dėl savo bei artimųjų, bet ir visos žmonijos gėrio. 

Po jaunimui skirto sinodo pasirodžiusiame „Christus vivit“ popiežius primena apie geresnio gyvenimo svajonę, kurią kiekvienas kaip palaiminimą iš savo protėvių, senelių, tėvų gavo dar prieš gimdamas (žr. Christus vivit, p. 89). Jis kviečia jaunuolį būti žmogumi, kuris turi šaknis, brangina savo unikalumą, laisvę, svajoja, su Dievo pagalba kuria, rūpinasi, puoselėja save patį, šeimą, šalį, visuomenę, aplinką. 

Popiežiaus Pranciškaus istorijos apie atleidimą

O jei niekada neieškojai Dievo ir net nesiruoši Jo atrasti? Gal tau sunku atpažinti Dievo valią savo gyvenime? Puiku. Ieškok įkvepiančių vyrų ar moterų pavyzdžių, klausk, leiskis palydimas. Ir neužmiršk – Dievas yra tas, kuris ieško. Štai kokia asmenine patirtimi su T. Leoncini ir visais skaitytojais dalinasi Pranciškus:

Visada sakydavau, kad ieškau Dievo, tačiau tai Jis ieškodavo manęs. Jis visada ateina pirmas, laukia mūsų. Argentinoje sakome, kad Viešpats yra primea, t. y. eina prieky mūsų, mūsų laukia; nusidedame, o Jis mūsų laukia, kad atleistų. Jis laukia mūsų, kad priimtų, kad suteiktų savo meilę, ir tikėjimas kaskart auga. (Dievas yra jaunas, p. 23). 

Dievo atleidimas persmelkia nusidėjėlių kūrybingumą, svajones, drąsą. Dievas laukia, atleidžia nuodėmes, savo meile keičia aplinkybes, charakterius, įgūdžius, pasirinkimus. 

Dievo atleidimas skatina atleisti tiems, su kuriais susipykome, kuriuos įskaudinome, kurie įskaudino mus. Štai susibaręs su viena jam svarbia teta, popiežius Pranciškus pasirinko būti savimi, t. y. nuolankiai paprašyti atleidimo. Atleidimas, pasak jo, yra „ir sveiko egoizmo veiksmas, nes žmogus trokšta būti savimi dėl savęs paties dažnai labiau nei dėl kitų“ (Dievas yra jaunas, p. 118). Dovanodamas Dangų, Dievas skatina autentiškumą, nuoseklumą ir nuolankumą. Tam tikra prasme ir kiekvienas susitikimas su Dievu, kai priimi atleidimą ar renkiesi prašyti atleidimo, kaskart naujas, kaskart kitoks.  

Asmeninė popiežiaus Pranciškaus malda priešais stebuklingąjį Nukryžiuotąjį Šv. Marcelijaus bažnyčioje. Twikie.it nuotrauka

Pašaukimo dovana

Susitikęs su Dievu ir pats nelieki, koks buvęs –  dažnai ir gyvenimas nebėra toks pats. Įsivaizduok – pažįsti Dievo valią, džiaugiesi Jo dovanomis… Posinodiniame apaštališkajame paraginime rašoma ir apie pašaukimo dovanos reiklumą, pašauktojo laukiančią riziką:

Pašaukimo dovana bus, be abejo, reikli dovana. Dievo dovanos visuomet interaktyvios, kad galėtum jomis džiaugtis, turi būti pasirengęs daug ką atiduoti, turi rizikuoti. Tačiau tai nebus iš išorės uždėtų pareigų reikalavimai, bet tai, kas skatins tave augti ir rinktis, kad ši dovana galėtų bręsti ir tapti dovana kitiems. Kai Viešpats pažadina pašaukimą, Jis ne tik mąsto apie tai, kas esi, bet ir apie tai, kuo tu drauge su Juo ir kitais gali tapti. (Christus vivit, p. 133)

Gyventi savuoju pašaukimu – apsisprendimas, valingas rinkimasis priimti iššūkius, nesustoti, bet nuolat kryptingai su Dievo malone judėti pirmyn. Maža to – nebijoti klysti, nevengti skausmo, pranokti savo ribas. „Christus vivit“ primenami ir teologo Romano Guardini žodžiai: „Svarbu, kad tas troškimas siekti „begalinės, dar neišbandytos pradžios“ susilietų su Jėzaus mums dovanojama besąlygiška draugyste“ (Christus vivit, p. 133). Dievas ir šalia esantys – pašaukimo kelionės bendrakeleiviai, mokytojai, ragintojai. Tuomet jų draugystė – ir tam tikras besąlygiškos Dievo draugystės atspindys. 

Aš laimingas, o mano draugai?

Klaidingi įsivaizdavimai apie save, savo gyvenimą, Dievą atskleidžia užslėptas nuoskaudas, išgyvenimus, sužeistumą, taip pat laikmečio specifiką. Ar Dievas priklauso ir tiems, kurie netiki Dievu? Tiems, kurie Dievą mato kaip teisėją, buhalterį, mirties trokštantį, reikalaujantį pasiekimų? Kitaip sakant, kaip vieną tų, kuriuos aptaria K. Frielingsdorfas savo knygoje „Demoniški Dievo įvaizdžiai“ (vert. Rita Babianskaitė, Katalikų pasaulio leidiniai, 2003)? 

EPA nuotrauka

„Vadinasi, visi esam Dievo vaikai?“ – klausia T. Leoncini. Pranciškus atsakymas svarbus ir mums: „Dievas visus mus pagimdė, neišskyrė nė vieno (Dievas yra jaunas, p. 56). Štai Krokuvoje sutikto studento klausiamas, kaip kalbėtis su netikinčiu bendraamžiu, Pranciškus jam pats atsako klausimu: „Kodėl jauti poreikį ką nors sakyti? Visada turime daryti, ne kalbėti. Tu daryk. Jeigu pradėsi kalbėti, užsiimsi prozelitizmu, o užsiimti prozelitizmu reiškia naudotis žmonėmis“ (Dievas yra jaunas, p. 55). Popiežius siūlo veikti. Idant jaunuoliai atrodytų tokie, kokie yra, norint, kad patys klaustų, jiems irgi reikia pavyzdžių. Tiesiog tikro, paprasto, konkretaus liudijimo gyvenimu. Ilgainiui, pasak Pranciškaus, ateis laikas ir kalbėti, sakyti. 

Bažnyčios viltis

Sava patirtimi, istorijomis, pasakojimais kitus praturtinti gali visi, o ypač senoliai. Jie sapnuoja sapnus, jaunimas mato regėjimus, o kai ir tie, ir tie yra atviri Šventajai Dvasiai, sudaro nuostabią sąjungą (žr. Christus vivit, p. 88). Lydimas senolių, tėvų, perimdamas jų patirtį, patirdamas saugumą ir bendrystę, jaunuolis gali pažinti savo unikalumą, ieškoti ne vienodumo, bet branginti įvairovę. Jis kartu su gyva, jauna bendruomene išlieka Dievo dabar, yra Bažnyčios viltis. 

Dėl savo savybių, užsidegimo, džiaugsmo, atvirumo jaunuoliai gal ir bėga greičiau už lėtus ir baimingus, pirmi atvyksta ten, kur ne visi atėjo (žr. Christus vivit, p. 137, 138). Tačiau ir jiems reikia mokytis kantrybės. Juos reikia išgirsti, mokyti, lydėti, nukreipti ir auginti. Kita vertus, net ir tuomet, kai jaunimą laikome Bažnyčios viltimi, kai tapatiname su gyva Bažnyčia, triasmenio Dievo slėpinys, gyvenimas su Dievu išlieka didesni. Didesni už tai, ką suprantu, kokį gyvenimo planą sau ir jiems su(si)dėlioju, už dalinį suvokimą per skirtumus, tik naujais klausimais dažnai virstančius atsakymus. 

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

 

 

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.