2020 11 15

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Popiežius Pranciškus: „Mūsų malda pasiekia savo tikslą, kai ją lydi tarnavimas vargstantiesiems“

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus Žinia IV Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga

Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32)

„Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32). Ilgaamžė išmintis iškėlė šiuos žodžius kaip šventą kodeksą, kad pagal tai būtų gyvenama. Šiandien jie skamba visu prasmės svoriu, padėdami mums sutelkti žvilgsnį į tai, kas esminga, ir peržengti abejingumo barjerą. Vargas, visada turintis skirtingus veidus, reikalauja atkreipti dėmesį į kiekvieną ypatingą situaciją: kiekvienoje iš jų galime sutikti Viešpatį Jėzų, kuris apreiškė, kad esti savo mažiausiuose broliuose (Mt 25, 40).

1. Imkime į rankas Senojo Testamento Siracido knygą. Čia randame žodžius vieno išminties mokytojo, gyvenusio prieš du šimtmečius iki Kristaus. Jis ieškojo išminties, kuri daro žmones geresnius ir gebančius įžvelgti gyvenimo įvykių esmę. Jis tai darė sunkių išbandymų Izraelio tautai metu, svetimųjų valdžios nulemto skausmo, liūdesio ir vargo laikais. Būdamas didelio tikėjimo žmogus, įsišaknijęs protėvių tradicijoje, jis pirmiausia mąstė apie tai, kad reikia kreiptis į Dievą ir prašyti jo išminties dovanos. O Viešpats jam neatsisakė padėti.

Jau nuo pirmųjų Siracido knygos puslapių pateikiama patarimų dėl daugelio konkrečių gyvenimo situacijų, o viena iš tokių yra vargas. Raginama gresiant pavojui pasitikėti Dievu: „Būk nuoširdus ir tvirtas, nesikarščiuok, nelaimės ištiktas. Lik jam ištikimas ir nesigręžk nuo jo; tuomet tavo ateitis bus puiki. Priimk visa, kas tau nutiks, būk kantrus didelėje nelaimėje. Juk auksas išbandomas ugnyje, o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais, pažeminimo krosnyje. Pasitikėk Dievu, ir jis tau padės; ištiesink savo kelius ir turėk jame vilties. Jūs, pagarbiai bijantys Viešpaties, pasitikėkite jo gailestingumu ir nenutolkite, kad nenupultumėte“ (Sir 2, 2–7).

2. Puslapis po puslapio randame vertingą patarimų rinkinį apie elgseną pasaulyje, nušviečiamą glaudaus ryšio su Dievu kūrėju, kuris myli savo kūriniją, yra teisingas ir apvaizdžiai rūpinasi savo vaikais. Nuolatinis santykis su Dievu neįtaigoja nugręžti žvilgsnio nuo konkretaus žmogaus, priešingai, tie du dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję.

Tai aiškiai parodo ištrauka, iš kurios paimtas šios Žinios pavadinimas (plg. Sir 7, 29–36). Malda Dievui ir solidarumas su vargšais bei kenčiančiais yra neatskiriami dalykai. Kad Viešpačiui patiktų jo garbei švenčiamas kultas, būtina kiekviename žmoguje, taip pat labiausiai vargstančiame ir atmestame, atpažinti įsispaudusį Dievo paveikslą. Iš šio dėmesingumo kyla dieviškojo palaiminimo dovana: palaiminimą pritraukia vargstančiam rodomas dosnumas. Todėl maldos laikas niekada negali tapti pretekstu apleisti vargstantį artimą. Priešingai, Viešpaties palaiminimas mums išliejamas, o mūsų malda pasiekia savo tikslą, kai ją lydi tarnavimas vargstantiesiems.

EPA nuotrauka

3. Koks aktualus šis senovės mokymas ir mums! Dievo žodis pranoksta laiką, erdvę, religijas ir kultūras. Dosnumas, kuriuo remiamas silpnasis, guodžiamas prislėgtasis, lengvinama kančia ir grąžinamas orumas tam, iš kurio jis buvo atimtas, yra visapusiško žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Mūsų pasirinkimas skirti dėmesį įvairiopų poreikių turintiems vargstantiems negali būti sąlygojamas mūsų disponuojamu laiku ar privačiais interesais, nei bedvasiais pastoraciniais bei visuomeniniais projektais. Dievo malonėje glūdinčios jėgos nevalia slopinti narciziška tendencija, kuri visada mus pačius iškelia į pirmą vietą.

Sunku išlaikyti į vargšą nukreiptą žvilgsnį, tačiau tai būtina labiau negu bet kada siekiant mūsų asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui suteikti teisingą kryptį. Svarbu ne daugžodžiauti, bet konkrečiai įsipareigoti savo gyvenimu, gaivinamu Dievo meilės. Kasmet Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga grįžtu prie tos Bažnyčios gyvenimo pamatinės tikrovės, nes vargšų visuomet yra ir bus tarp mūsų (plg. Jn 12, 8), kad jie padėtų suvokti Kristaus buvimą mūsų kasdienybėje.

4. Susitikimas su vargšu mums visada kelia iššūkių ir klausimų. Ką galime padaryti, kad panaikintume ar bent sumažintume jo marginalizaciją ir kančią? Kaip galime pagelbėti jo dvasiniame skurde? Krikščioniškoji bendruomenė yra kviečiama įsitraukti į tą dalijimosi patirtį ir suvokti, kad ji negali deleguoti šios užduoties kitiems. Siekiant būti parama vargstantiesiems, esminis dalykas yra asmeniškai gyventi evangeliniu neturtu. Negalime jaustis „ramūs“, kai mūsų žmogiškosios šeimos narys yra nušalinamas ir tampa šešėliu. Daugelio vargšų tylus šauksmas turi visada ir visur pirmiausiai pasiekti Dievo tautą, kad ji suteiktų jiems balsą, solidarizuotųsi su jais, gintų juos veidmainystės ir nevykdomų pažadų akivaizdoje ir kviestų dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Tiesa, Bažnyčia negali pasiūlyti kompleksinių sprendimų, bet Viešpaties malonės dėka siūlo savo liudijimą ir dalijimosi gestus. Be to, Bažnyčia jaučia pareigą parodyti stokojančių būtiniausių dalykų žmonių poreikius. Visiems priminti apie bendrojo gėrio vertybę yra krikščioniškosios liaudies gyvybinis įsipareigojimas, įgyvendinamas neužmirštant tų, kurių žmogiškumas pažeidžiamas jų esminių poreikių srityje.

EPA nuotrauka

5. Tiems, kurie ištiesia ranką, visų pirma tampa aišku, kad mumyse glūdi gebėjimas daryti gyvenimą įprasminančius gestus. Kiek daug ištiestų rankų matome kiekvieną dieną! Beje, labai dažnai kaskart skubotumas taip įtraukia mus į abejingumo sūkurį, jog neįstengiame pastebėti to didžiulio gėrio, kuris kasdien įgyvendinamas tyloje ir labai dosniai. Būna, kad tik per gyvenimo kryptį paveikiančius įvykius mūsų akys įstengia pamatyti gerumą „kaimynystėje“ gyvenančių šventųjų, „tų, kurie gyvena šalimais mūsų ir atspindi Dievo artumą“ (Gaudete et exsultate, 7), tačiau apie juos niekas nekalba. Blogų naujienų laikraščių puslapiuose, internete, televizorių ekranuose gausa sudaro įspūdį, kad blogis pergalingai viešpatauja. Tačiau vis dėlto taip nėra. Iš tikrųjų netrūksta piktadarybių ir smurto, piktnaudžiavimo ir korupcijos, bet gyvenimo audinyje pagarbos ir didžiadvasiškumo aktai ne tik atsveria blogį, bet ir kviečia jį pranokti bei būti pilniems vilties.

6. Ištiesti ranką yra ženklas: tai ženklas, tiesiogiai bylojantis apie artumą, solidarumą ir meilę. Kiek daug ištiestų rankų galėjome matyti pastaraisiais mėnesiais, kai visas pasaulis buvo apniktas skausmą ir mirtį, nusivylimą ir sumaištį nešančio viruso! Ištiesta ranka gydytojo, besirūpinančio kiekvienu pacientu ir besistengiančio parinkti tinkamus vaistus. Ištiesta ranka slaugytojos ar slaugytojo, kurie, nepaisydami darbo valandų, prižiūri ligonius. Ištiesta ranka administracijos darbuotojo, parūpinančio priemonių, kad būtų išgelbėta kuo daugiau žmonių. Ištiesta ranka vaistininko, atsiliepiančio į daugybę prašymų, drauge atsiveriančio rizikingam kontaktui su žmonėmis. Ištiesta ranka kunigo, kuris laimina, pats išgyvendamas širdgėlą. Ištiesta ranka savanorio, padedančio gyvenantiems gatvėje, taip pat tiems, kurie turi pastogę, bet neturi maisto. Ištiestos rankos vyrų bei moterų, besidarbuojančių, kad būtų užtikrintos būtinos paslaugos ir saugumas. Galėtume išvardyti daugybę kitų ištiestų rankų, – ir iš to susidarytų gerų darbų litanija. Visos tos rankos atsilaikė prieš užkratą ir baimę, teikė paramą ir paguodą.

7. Ši pandemija netikėtai užklupo mus nepasiruošusius, sukeldama sumaištį ir negalią. Tačiau į vargšo pusę ištiesta ranka neatsirado netikėtai. Šis gestas veikiau liudija, kad buvo rengiamasi atpažinti vargšą ir jį paremti tada, kai jam prireiks pagalbos. Gailestingumo priemonės nėra improvizuojamos. Būtina kasdienė treniruotė, prasidedanti nuo įsisąmoninimo, jog pirmiausia mums patiems reikia į mūsų pusę ištiestų rankų.

Karantinas Varėnoje. Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Momentas, kurį dabar išgyvename, verčia persvarstyti daugelį dalykų, dėl kurių buvome garantuoti. Jaučiamės skurdesni ir silpnesni, nes patyrėme savo galimybių ribas, taip pat laisvės apribojimus. Darbo praradimas, galimybės būti su brangiais artimaisiais netekimas, įprastinių tarpasmeninių santykių stoka – visa tai staiga atvėrė mums neįprastas perspektyvas. Teko suabejoti mūsų dvasiniais ir medžiaginiais turtais, ir suvokėme, kad jaučiame baimę. Užsidarę savo namų tyloje iš naujo atradome, koks svarbus dalykas yra paprastumas ir žvilgsnio nukreipimas į tai, kas esminga. Subrandinome poreikį naujos brolystės, gebančios reikšti tarpusavio pagalbą ir pagarbą. Dabar tinkamas laikas „vėl pajusti, kad mums reikia vienam kito, kad esame atsakingi už kitus ir pasaulį <…>. Jau per ilgai kentėme moralinį nuosmukį, pašiepdami etiką, gerumą, tikėjimą, sąžiningumą <…>. Toks socialinio gyvenimo pamatų griovimas baigiasi tarpusavio kova ginant savo interesus, lemia naujų smurto bei žiaurumo formų atsiradimą ir trukdo plėtotis tikrai rūpinimosi aplinka kultūrai“ (Enciklika Laudato si‘, 229). Trumpai tariant, sunkios ekonominės, finansų ir politinės krizės nesiliaus tol, kol nepažadinsime snūduriuojančios atsakomybės, kurią kiekvienas turime jausti artimo ir kiekvieno žmogaus atžvilgiu.

8. „Vargšui ištiesk ranką“ – tai kvietimas imtis atsakomybės, tiesioginis įsipareigojimas žmogaus, suvokiančio, kad yra to paties likimo dalyvis. Tai reiškia paimti nešti silpnesniųjų naštas, kaip primena šventasis Paulius: „Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. <…> Nešiokite vieni kitų naštas“ (Gal 5, 13–14; 6, 2). Apaštalas Paulius moko, kad laisvė, kuri mums duota per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, kiekvienam iš mūsų reiškia atsakomybę įsipareigoti tarnauti kitiems, pirmiausia patiems silpniausiems. Tai nėra kažkoks laisvai pasirenkamas kvietimas, bet mūsų išpažįstamo tikėjimo tikrumo sąlyga.

Čia mums vėl ateina į pagalbą Siracido knyga: joje siūlomi konkretūs veiksmai palaikant vargingiausius ir pateikiami įtaigūs įvaizdžiai. Pirmiausia žvelgiama į liūdinčiųjų silpnybę: „Nesišalink nuo verkiančių“ (Sir 7, 34). Pandemijos laikas mus privertė izoliuotis, atėmė galimybę guosti ir būti arti savo bičiulių bei pažįstamų, kenčiančių dėl artimųjų netekties. Biblinis autorius tęsia: „Nedelsk aplankyti ligonį“ (Sir 7, 35). Patyrėme, ką reiškia, kai negali būti šalia kenčiančiųjų, drauge įsisąmoninome savo egzistencijos trapumą. Dievo žodis mūsų niekuomet nepalieka ramybėje ir ragina daryti gera.

EPA nuotrauka

9. „Vargšui ištiesk ranką“ – šie žodžiai kontrastiškai išryškina elgseną tų, kurie laiko rankas kišenėse ir nesileidžia sujaudinami vargo, dėl kurio dažnai patys būna iš dalies kalti. Abejingumas ir cinizmas yra jų kasdienė duona. Kaip tai skiriasi nuo mūsų aprašytų dosnių rankų! Jų rankos ištiestos, kad mikliai judėtų kompiuterio klaviatūra ir pervestų pinigus iš vieno pasaulio krašto į kitą, – taip praturtinamos mažos oligarchų grupės ir didinamas žmonių skurdas, bankrotas ištinka ištisas tautas. Tai rankos, ištiestos kaupti pinigus iš ginklų prekybos, o tuos ginklus kitos rankos – tarp jų ir vaikų – panaudos sėdamos mirtį ir skurdą. Yra ištiestų rankų, slapta mainikaujančių mirtinomis dozėmis, jų tikslas – praturtėti ir gyventi prabangoje ir efemeriškoje netvarkoje. Yra taip pat ištiestų rankų, kurios slapta manipuliuoja nelegaliomis paslaugomis ir lengvai pelnosi iš korupcijos. Taip pat daug ištiestų rankų tų žmonių, respektabiliais veidmainių veidais leidžiančių įstatymus, kurių patys nesilaiko.

Šioje panoramoje „išstumtieji ir toliau laukia. Siekiant išlaikyti kitus išstumiančią gyvenseną ar užsidegimą šiuo savanaudišku idealu, išsirutuliojo abejingumo globalizacija. Kone nepastebimai praradome gebėjimą parodyti užuojautą girdėdami kitų skausmingą šauksmą, nebeverkiame regėdami kitų dramas, nesistengiame rūpintis kitais, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų atsakomybė“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 54). Negalime būti laimingi, kol mirtį sėjančios rankos netaps priemonėmis, laiduojančiomis teisingumą ir ramybę visam pasauliui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

10. „Ką tiktai darytum, visad atsimink savo gyvenimo galą“ (Sir7, 36). Tokiu sakiniu baigiamas Siracido knygos apmąstymas. Šį tekstą galima interpretuoti dvejopai. Pirma, jis parodo, kad turime visuomet suvokti savo egzistencijos pabaigą. Bendro likimo atminimas gali padėti gyventi atkreipiant dėmesį į vargingesnius, neturėjusius tokių pačių galimybių, kokias turėjome mes. Egzistuoja ir kita interpretacijos galimybė, pirmiausia išryškinant tikslą, kurio kiekvienas siekia. Mūsų gyvenimo tikslas apima planą, kurį reikia įgyvendinti, taip pat kelią, kuriuo reikia nepavargstant keliauti. Kiekvienos mūsų veiklos tikslas tegali būti tik meilė. Tai siekinys, į kurį keliaujame, ir niekas negali mūsų nuo to atitraukti. Ši meilė yra bendras dalijimasis, atsidavimas ir tarnystė, tačiau ji prasideda nuo suvokimo, jog mes pirmi buvome pamilti ir pažadinti meilei. Tas tikslas atsiranda tuomet, kai vaikas susitinka su mamos šypsena ir jaučiasi esąs mylimas vien todėl, kad yra. Taip pat šypsena, kuria dalijamės su vargšu, yra meilės versmė ir leidžia gyventi džiaugsmu. Ištiestą ranką visuomet gali praturtinti šypsena, neakcentuojant savo buvimo ir teikiamos pagalbos, bet džiaugiantis tuo, kad galime gyventi kaip Kristaus mokiniai.

Šiame kasdienio susitikimo su vargšais kelyje mus lydi Dievo Motina, kuri labiau nei bet kuri kita yra vargšų Motina. Mergelė Marija pati gerai pažįsta nušalintųjų sunkumus bei kančias, nes jai pačiai teko gimdyti Dievo Sūnų tvartelyje. Dėl Erodo grėsmės drauge su savo sužadėtiniu Juozapu ir vaikeliu Jėzumi jai teko bėgti į kitą šalį; Šventoji Šeima keletą metų gyveno kaip pabėgėliai. Tegul malda Vargšų Motinai suvienija jos mylimus vaikus ir visus tuos, kurie jiems Kristaus vardu tarnauja. O malda ištiestą ranką tepaverčia apkabinimu, liudijančiu bendrą dalyvavimą ir naujai atrastą brolystę.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. birželio 13-oji, Šv. Antano Paduviečio liturginio minėjimo diena

PRANCIŠKUS