2021 07 23

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Popiežius Pranciškus: „Trokštu, kad jaunieji apsikabintų su senaisiais“

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Ateinantį sekmadienį, liepos 25-ąją, popiežiaus Pranciškaus iniciatyva pirmą kartą bus minima Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena. Tai puiki proga prisiminti įvariais laikotarpiais Šventojo Tėvo išsakytas mintis apie jaunosios ir senosios kartos bendravimo svarbą.

Kalbėdamas apie šiandieninio pasaulio problemas popiežius Pranciškus nuolat grįžta prie išmetimo kultūros sąvokos. Apie tai jis prabilo jau pirmaisiais savo pontifikato metais paraginime „Evangelii Gaudium“ (2013):

„Tai ne vien išnaudojimo ir engimo reiškinys, bet ir kai kas nauja: išstumiant iš pagrindų pakertamas priklausymas visuomenei, kurioje žmogus gyvena. Tada jis atsiduria ne žemutiniame sluoksnyje, pakraštyje ar tarp bejėgių, bet apskritai už visuomenės ribų. Išstumtieji yra ne „išnaudojamieji“, bet atstumtieji, „atmatos“ (EG 53).

Popiežius ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad su atstumtųjų likimu šiandieniniame pasaulyje neretai susiduria jaunosios ir senosios kartos atstovai. Juos jis ne kartą yra kvietęs suvienyti jėgas, susidraugauti ir tokiu būdu pasipriešinti atmetimo kultūrai:

„Kaip norėčiau, kad Bažnyčia mestų iššūkį atmetimo kultūrai su didžiuliu džiaugsmu naujai apsikabinant jauniesiems su senaisiais! To aš šiandien ir prašau Viešpaties – to apsikabinimo!“ (1)

Iš kur kyla šis popiežiaus troškimas? Apie ryšio su pagyvenusiais žmonėms svarbą nuo jaunų dienų jo paties gyvenime Pranciškus yra pasakojęs ne kartą. Jorge Mario seneliai – iš Italijos kilę Giovanni ir Rosa Bergoglio – Buenos Airėse gyveno toje pačioje gatvėje, kaip ir jo šeima. Nemažai laiko praleisdamas pas juos jis pramoko italų kalbos – pjemontiečių dialekto, užmezgė ypatingą ryšį su močiute Rosa. Iš jos jis išmoko daugelio dalykų – gyvo tikėjimo, liaudiško pamaldumo ir net ekumenizmo pagrindų.

Kartą paklaustas, ką pirmiausiai išsaugotų kilus gaisrui, Jorge Mario Bergoglio atsakė, kad užrašų knygelę su visais atliktinais darbais, draugų adresais ir telefonais bei brevijorių. Tai knyga, kurią jis pirmą atsiverčia iš ryto ir paskutinę užverčia prieš guldamasis. Būtent brevijoriuje jis tarsi relikvijas saugo močiutės laiškus, o ypač kunigystės šventimų proga jam rašytą palinkėjimą.

Nenuostabu, kad turėdamas gyvą asmeninę patirtį jis nuolat mini senų žmonių per gyvenimą sukauptos išminties svarbą jaunajai kartai:

„Jau tarnaudamas Buenos Airėse iš arti susidūriau su šia tikrove ir su ja susijusiomis problemomis. Seni žmonės yra apleisti, ir ne vien dėl medžiaginio nepritekliaus. Jie apleidžiami dėl egoistinio negebėjimo priimti jų ribotumo, kuris atspindi mūsų ribotumus; tai nulemia daugybė sunkumų, kuriuos jie šiandien turi įveikti, kad išgyventų civilizacijoje, nesuteikiančioje jiems galimybės dalyvauti, pareikšti savo nuomonės, ar būti tais, į kuriuos atsižvelgiama – kur taikomas vartotojiškas modelis, pagal kurį „tik jauni žmonės gali būti naudingi ir mėgautis“. Tie seni žmonės turėtų saugoti tautos išmintį visai visuomenei. Seni žmonės yra mūsų tautos išminties lobynas!“ (2)

Dar 2010 m. Argentinoje išleistoje pokalbių knygoje „Sobre el cielo y la tierra“ (isp. – virš dangaus ir žemės) tuometinis Buenos Airių arkivyskupas pasakojo nelaikantis išstūmimu tų atvejų, kai vaikai dėl darbų ir rūpesčių gausos, nerasdami kitos išeities, įkurdina savo pagyvenusius tėvus globos namuose, tačiau nepamiršta jų aplankyti kiekvieną savaitgalį arba parsivežti į namus, kad pabūtų artimųjų apsuptyje.

Drauge jis apgailestavo, kad netrūksta ir tokių pavyzdžių, kai šitaip pasielgiama tiesiog dėl gryno egoizmo, pavyzdžiui, dėl to, kad senoliai tampa našta namuose, kad ir dėl nemalonaus kvapo. Būsimasis popiežius ir tuomet nevengė griežtesnių žodžių, apgailestaudamas, kad tie, kurie maitino savo vaikus, juos visko mokė, šluostė užpakalius, sulaukę senatvės be skrupulų atiduodami į senelių namus, kaip kokie žieminiai paltai, kurie atėjus vasarai sukabinami į spintą.

Esame tik tolimesnė kartų grandinės grandis

Šv. Tėvas nepraleidžia progos apsilankyti senelių globos namuose, o vėliau pasidalinti ten įvykusių pokalbių patirtimi:

„Lankydamasis senelių namuose užkalbindavau kiekvieną jų gyventoją. Ir daug kartų girdėdavau tokias istorijas: „Kaip laikotės? O vaikai? – Gerai, gerai. – Kiek turit vaikų? – Daug. – Ar jie tamstą lanko? – Taip, taip. Visuomet ateina. – Kada buvo paskutinį kartą?“ Atsimenu senutę, kuri man atsakė: „Na, per Kalėdas.“ O buvo rugpjūtis! Aštuonis mėnesius jos nelankė vaikai, buvo apleista aštuonis mėnesius! Tai vadinama mirtina nuodėme – suprantate?

Perklausė Šventasis Tėvas ir tęsė: „Kai buvau vaikas, močiutė mums pasakojo istoriją apie senolį, kuris valgydamas apsilaistydavo, nes nepataikydavo į burną šaukšto su sriuba. Tuomet jo sūnus, tos šeimos tėvas, nusprendė jį nušalinti nuo bendro stalo ir pastatė jam staliuką virtuvėje, kad ten valgytų vienas ir niekas jo nematytų. Taip išvengdavo blogo įspūdžio, kai ateidavo pie­tauti ar vakarieniauti jo draugai. Po kelių dienų grįžęs namo jis pamatė, kad jauniausias jo sūnus žaidžia su medžiu, plaktuku ir vinimis ir kažką meistrauja. Jis paklausė: „Ką ten meistrauji? – Stalą, tėti. – O kam tas stalas? – Kad turėtum kur valgyti, kai pasensi.“ Vaikai sąžiningesni už mus! – konstatavo anuomet popiežius. (3)

Minėtoje knygoje „Virš dangaus ir žemės“ Bergoglio taip pat pasakoja, kad būdamas nusiminęs, jis atsiverčia Pakartoto įstatymo knygos šeštąjį skyrių, kuriame randame šiuos žodžius:

„Kai Viešpats, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei, su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nesukrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai“ (Įst 6, 4 – 25).

Visa tai, Pranciškaus teigimu, labai iškalbingai byloja apie dalykus, kuriuos sukūrė kažkas kitas, o mes tiesiog perėmėme, gavome. Todėl šios eilutės, jo teigimu, padeda mums suprasti, kad esame tik tolimesnė grandinės grandis, kad reikia gerbti tuos, kurie buvo iki mūsų, ir kad turime leistis būti gerbiami tų, kurie ateina po mūsų, kad esame įpareigoti jiems perduoti šį paveldėtą palikimą.

Jaunuoliai ir senoliai turi kalbėtis vis dažniau

Šiuos žodžius Pranciškus liudija visu savo gyvenimu, taip pat ir atlikdamas popiežiaus tarnystę. Nuo pat vaikystės sėmęsis išminties iš senų žmonių šiandien jis, pats būdamas senolis, viso gyvenimo sukaupta patirtimi dalijasi su jaunosiomis kartoms.

Knygoje „Dievas yra jaunas“ popiežius pasakoja apie pagyvenusią našlę, su kuria jis drauge lankydavosi operos teatre:

„Prisimenu pirmąją dieną, kai pakviečiau ją drauge su manimi pasižiūrėti operą – ji džiaugėsi. Per pasirodymą stebėjau ją ir mačiau, kaip šypsosi. Aš dėl to jaučiausi gerai, stengiausi išlikti nematomas. Aš rūpinausi ja, tačiau tuo pat metu ji rūpinosi mano siela, nes aš dėl to jaučiausi gerai: didžiavausi, kad vieną kitą šeštadienį eidavau su ja žiūrėti operos. Išėję kalbėdavomės apie pasirodymą, išsakydavome savo vertinimus ir nuomonę. Tai buvo tokios stiprios ir laimingos patirtys, kad prisimenu, jas tarsi būčiau išgyvenęs jas šįryt. Tai man padėjo užaugti, suteikė progą pirmą kartą giliau pabendrauti su pagyvenusia moterimi, nepriklausančia mano šeimai, ir tai labai svarbu.“ (4)

Šiuo liudijimu iš savo paties jaunų dienų, popiežius nori padrąsinti sugrįžti prie kiekvieno turimos asmeninės patirties. Atgaivinti atmintį.

Argi būdami labai jauni nebuvome sutikę gilios išminties, gyvenimo audrų užgrūdintų pagyvenusių žmonių, kurie skirdavo mums „piemenims“ savo laiko? Kurie išklausydavo ir padrąsindavo mus siekti savo svajonių? Ar šiandien patys, būdami pagyvenę, turime drąsos ir išradingumo užkalbinti jauną žmogų ar išminties kantriai ją ar jį išklausyti.

Jaunuoliai ir senoliai turi kalbėtis ir vis dažniau, – ragina mus popiežius, pabrėždamas, kad senoliai turi imtis iniciatyvos taip pat aktyviai, kaip ir jaunuoliai.

Popiežiaus paskatintas kitomis akimis ėmiau vertinti ir vieną pažįstamą močiutę, iki šiol drąsiai atliekančią šią misiją. Manau, popiežiui Pranciškui patiktų pasakojimas apie tai, kaip vieną kartą ji užkalbino kieme sportavusius paauglius. Priėjusi prie dviejų jaunuolių, laukiančių eilėje prie skersinio, senolė garsiai paklausė: „Kas paskutinis?“ Ir pokalbis tarp dviejų kartų kaip mat užsimezgė.

Senelių žodžiai yra ypatingas dalykas jauniesiems

Paraginime apie šventumą „Gaudete et exsultate“ popiežius kviečia mus puoselėti nedideles meilės smulkmenas. Patarnauti vieni kitiems mažuose dalykuose. Manau, kad šiuo požiūriu itin daug galimybių turi būtent jaunuoliai. Tereikia pastebėti į autobusą ar troleibusą įlipusį pagyvenusį žmogų ir suskubti pirmam pasiūlyti jam atsisėsti į savo vietą. Juk ir tokie susitikimai dažniausiai perauga į pokalbį.

Popiežius vertina tokius jaunimo ir senimo susitikimus, nes tiki, kad šių dviejų kartų dialogas gali išgelbėti mūsų visuomenę. O kaip? Dėl vieno esminio dalyko, siejančio jaunuolius ir senolius, nes jie, popiežiaus įsitikinimu yra tyri. Tyri nuo sugedimo, korupcijos, apėmusios vidutinio amžiaus kartos pasaulį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Popiežius teigia, kad senoliai tam tikra prasme grįžta į tyrumą. Jie taip godžiai nebetrokšta sėkmės ir galios. Net ir buvę korumpuoti senoliai gali būti naudingi jaunuolių raidai, nes pažindami korupcijos mechanizmus, jie gali patarti jaunuoliui, kaip į juos neįsipainioti.

Pabaigai dar viena įkvepianti Šventojo Tėvo citata:

„Koks bjaurus yra cinizmas seno žmogaus, praradusio savo liudijimo prasmę, niekinančio jaunuosius ir neperteikiančio išminties! O koks gražus yra pastiprinimas, kurį senasis gali teikti jaunajam, ieškančiam tikėjimo ir gyvenimo prasmės! Tai iš tikrųjų yra senelių misija, senų žmonių pašaukimas. Senelių žodžiai yra ypatingas dalykas jauniesiems. Ir jie tai žino. Žodžius, kuriuos man užrašė ir įteikė močiutė kunigystės šventimų dieną, tebesinešioju, jie visuomet mano brevijoriuje, dažnai juos skaitau, ir man gera.“ (5)

 

(1) 2015 m. kovo 11 d. Bendrosios audiencijos katechezė

(2) 2015 m. kovo 4 d. Bendrosios audiencijos katechezė)

(3) 2015 m. kovo 4 d. Bendrosios audiencijos katechezė)

(4) Dievas yra jaunas: pokalbis su Thomas Leoncini / Pranciškus; iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2018. P. 53

(5) 2015 m. kovo 11 d. Bendrosios audiencijos katechezė