Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Poroje ne pasiimu galią, o suteikiu galią kitam savo silpnumu

Cathopic.com nuotrauka

Pradžios knygoje (Pr 2, 21–22) aprašoma, kaip atsiranda vyras ir moteris: iš „Adam“ (lietuviškai būtų – „molinuko“) išimant šonkaulį. Kai iš mūsų vidaus kas nors išimama, atsiveria žaizda. Jos laikyti paslėptos negalime, nes pradės pūliuoti ir pūti. Kad žaizda gytų, ją reikia laikyti atvirą – kad ji kvėpuotų, kad kitas galėtų prisiliesti, patepti ir gydyti.

Rengdami poras priimti Santuokos sakramentą dažnai atpažįstame, kad ši Šventojo Rašto vieta įvardina vieną esminių buvimo kartu elementų – priimti ir leisti kitam prisiliesti prie savo pažeidžiamumo, silpnumo. Santykis su kitu gimsta tiek atvėrus savo žaizdas, tiek ir padedant jas gydyti. Klausimas čia lieka, kiek aš atsiveriu sau ir kitam bei leidžiuosi į atvirumo kelionę.

Permąstydami savo šeimos gimimą, matome, kad mūsų poros santykis stiprėjo tais momentais, kai išdrįsome būti silpni, suvokiantys, jog dusiname savo jautrumą, išsiskyrimus, norintys valdyti viską, kas nedrąsu, kas net nuo mūsų nepriklauso. Stebuklai vyko tada, kai pažinome vienas kitą tiek iš ankstesnių draugysčių patirčių, tiek priėmę iš šeimos atsineštas žaizdas ir prisilietėme prie jų. Tie atvirumo momentai mus ypač suartino.

Su šia vidine laikysena keliaujame ir ruošdami sužadėtinius Santuokos sakramentui. Augant atvirumui grupėje, atsitinka taip, kad žmonės drįsta pasidalinti, jog augo be tėvo ar buvo nelauktas vaikas, ar gyveno alkoholio vartojimo šešėlyje. Kursuose patiriame, kaip šios situacijos ne tik artina grupės narius, sukurdamos erdvę ir kitiems dalintis savo giliai užgniaužtais pūliniais, bet ir tiesina pačios poros artumo santykius. Poroms šie momentai atveria galimybę pasirodyti vienas kitam ne tik kuriamu įvaizdžiu apie save, bet ir su tuo, kas jiems iš tikrųjų yra sunku, drovu, neišspręsta. Mes nė vienas nesame tobuli ir tokie būdami galime ieškoti, kaip atsiverti vienas kitam ir silpnumu gydyti vienam kitą.   

Neretai užduodame ir sau šį klausimą: „Ką santuoka gydo mūsų santykyje?“ Ir tikrai nepasirodo maža. Vien pažvelgus į buvusias draugystes įsivardiname, kaip jos mus sužeidė, kas mums skaudėjo, kas atkeliauja net iki šio laikotarpio, kai esame susituokę jau 15 metų. Kai pasakojame, dalinamės –  išgyvename šias žaizdas jau kaip kitokį buvimą, nebe kaip skaudėjimą ar skaudinimąsi, bet kaip galimybę, nukeliančią mus į kuriančią tikrovę. Aišku, Tomui, ugdytam būti „stipriu vyru“, šią kelionę ne visada lengva priimti, ypač tai, kad stiprybės požymis pasireiškia per silpnumo atvėrimą.

Taip žvelgiant į pasaulį ir vienam į kitą, mums lengviau priimti nesutvarkytų namų realybę; vaikų, keliaujančių autentišku, bet mums nesuprantamu, keliu pasirinkimus… Viliamės, kad šis netobulumas ir baimė pripažinti, kad „ne viską galiu“, matyt, niekada nesibaigs, nes tikime, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, ir visada bus, ko ieškoti kitame. 139 psalmė, 14 eilutė sako: „Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas.“ Nesu tobulai padarytas, sukurtas, kad man nieko netrūksta… Ne! Man trūksta… Ir būtent mano ir tavo netobulumas stebina. Kai atsiranda vietos nuostabai – kas čia ir dabar atsitiko bei kokią dovaną gaunu per šį provokuojantį patyrimą? Žaizda kaip tik ir yra ta erdvė stebėtis vienam kitu, net ir prakeliavus dešimtmečių keliones kartu. Lieka didi paslaptis, kaip vienas kitam esame tiek durys, tiek ir slenkstis prie durų, kad kitas per mane galėtų išsiskleisti. Negalioja čia pasaulio draudimo sistemos, kur net nuo COVID-19 gali apsidrausti. Čia neri į santykį ir nežinai, kas dar jame užklius ir / ar atsivers. Lieki tik toks, koks stovi, be jokių apsidraudimų, apibrėžtumų, atsisakantis atliepti į pasaulio projektuojamus lūkesčius – „būti tobula, tvarkinga šeima, neparodančia, kad kažko mums trūksta“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žaizdos turi būti atvertos, kad galėtų gyti. Žaizdas reikia gydyti. Jei žaizdos nėra gydomos, jos pūliuoja ir griauna santykį su sutuoktiniu ir / arba patį mane. Teikiantys socialinę pagalbą žmonės turbūt galėtų įvairiomis patirtimis paliudyti, kaip socialinėje atskirtyje esantys žmonės „sproginėja“ išliedami kitiems nerimą, pyktį, smurtauja, kai šalia nėra asmens, kuris gebėtų priimti jų giliausius sužeidimus. Panašiai ir šeimoje – negydoma žaizda pūliuoja ir sproginėja. Ir tada svarbu nesusipainioti – niekas, ir visų pirma mes patys negalime manyti, kad esame nepriekaištingi ir be žaizdų. Leisdami sau būti žaizdotiems sukuriame galimybę Dievui ir kitam, kuris yra mano artimas ar artimiausias, būti „gydančiam, o tai yra galinčiam, žinančiam, galingam“. Poroje ne pasiimu galią, o suteikiu galią kitam savo silpnumu, ir galios patyrimas ne skaudina, o tampa džiugus. Drįsdami pripažinti savo netobulumus tebesame kažkuo dieviški, vis dar kuriame, vis dar augame ir auginame kitą. Bažnyčia kviečia mus keliauti tobulumo link, bet būdas, kurį siūlo, – išpažinti ir pripažinti savo nuodėmes, savo klaidas ir savo silpnumus. Po to stotis, eiti ir vėl keliauti tolyn iki kito netobulumo posūkio.

Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.