Portretui, kuris skirtas Bažnyčiai, labai svarbus dėmesys ir meilė. A. Zakarauskas apie savo sakralinę tapybą

Nuo 2017-ųjų A. Zakarausko kūryboje religinių temų ir klasikinių krikščioniškų siužetų interpretacijų randasi vis gausiau. Pasak dailininko, į biblinį, sakralųjį meną neįmanoma neatsižvelgti – juk tiek amžių jis buvo skirtas vien Bažnyčiai. A. Zakarauskas prisimena, kad ankstyvojoje savo kūryboje komponavimo schemas naudojo agresyviems siužetams kaip propagandiniams ženklams, versdamas tapytoją sąlyginiu Dievu, kuriam paveiksle atsiveria visos galimybės ir kuris kuria stebuklus. Tačiau ilgainiui, prisipažįsta menininkas, dėl sunkių biografinių potyrių ir liguistų norų jis buvo sustabdytas ir priverstas pergalvoti tokius siužetus.

„Patyriau skaudžių išgyvenimų ir buvau parklupdytas tiek kūrybiškai, tiek kaip žmogus – ligotas, trapus. Kai į mano gyvenimą atėjo kunigas Kęstutis Dvareckas, pažintis su kuriuo man labai daug davė, lig šiol su juo draugaujame, kai atėjo mano žmona – ligos parklupdymas man suteikė tikresnį išgyvenimą ir paskatino pergalvoti svarbius dalykus. Atsirado daugiau pagarbos, o ne vien šaltas žvilgsnis imti ir naudotis viskuo. Iš pokalbių su šiais žmonėmis – kartais žvelgiant ironiškai, neįsipareigojamai, kartais rimtai, kilo sumanymų, kas man iš tikrųjų įdomu, svarbu“, – asmeninę istoriją pasakoja dailininkas.

Taip kalbantis su kunigu K. Dvarecku A. Zakarauskui kilo mintis tapyboje patyrinėti Kristaus kančios kelio stotis, nebūtinai visas iš eilės – tiesiog savo žvilgsniu į jas pasižiūrėti, išgyventi, paieškoti savitų siužetų. Ir viena įdomiausių jam kaip menininkui pasirodė stotis, kurioje šventoji Veronika nušluosto Jėzui veidą ir jos drobulėje lieka jo veido atvaizdas.

„Tapytojui tai labai įdomus siužetas. Šios stoties įvairių formų interpretacijų esu sukūręs ne vieną ir neabejoju, kad dar kursiu. Vis apmąstydamas, kas paskatino tokį Veronikos elgesį, kas jai „susivaideno“, iš kur ji gavo informaciją pasipriešinti masių beprotybei ir ryžtis padėti Jėzui. Tapiau šią moterį gaunančią žinutę per šviečiantį medį. Kituose paveiksluose bandžiau atvaizduoti šluostėje atsirandantį vaizdą – ne klasikinį Kristaus, o galbūt pačios Veronikos veidą. Visa tai mano interpretacijos, išvedžiojimai, man asmeniškai įdomūs pastebėjimai, kuriais nesiekiu pataikyti į bažnytinius kanonus“, – kalba A. Zakarauskas. Tapydamas šią konkrečią Kristaus kančios kelio stotį ir ieškodamas jos šiuolaikinės formos, dailininkas priėjo išvadą, kad Jėzaus atvaizdu šv. Veronikos drobulėje gali tapti bet kuris žmogus.

Narpliodamas siužetus Kristaus kalimo prie kryžiaus stočiai, dailininkas potėpiais perteikė jį kalamą ne vinimis, bet pačiu potėpio judesiu, primenančiu lipniąją juostą: „Virginijus Kinčinaitis vienoje paskaitoje yra sakęs, kad lipni juosta yra šiuolaikinės vinys. Teisingai! Man buvo įdomu patyrinėti lipnią juostą kaip vizualų elementą. Aš lyg bandžiau užfiksuoti, prikalti judesį, prikalti patį potėpį – visokiausių labai asmeniškų, kaip sakau, paišminčiavimų mano galvoje vyksta.“

Šiuolaikinis menas ir Bažnyčia, kaip rodo praktika ir tokio meno vis dar retos apraiškos maldos namuose, ypač jeigu jo imasi pasauliečiai – sunkiai susieinantis derinys. Menininkai, meno mylėtojai nesižvalgo tokio pobūdžio darbų bažnyčiose, o tikinčiųjų bendruomenė juos dažnai laiko nesuprantamais, per moderniais, nederančiais su sakraliąja tradicija ir pamaldumu. A. Zakarauskas mato šią problemą, sako dažnai girdintis, kad menininkams, kuriantiems sakralinę dailę, jos paskirtis kiša koją kokybei ir šiuolaikinės formos laisvei.

„Kai manęs pirmą kartą paprašė nutapyti portretą Bažnyčiai, prie kurio dar bus ir drabužio relikvija – tai buvo šv. Motina Teresė Visų Šventųjų bažnyčiai, pamenu, mane suspaudė baimė pagalvojus, kad į šį paveikslą bus nukreipti besimeldžiančiųjų žvilgsniai. Galvojau, kaip čia neiškristi iš konteksto, kaip sukurti paveikslą, derantį prie bažnyčios interjero, apšvietimo, kolorito, ir kartu sąlygiškai nepamesti savęs paties. Iš tikrųjų aš ieškojau kompromiso. Nežinau, ar tai tinkamiausias būdas. Bet tai nebuvo tas pats, kas sau pačiam išsikelti užduotį nutapyti, pavyzdžiui, Nukryžiuotąjį ir jaustis laisvam ieškant jam tinkamos formos“, – svarsto A. Zakarauskas. 

Dailininkas minėjo panašiai „įstatytas į rėmą“ jautęsis tada, kai Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios klebono Jono Sabaliausko buvo paprašytas nutapyti palaimintojo Jurgio Matulaičio portretą.

„Visokių tų nuotykių buvo. Kai tapau tokius portretus, vis tiek noriu, kad jie būtų skirtingos išraiškos, vienas ryškesnio kolorito, kitas – ryškesnės formos. Bet visuose juose svarbus atpažįstamumo momentas – nutapytas žmogus turi būti atpažįstamas jį stebinčiajam, – pasakoja dailininkas. – Nutepiau pirmą kartą Jurgį Matulaitį, nusiunčiau klebonui ir gaunu atsakymą: nepanašus. Kaip nepanašus? – man šokas. Vis tiek įdirbis buvo padarytas nemažas. Tada vėl sukau galvą, vėl žiūrinėjau, vėl stebėjau pasikabinęs savo studijoje Jurgį, nepanašų į Jurgį. Ir jis žiūrėjo į mane. Turėjo praeiti laiko, kol vėl grįžau prie portreto – tada vėl ant Jurgio veido kaupėsi dažų masė, dėliojosi, niuansavosi, galiausiai baigiau, nusiunčiau klebonui, ir šis variantas jam tiko. Tik po kokių metų man paskambino ir pasakė: šitas pats geriausias, šviečia iš visur. Toks tas nuotykis.“

Tokie nutikimai, aiškina A. Zakarauskas, konkretaus kūrinio istoriją padaro labai individualią, suteikia žavesio, ir natūralu, kad ji įstringa atmintin. Visai kitaip nutiko su jo pirmuoju suodinomis spalvomis nutapytu palaimintojo Teofiliaus Matulionio portretu, kuris iškart tiko ir patiko.

„Portretui, kuris skirtas Bažnyčiai, labai svarbus dėmesys ir meilė. Ir visai nesvarbu, kokia jo meninė kokybė, profesionalo ar mėgėjo jis pieštas. Abu vienodai savo giliu patyrimu, išgyvenimu gali sukurti visuotinai įmelstą kūrinį. Todėl aš džiaugiuosi, kad mano tapytas šv. Motinos Teresės portretas buvo labai laukiamas kūrinys, lig šiol jis mylimas, reikalingas. Kiek girdžiu iš aplinkinių, meilė portretui išreiškiama žvakutėmis, gėlėmis. Tai man glosto širdį“, – džiaugiasi A. Zakarauskas.

Dailininkas pasakoja užsakymų nutapyti paveikslų religine tema ir pagal klasikinius krikščioniškus siužetus – Paskutinės vakarienės, nukryžiavimo – yra gavęs ir iš privačių asmenų, „Lewben“ fondo vadovo Viliaus Kavaliausko.

„Šiuo atveju jaučiausi gerokai laisvesnis rinktis ir formatą, ir siužetą. Pavyzdžiui, nukryžiavimą vaizdavau kaip dvi drobes, dešinę ir kairę puslapių dalis. Nukryžiuoti personažai nepriminė klasikinio mums įprasto Jėzaus vaizdo. Jie buvo tik sąlyginiai. Tačiau kaip nuoroda į nukryžiavimo sceną įdėjau Kristaus ištartus paskutinius žodžius, tą jų variantą, kuris man pasirodė tinkamiausias šiam vaizdui. Kareivius paveiksle vaizdavau su kalašnikovais kaip priešo ginklo simboliu.

Paskutinę vakarienę piešiau kaip peizažą arba peizažą kaip interjerą, galbūt su lietuviškomis nuorodomis. Vaizdavau viso ketvirtadienio įvykius: kaip plaunamos rankos, puotaujama, išduodama, įdėdamas tam tikros simbolikos: povą, alyvmedį. Konsultavausi, kokioje iš tikrųjų erdvėje vyko Paskutinė vakarienė, kokia poza sėdėjo Jėzaus mokiniai. Istoriškai žvelgiant, jie nesėdėjo prie tradicinio stalo, galėjo arba sėdėti, arba būti pusiau gulomis“, – pasakoja A. Zakarauskas ir priduria, kad šiuo atveju užsakovas buvo nuostabus, jokių įnorių neturėjo, todėl jam buvo malonumas mėgautis tokia galimybe, ypač žinant, kad šie dailės kūriniai bus saugomi, mylimi.

„Pats savaime be užsakymo sunkiai ryžčiausi tapyti tokias scenas kaip nukryžiavimo, Paskutinės vakarienės. Atrodo, kad tokius darbus laikas piešti tik prieš gyvenimo galą, sukaupus visą jo patirtį“, – mąsto jis.

Naujausias A. Zakarausko sakralinės dailės darbas, sukurtas kartu su bičiuliu fotografu Visvaldu Morkevičiumi, Kęstučio Dvarecko prašymu – dar vienas palaimintojo Teofiliaus Matulionio atvaizdas bendruomenės „Aš esu“ koplyčiai.

„Šiame portrete veriasi dar daugiau prasmių, į vieną vaizdą susijungia du – ne tik portretas kaip faktinis dokumentas, bet ir fotografija su vandenyno bangų purslavimu – nerimui, žmogaus būviui toli už jūrų marių sukurti, dar įdėjau sąlyginių tvorų elementų besikeičiančio dangaus peizažo fone. Šiuo atveju aš vėlgi jaučiausi laisvesnis, nes paveikslą tapiau savo bičiuliui, savo antriesiems namams, kurių erdvę su bendruomenės nariais kadaise patys ir sukūrėme“, – pasakoja dailininkas A. Zakarauskas.