2022 05 15

Kamilė Laučytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Postmodernistinė ukrainiečių poetų grupė „Bu-ba-bu“ ir V. Neborako balsas lietuviškai

Ukrainiečių poetas, prozininkas, literatūrologas, vertėjas Viktoras Neborakas. Wikipedia.org nuotrauka

Kamilė Laučytė yra praktikantė, VU lietuvių filologijos ketvirto kurso studentė.

Nors į lietuvių kalbą nėra išversta labai daug ukrainiečių parašytų kūrinių, galima pasidžiaugti turimais vertimais ir jais susipažinti su šiuolaikine ukrainiečių literatūra. Vienas iš jų – Vyto Dekšnio išverstas Viktoro Neborako (g. 1961) poezijos rinkinys „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“ (išleido „Bazilisko ambasada“, 2021 m.).

Prieš pradedant trumpai apžvelgti knygą, visų pirma kontekstas – kokią reikšmę šiuolaikinei ukrainiečių literatūrai turėjo postmodernistinė poetų grupė „Bu-ba-bu“, kuriai priklausė ir pats V. Neborakas.

Kaip ir Lietuvoje, sovietmetis sugriovė didžiąją dalį iki tol pasiektos Ukrainos kultūrinės pažangos. Kūrybinę laisvę varžė primestas socrealizmo reikalavimas kurti meną, skiepijantį žmonėms komunistinę ideologiją. Visgi ukrainiečiai nuo literatūros klasiko Taraso Ševčenkos laikų XIX a. naudojo poeziją kaip priemonę demonstruoti ukrainietišką savimonę bei tapatybę, ką režimas slėgė. Dėl to apie 1960–1980 m. kūrę rašytojai tapo svarbiu kultūriniu ir politiniu fenomenu.

Jie stengėsi šiek tiek atgaivinti ukrainiečių literatūrinę kalbą, kūrė patriotinę poeziją. Kad netaptų politiškai įtartini nepalankumu sovietinei valdžiai, poetai negalėjo savo kūryboje per daug puoselėti vakarietiškumo. Vis dėlto jie rasdavo būdų skaityti uždraustą literatūrą, be to, palaikė minimalų ryšį su Vakarų kūrėjais. Šios kartos rašytojai buvo itin vertinami kartu su ukrainiečių literatūrine klasika, tačiau jaunesnieji autoriai juos laikė senamadiškais ir pernelyg nacionalistiniais. 

Susikūrė kelios jaunųjų poetų grupės, tarp kurių ryškiausia – Lvivo postmodernioji „Bu-ba-bu“ (trumpinys nuo „burleska-balaganas-bufonada“). Ją sudarė rašytojai Jurijus Andruchovyčius, Oleksandras Irvanecas ir Viktoras Neborakas. 1985 m. susikūrusi pogrindyje, kad išvengtų KGB persekiojimo, „Bu-ba-bu“ draugams rengdavo ekspromtinius skaitymus butuose ar kavinėse. Galiausiai jų pasirodymai išaugo į ryškius, energingus performansus ir savo piką pasiekė 1988–1992 m.

1992-aisiais Lvivo operos ir baleto teatre grupė surengė literatūrinį performansą. Bilietai buvo išpirkti per kelias dienas. Į šį perfomansą buvo įtraukti roko grupių, dainininkų, orkestrų, chorų pasirodymai, buvo apstu įspūdingų vizualiųjų menų elementų.

„Bu-ba-bu“ kalbėjimo būdą galima lyginti su Jungtinėse Amerikos Valstijose šeštajame–septintajame dešimtmetyje kūrusiais bitnikais, kurie maištavo prieš kapitalizmą. Ukrainiečiai maištavo savuoju būdu – jie priešinosi socrealizmui ir perdėtam nacionalizmui, laužė primestas normas. Jie permąstė menininko funkciją visuomenėje ir rado savo poetinės raiškos būdą per humorą, ironiją, vulgarumą, žaisdami žodžių sąskambiais ir dviprasmybėmis.

„Bu-ba-bu“ taikė rusų filosofo Michailo Bachtino karnavalizacijos principus, kai po „karnavaline kauke“ amžius, socialinė padėtis, lytis ir tapatybė tampa nebesvarbūs, nors įprastai dėl visuomenėje įsigaliojusių socialinių normų šie faktoriai dažnai individą varžo. Galios nustatyta hierarchija bent jau trumpam tampa neveiksni. 

Knygos viršelis

Grupė „Bu-ba-bu“ buvo itin populiari tarp jaunosios kartos atstovų, nes po dešimtmečių sovietinės stagnacijos jie troško naujovių. Vis dėlto pasitaikė ir kritikuojančių jaunesnės kartos rašytojų, priklausiusių vadinamajai Žytomyro mokyklai. Jie net sinonimiškai vartojo terminą „bubabizmas“, taip apibūdindami infantilišką ir epigoninę literatūrą. Bet patys kritikai nei sulaukė vertimų (neva, neįmanoma išversti jų kūrybos), nei piniginės paramos iš išeivijos ukrainiečių, jie nedalyvavo tarptautinėse konferencijose ir kultūriniuose renginiuose. O „Bu-ba-bu“, nors išsiskirstė savais keliais, liko legenda ukrainiečių kultūrinėje atmintyje. 

Nors ukrainiečių kultūros atgimimas prasidėjo devintojo dešimtmečio literatūriniame ir kultūriniame pogrindyje, 2004 m. įvykusi Oranžinė revoliucija rodo, kad demokratinė visuomenė jau subrendo. Išverstame į lietuvių kalbą poezijos rinkinyje „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“ (originalo kalba išleistas 2009 m.) V. Neborakas apmąsto virsmus visuomenėje po Maidano.

Poetas bei eseistas Mantas Balakauskas teigia: „Viktoro Neborako poezija nuostabiai užpildo spragą lietuviškos literatūros lauke. Politiška, sociali ir rėksminga. Jo knyga yra retas atvejis, kai šitoks kokteilis veikia.“ Nors knyga išversta po 12 metų nuo išleidimo originalo kalba, ji nepraranda aktualumo ir šiandieniame karo kontekste, kai, reiškiant solidarumą, Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse kyla noras drastiškai naikinti visus užsilikusius sovietinius likučius. 

Būtent tai, kad vyksta žmonių mąstysenos pokyčiai, V. Neborakas atskleidžia parodydamas visuomenės troškimą keisti toponimus. Kaip sinekdocha pasitelkiama jo paties gyvenamosios Vyhovskio gatvės Lvive pavadinimo kaita. Vietovardžiai nekeičiami be priežasties – šis veiksmas liudija apie identiteto, ideologijos pokyčius. Bet V. Neborakui kaita nėra neigiamas dalykas, atvirkščiai – ji atveria daugiau galimybių kurti. 

Nuo 1933-iųjų

ji vadinosi Tuščioji

nuo 1963-iųjų –

Tereškovos

nuo 1991-ųjų –

Ivano Vyhovskio

(…)

viskas įgyja savo vardą

kad paskui būtų pervadinta

viskas teka

nuo vardo prie vardo

visa kas nori būti savimi

ir keičiasi įsivardija

švytinti tuštuma

išsivalo priemaišas

išplauna ribas

ir išsilaisvina

kad vėlei kurtų

(„Pervadinimai“, 83–84 p.) 

Knygos viršelis

Kiekviena istorija palieka tam tikrą kūrybinę žymę, todėl V. Neborakas sulėtina Lvivo miesto tempą išryškindamas, kiek istorija turi įtakos jo vystymuisi. Yra istorijų, turėjusių tiesioginę įtaką miesto svarbos ir meno raidai. Pavyzdžiui, „Bu-ba-bu“ performansas Lvivo operos ir baleto teatre („Aktorius“, 67–73 p.). Taip pat yra ir alternatyvūs istorijos variantai – kas būtų, jeigu būtų kitaip, galbūt „dabar galicijiečiai giedotų / Europos Sąjungos himną / vietoje „Amžinojo revoliucionieriaus“ / (nors galbūt lenkiškai)“. („Sąlyginė istorijos nuosaka“, 74 p.).

Mieste susiduria ir asmeninės žmonių istorijos, kai skirtingos siužetinės linijos – jaunystės meilė ir dukra – susitinka gatvėje („Dvi istorijos“, 59 p.). Istorija yra nuolatiniame kūrybiniame procese, todėl iš pažiūros paprastas gatvėje grojantis saksofonininkas Juša iš tiesų yra šių dienų Adomas Mickevičius („Gatvės muzikantas“ 55–56 p.).

Kasdienybėje susidūrusias miesto istorijas jungia susirūpinimas esama politine situacija. Pasikeitus santvarkai, visuomenėje atsiranda įvairių problemų, tokių kaip savižudybė, emigracija, prostitucija, alkoholizmas, laukinis kapitalizmas ir krizė, bet, nepaisant to, „Ukraina – / tai išsipildžiusių troškimų šalis“ („Laiškas po Maidano“, 27 p.), nes įgyta laisvė, nors su ja reikia išmokti atsakingai elgtis. 

Rinkinyje gausu šnekamosios kalbos elementų, ironijos, žaidimų žodžiais ir teksto formomis, biblinių bei kultūrinių intertekstų. Ir pasitikėjimo laisvės atvertoms galimybėms. Nepaisydamas visų blogybių, V. Neborakas viltingai žiūri į Ukrainą ir sako: 

visuomenė 

viską pakenčia 

viskuo tiki 

visko tikisi 

viską iškentės. 

(„Triosinimas“, 33–35 p.)

Viltingai žiūrime ir mes.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien