Povilas Januševičius. Prelatas, profesorius, kalbininkas

Tėvai gyveno pasiturimai, nes brolius Povilą ir Jurgį (jis tarnavo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vėliau buvo Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio sekretorius) sugebėjo išleisti į mokslus. Jie abu tapo kunigais.

Būsimasis Kauno kunigų seminarijos profesorius Povilas Januševičius gimė 1866 metų gruodžio 17 dieną (naujuoju stiliumi 29 d.). Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, vėliau mokslus tęsė Rygoje. 1886-aisiais baigęs Rygos Aleksandro gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1888 metais klieriko Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva seminarijoje buvo įkurta slapta klierikų organizacija „Lietuvos mylėtojai“. Jai priklausė ir P. Januševičius.

Su pagyrimu išlaikęs seminarijos keliamuosius ir baigiamuosius egzaminus, 1890 metų gruodžio 2 dieną jis buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Linkuvos parapinės bažnyčios vikaru. Po ketverių metų perkeltas į Radviliškį. Čia, tikriausiai paskatintas vietinio klebono Vladislovo Talačkos, tuokusio P. Januševičiaus seserį Elžbietą su vaistininku Biržiškiu (žymių mokslininkų profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų pusbroliu), nusprendė savomis lėšomis studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Parašė prašymą Žemaičių vyskupui Mečislovui Leonardui Paliulioniui. Vyskupas neprieštaravo – apie J. Januševičių atsiliepė kaip apie gabų ir aukštos moralės kunigą. Akademijos rektorius Albinas Franciczekas Symonas pranešė, kad studijas galintis pradėti 1894-ųjų rudenį, tik turi atitikti stojamiesiems keliamus reikalavimus ir į akademijos kasą už metus sumokėti 300 sidabro rublių.

Studijos Peterburge. Dienoraštis

Studijų Peterburge metais P. Januševičius rašė dienoraštį „Visokių atsitikimų sąrasza. Nu metų 1895 iki (1898) h“. Jį Kauno arkivyskupijos archyve aptiko istorikė daktarė Vilma Žaltauskaitė. Atidžiau pasidomėjusi dienoraščio turiniu suprato, kad XIX amžiuje rašytas tekstas vertingas kalbos ir istoriniu požiūriu, „duoda naujų žinių apie dienoraščio autorių, Sankt Peterburgo katalikų dvasinės akademijos kasdienybę, XIX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą. (…) Kalbiniu požiūriu tekstas taip pat yra reikšmingas, nes jame, lyginant su vėliau P. Januševičiaus išleistomis lietuvių kalbos gramatikomis, atsiskleidžia jo kalbos evoliucija, lietuvių bendrinės kalbos formavimosi eiga“.

Iš dienoraščio matyti, kad gyvenimas neapsiribojo tik akademijos sienomis. Studentams siekta ne tik suteikti dvasininkams reikalingų žinių, bet ir formuoti estetines nuostatas. Per vasaros atostogas P. Januševičius keliavo į Čenstakavą, Kaukazą, lankė savo draugus (1896 metais viešėjo pas savo draugą Viekinių bažnyčios kamendorių Igną Andrašiūną, kartu su juo baigusį kunigų seminariją. I. Andrašiūnas vėliau daug metų buvo Pabiržės parapijos klebonas, todėl tikriausiai ne sykį P. Januševičius yra lankęsis ir Pabiržėje, – aut. past.) Mokslo metais drauge su dėstytojais lankėsi Peterburgo muziejuose, parodose, soboruose, kapinėse, zoologijos sode. Nepamiršdavo ir gimtųjų Biržų. 1897 m. liepos 25 dieną dienoraštyje rašo, kad Biržuose oras gražus, bažnyčia daili, o jo tėveliai sveiki.

Pagrindinis žinių iš Lietuvos šaltinis akademijos studentams buvo Lietuvoje gyvenančių buvusių bendramokslių ir giminaičių laiškai. Iki 1896 m. vasaros atostogų P. Januševičius gavo 137 laiškus. Jų temos įvairios – nuo oro iki politikos. P. Januševičius tais metais laiškuose ragino savo kolegas Lietuvoje organizuoti prašymus valdžiai, kad būtų sugrąžinta spauda lotyniškais rašmenimis. Jo akademijoje rašytame dienoraštyje minimi ir dėl nelegalios, tais metais draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo nubausti kunigai.

1897-ųjų pavasarį išlaiko keliamuosius egzaminus, puikiai įvertinama jo rašyta disertacija, pripažintas teologijos mokslų kandidato antras laipsnis. Po metų sėkmingai baigęs studijas ir apgynęs lotynų kalba rašytą disertaciją teologijos mokslų magistro laipsniui gauti, pabuvojęs tradicinėje akademijos absolventų išvykoje Kronštate, P. Januševičius grįžta į Lietuvą.

P. Januševičius neatsisakė planų leisti lietuviškus laikraščius. 1910 m. Kaune jis įsteigė pirmą vienintelį moterims skirtą katalikišką mėnesinį laikraštį „Lietuvaitė“.

Rašė knygas, leido laikraščius

Tais pačiais metais paskiriamas dėstyti lietuvių kalbą ir homiletiką Kauno kunigų seminarijoje. Čia dirbo nuo 1898 iki 1919 metų. Tai buvo reikšmingų darbų laikotarpis. Naudodamasis Peterburgo dvasinėje katalikų akademijoje iš profesoriaus Kazimiero Jauniaus gautomis žiniomis, jis parengė ir Petro Gražbylio slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos gramatikas „Naujas lietuviškas kalbamokslis“, „Santaika (Syntaxis) lietuviškoje kalboje“, „Lietuviškas kalbamokslis“ ir kt.

Ieškojo būdų, kaip apeiti neteisėtą caro valdžios draudimą spausdinti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis. 1900-aisiais jis Petro Gražbylio slapyvardžiu išleidžia knygutę „Trys lekcijos I. II. III. Geram išsimokinimui puikiai rašyti“. Viršelyje – rusiškas užrašas, kad tai yra naujoji čekų abėcėlė. Tai buvo padaryta siekiant išvengti carinės Rusijos valdininkų persekiojimo. P. Januševičius, suradęs Kaune nežymią spaustuvėlę, paprašė spaustuvininką išspausdinti knygelę be cenzūros leidimo, tvirtindamas, kad tai – čekiška knyga. Ši knygelė buvo išleista tris kartus (trečią kartą jau atgavus spaudą) bendru 39 tūkstančių egzempliorių tiražu.

1904 m., grąžinus lietuvišką spaudą, P. Januševičius ėmė rūpintis gauti leidimą leisti lietuvišką laikraštį. Vyskupas M. L. Paliulionis jo pasiteiravęs, kiek reikėtų pinigų tokiam laikraščiui vienus metus leisti. Januševičius atsakė, kad apie 4000 rublių. Vyskupas šūktelėjęs: „Lengva pasakyti. Iš kur imsi tuos 4000 rublių?“ P. Januševičius paaiškino, kad tą sumą bus nesunku surinkti, jei kunigai susimes į draugiją. Apie tokią draugiją jis jau seniai galvojęs, todėl dabar, sulaukęs progos, viską vyskupui išklojo. Vyskupas sumanymui pritarė, draugiją steigti leido.

Profesoriaus P. Januševičiaus nurodytiems kunigams pakvietimus į steigiamąjį draugijos susirinkimą išsiuntė vyskupo kanceliarija. 1905 m. spalio 13 dieną pas Kauno notarą Andrių Iljinskį buvo įregistruota Šv. Kazimiero draugija. Pirmosios valdybos nariu tapo ir P. Januševičius. 1906-ųjų vasarą kartu su kun. Aleksandru Dambrausku (literatūros istorijoje žinomu ir kaip Adomas Jakštas) nuvykęs pas J. Tumą-Vaižgantą sudarė naujus šios draugijos įstatus, juos spalio 3 dieną įregistravo Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas. Kaip šios draugijos atstovas, P. Januševičius 1908-aisiais lankėsi pas popiežių Pijų X, jam įteikė Šv. Kazimiero draugijos leidinių. Iki 1940 metų ši draugija išleido apie 740 pavadinimų knygų.

P. Januševičius neatsisakė planų leisti lietuviškus laikraščius. 1910 m. Kaune jis įsteigė pirmą vienintelį moterims skirtą katalikišką mėnesinį laikraštį „Lietuvaitė“. „Nors oficialiai „Lietuvaitės“ redaktorė buvo Teresė Kubilinskaitė, – rašė žurnale „Lietuvos mokykla“ 1937 m. išspausdintame straipsnyje „Prelatas Povilas Januševičius tautos dirvonuose“ mokytojas Jurgis Skrebys, – tačiau faktinuoju redaktoriumi ir leidėju buvo kun. P. Januševičius.

Jisai pats rašydavo į „Lietuvaitę“, pasirašydamas įvairiomis slapyvardėmis (P. Gražbylys, Kaunietis, Viktorija Kryžkelaitė, Paulina Kazimieraitė, V. Knytė, P. J. ir kt.), kad atrodytų, jog „Lietuvaitė“ turi daug bendradarbių.“ „Lietuvaitė“ turėjo daugiau kaip 600 skaitytojų, išsiversdavo savomis lėšomis. 1914 metais nustojo ėjusi. 1918-aisiais P. Januševičius buvo pradėjęs leisti laikraštį „Moterų balsas“, tačiau šis laikraštis ėjo trumpai, buvo išleisti vos penki numeriai. P. Januševičius savo straipsnius spausdino ne tik „Lietuvaitėje“ ar „Moterų balse“, bet ir „Lietuvių laikraštyje“, „Nedėldienio skaitymuose“, „Draugijoje“, „Ateityje“, „Vienybėje“, „Viltyje“, „Vilniaus žiniose“ ir kituose periodiniuose leidiniuose.

Visuomenės veikėjas, globėjas ir mecenatas

P. Januševičiui rūpėjo Kaunan atvykstančių ir tarnybos ieškančių lietuvaičių likimas. Jis matė grėsmę jų tautinei savivokai, joms tarnaujant lenkiškai kalbančių ponų namuose. Tol nenurimo, kol tarnaitės nebuvo suburtos į atskirą Šv. Zitos draugiją. Jis taip pat prisidėjo prie mergaičių katechečių kursų steigimo. Juos baigusios galėjo kaimuose vaikams dėstyti tikybą.

Rašytoja Sofija Čiurlionienė prisimena, kad kreipėsi į Kauno kunigų seminarijos profesorių P. Januševičių, ryškią figūrą lietuvių kooperatyvų veikloje, patarimo, kaip vienai kaunietei įsteigti naminių audeklų krautuvę. Buvo nuspręsta, kad „geriausia sukviesti moterų suvažiavimą, išdėstyti kaimietėms apie jų namų pramonės pakėlimą ir… pradėti biznį“.

Tikėtasi, kad deklaruojant ekonominius suvažiavimo tikslus bus lengviau gaunamas gubernatoriaus leidimas tokį suvažiavimą surengti. P. Januševičius, susidomėjęs vietiniais amatais, pasiūlė į pirmąjį moterų suvažiavimą pakviesti įvairių pažiūrų ir luomų moterų, pats pakvietė žymias rašytojas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Oną Pleirytę-Puidienę skaityti pranešimų. Paruošė anketą, kurią išsiuntė su klausimu: „Kas yra reikalingiausia Lietuvos moterų ir mergaičių būvio pagerinimui?“ Gavo daugiau kaip 100 atsakymų, kuriuose pabrėžiama mokslo šviesa. P. Januševičius tvirtino, kad „reikia įkurti ir lankyti praktiškas mokyklas – reikia mokinties įvairių amatų, nes jie šiandien pilnai apsimoka ir daro žmogų neprigulmingu (nepriklausomą – aut. past.)“.

1908 m. balandžio 26 dieną visos Lietuvos moterų suvažiavimas nutarė „kurti mergaičių amatų ir namų ūkio vedimo mokyklą, kurioje mergaitės galėtų mokytis virimo, siuvimo, skalbimo, namų ūkio vedimo, rašyti, skaityti ir religijos“. 1909-aisiais toje mokykloje mokėsi 100 mokinių. Be praktinių dalykų, buvo mokoma tikybos, lietuvių kalbos, istorijos ir gamtos, nors tai rusų valdžios ir nebuvo leista. Lietuvių kalbą šešerius metus be jokio atlyginimo dėstė P. Januševičius. Jis buvo ir mokyklos neoficialus vairuotojas.

1919 m., paskirtas Kauno Švč. Trejybės bažnyčios klebonu, P. Januševičius, Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto žodžiais, „sąžiningai aplankė savo parapiją ir pamatė, kiek joje yra vargo ir skurdo, o ypač kaip sunki yra be tėvų likusių našlaičių dalia“. Tuomet įkūrė Vaikelio Jėzaus draugiją. Jos tikslas buvo – „daryti gailestingus darbus: pavargėliams, beturčiams, ligoniams ir kitiems nelaimėje esantiems žmonėms“. Vėliau draugija rūpinosi tik našlaičiais vaikais, kurių po Pirmojo pasaulinio karo buvo labai daug.

Pradžioje Vaikelio Jėzaus draugijos kūrėjui ir pirmininkui P. Januševičiui didžiausias rūpestis buvo lėšos. Todėl jų rinkti delegatai du kartus vyko į Ameriką, teko organizuoti lėšų rinkimą Kaune, ieškoti mecenatų, padėjo Amerikos Raudonasis Kryžius ir Lietuvos vyriausybė.

1937 m. draugija išlaikė 4 dieninius vaikų darželius su 200 vaikų ir 8 tarnautojais, 2 pradžios mokyklas su 190 mokinių ir 5 mokytojais, 2 amatų mokyklas su 242 mokiniais ir 21 mokytoju, dirbtuvę su 12 darbininkų. Vilijampolėje buvo prieglauda 59 auklėtiniams, joje dirbo 22 tarnautojai. Visose Vaikelio Jėzaus draugijos įstaigose mokėsi 690 vaikų, iš jų 407 gavo visą išlaikymą: butą, drabužius, valgį, mokslą ir kt. Direktorių, vedėjų, mokytojų, instruktorių, buhalterių, darbininkų, sargų, tarnaičių buvo 100. Draugijos pirmininkas tais metais statė mokyklą nebyliams, Kleboniškio miške planavo pradėti statyti sveikatos mokyklą.

Apie tai, kaip atsakingai P. Januševičius rinkdavosi savo vadovaujamai draugijai reikalingus darbuotojus, rašė mokytojas Jurgis Skrebys: „Kandidatams į mokytojus ar kitus prieglaudų bei mokyklų tarnautojus tenka iš gerbiamo prelato išklausyti kelių valandų paskaitas. Ir tik su visomis išdėstytomis mintimis sutikus, naujasis žmogus priimamas dirbti mokymo – auklėjimo darbą.“

Maironio namuose P. Januševičius 1905 m. buvo suorganizavęs lietuvišką skaityklą, kurioje už kelias kapeikas buvo galima pasiskaityti lietuviškų knygų ir laikraščių.

Šalia Maironio

P. Januševičius buvo artimas Kauno kunigų seminarijos rektoriaus, poeto Maironio bičiulis. Pažintis prasidėjo dar 1894-aisiais, kai P. Januševičius atvyko studijuoti į Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją. Tais metais čia atvyko ir Maironis, tik kaip šios akademijos profesorius, vėliau keletą metų buvęs prefektu ir dvasios tėvu, o nuo 1900-ųjų – akademijos inspektoriumi. Iš jo rašyto laiško savo bičiuliui poetui, kritikui, publicistui, buvusiam akademijos profesoriui Adomui Jakštui matyti, kad tais metais Kaune išleistos Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ leidyba ir platinimu rūpinosi P. Januševičius.

Maironis laiške rašo esąs širdingai jam dėkingas už tiek darbo, visiškai pasitikįs jo nuomone, o laiško pabaigoje sveikina kunigą P. Januševičių ir kitus pažįstamus.

Artimi ryšiai siejo šiuos du aukštus dvasininkus ir vėliau, kai, grįžęs iš Peterburgo, Maironis tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, o P. Januševičius – jo aktyviu pagalbininku, prikalbinęs poetą pirkti apleistus namus Rotušės gatvėje, o vėliau rūpinęsis jų rekonstrukcija ir remontu.

„Ir tų pačių rūmų, – prisimena kunigas, poetas, dramaturgas, prozininkas, įdomių memuarų autorius Mykolas Vaitkus (1883–1973), – Maironis nebūtų pirkęs, kad ne tas neužmirštinas veikėjas patriotas prelatas Povilas Januševičius, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo turbūt visų kauniškių sumanymų ar sumanytojas, ar bent vienas pirmųjų vykdytojų. Tas tatai Januševičius, regėdamas, jog brangi mūsų praeities liekana, dabartiniai Maironio rūmai, baisiai apleisti ir pamažu ims griūti, susidarė praktišką projektą, kaip tuos rūmus nupirkti. (…) Prikalbino Maironį kad sutiktų.“ Apie tai, kad atliekant šių rūmų remontą Maironiui daug padėdavęs profesorius P. Januševičius, prisimena ir poeto sesuo Marcelė Mačiulytė (1864–1958).

Apie P. Januševičiaus statybų reikalų išmanymą liudija 1915 m. Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje, išspausdinta knyga „Namai. Jųjų svarba, vieta, padėjimas, stilius, medžiaga, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai: Žemaičių vyskupijos 500 metų sukaktuvių atminimui“. Prieštituliniame šios knygos lape išspausdinta autoriaus dedikacija Maironiui. Joje išvardinti visi poeto titulai, o dedikacija baigiama žodžiais, kad „Maironiui nuolankiai aukoja šį savo veikalėlį kun. P. Januševičius Kaune“.

Maironio namuose P. Januševičius 1905 m. buvo suorganizavęs lietuvišką skaityklą, kurioje už kelias kapeikas buvo galima pasiskaityti lietuviškų knygų ir laikraščių. Anot Adomo Jakšto, neretai čia užeidavęs ir pats skaityklos-knygyno įkūrėjas P. Januševičius. Čia jis garsiai paskaitydavo įdomesnius straipsnius, taip priviliodamas į savo skaityklą net nemokančiuosius skaityti.

Nepamiršo Biržų

Profesoriui visada buvo brangūs Biržai. Čia gyveno jo tėvai, broliai, seserys. Būdamas aktyvus visuomenės veikėjas, jis skatino dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir savo artimuosius. Dvidešimtojo amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tarp aktyviausių Biržų visuomenininkų dažnai minima Januševičių pavardė. Juozas ir Jonas vaidino Biržuose 1906 m. rugpjūčio 6 dieną surengtame pirmajame lietuviškame vakare, broliai Jonas, Juozas ir Mykolas buvo 1908-aisiais įsteigtos Biržų labdarybės draugijos nariai, o nuo 1911 metų šios draugijos protokoluose minimas ir Povilas Januševičius. Jis skatino steigti Biržuose „Saulės“ draugijos skyrių, kurti Biržų gimnaziją. 1917-aisiais steigiamai Biržų gimnazijai lėšų parūpino iš „Saulės“ draugijos.

1904–1905 metais jis siekė Biržuose įsteigti amatų mokyklą, kuriai turėjo vadovauti sesuo Ona Januševičiūtė (1873–1908). 1905 m. spalio 28 dieną laiške Aleksandrui Dambrauskui rašė, kad dėl amatų mokyklos buvęs du kartus pas gubernatorių, tikisi gauti leidimą, padavęs ir sesers Onos prašymą leisti Biržuose steigti lietuvišką knygyną. Norintis paskubėti, nes du žydai jau gavę leidimą ten steigti lietuviškus knygynus, tik kol kas jie nieko nedaro, be to, dar nori Biržuose knygyną steigti ir kalvinų pastorius. Istorikė Vilma Žaltauskaitė mano, kad Onos Januševičiūtės knygynas Biržuose buvo įsteigtas 1905 m. pabaigoje ar 1906-ųjų pradžioje.

Apie Oną Januševičiūtę atsiliepiama kaip apie nemažai įtakos savo draugėms ir kitiems Biržų gyventojams turėjusią šviesuolę. „Ji, – rašo 1937 m. „Lietuvos aide“ kun. Juozas Stakauskas, – turėdama savo globoje gyvojo rožančiaus ratelius, darydavo pas save tų ratelių priedanga lietuvių susirinkimus. Įkūrusi Biržuose knygyną, ji mokėjo patraukti daug ano krašto žmonių, kuriuos žadindavo skaityti ir veikti.“ Tikriausiai todėl po pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo Biržuose buvo surinkti net 78 parašai prieš degtinės pardavinėjimą.

Po Onos Januševičiūtės mirties knygynui vadovauti pradėjo Jonas Januševičius, Stefanijos Paliulytės-Ladigienės žodžiais, gilus, išsilavinęs ir sąmoningas katalikas, kurio knygynas ir namai tapo tikruoju ateitininkų Biržų kuopos židiniu. 1913 m. Jono Januševičiaus namuose susirinkęs Biržų keturklasės mokyklos moksleivių būrelis įkūrė ateitininkų kuopelę. Ją įkurti pasiūliusi vyresnioji Jono Januševičiaus dukra Leokadija (vėliau generolo Jono Juodišiaus, 1950 m. žuvusio Abezės lageryje, žmona), kuri tais metais mokėsi Kauno gimnazijoje. Išsamus Leokadijos Januševičiūtės straipsnis „Imkite, moterys, skaitykite ir kitoms duokite“ išspausdintas P. Januševičiaus įsteigtame „Lietuvaitės“ laikraščio 1912 m. 11-ame numeryje. Vėliau jos straipsniai buvo spausdinami „Moterų balso“, „Naujosios vaidilutės“, „Moters“ ir kituose laikraščiuose. Tikriausiai ne be Povilo Januševičiaus paramos Leokadija mokėsi Briuselio katalikių socialinėje mokykloje. Tai buvo aukštoji mokykla, ruošusi socialinio darbo vadoves.

Po Jono Januševičiaus mirties (mirė 1918 m. gegužės 6 d.) Biržų lietuviškam knygynui iki 1940 metų vadovavo jo duktė Liucija Januševičiūtė-Samulionienė. Apie 1990-uosius m. rašytuose prisiminimuose apie savo tėvą ji rašė, kad knygas bei kitus leidinius įvairiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų – daugiausia gaudavo iš Panevėžio Masiulių knygyno, taip pat iš Šv. Kazimiero draugijos. „Knygynas buvo šviesos židinys, susitikimų vieta per visą jo egzistavimo laiką, ypač tuo metu, kai jis tik vienas tebuvo mieste.“ To ir siekė ragindamas savo seserį steigti Biržuose lietuvišką knygyną Kauno kunigų seminarijos profesorius P. Januševičius.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Liucijos Januševičiūtės-Samulionienės knygynas yra išleidęs kelis sceninius veikaliukus. Vienas iš jų – 1936 m. Biržų spaustuvėje išspausdinta Stasio Žemaičio (tai kunigo Henriko Prialgausko slapyvardis, – aut. past.) 4 veiksmų drama „Lietuvos didvyriai“, kurios viršelyje yra sąrašas knygų, sukrautų Biržuose, Januševičiūtės knygyne.

Paskutiniai metai

Nelengvas buvo paskutinis gyvenimo dešimtmetis. Iškilmingai paminėjus septyniasdešimtmečio jubiliejų, prasidėjo konfliktai, kad P. Januševičius Švč. Trejybės bažnyčioje laiko pamaldas ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbomis. Todėl 1938 m. sausio mėnesį prieš jį panaudotas net fizinis smurtas. Buvo pradėtas tyrimas. P. Januševičius parašė pareiškimą atleisti iš Švč. Trejybės bažnyčios klebono pareigų, nes draugijos įstatuose buvo įrašyta, kad jos pirmininkas yra Švč. Trejybės parapijos bažnyčios klebonas. Tų metų spaudoje išspausdintas ne vienas kritinis straipsnis apie Vaikelio Jėzaus draugiją ir jos buvusį globėją.

Paskutiniais gyvenimo metais P. Januševičius redagavo savo parašytą ir anksčiau spausdintą (1904 ir 1905 m.) knygą „Poteriai, Rytmetinės ir Vakarinės maldos, Dovanėlė: Tėvams, vaikams ir šeimininkams“. Mirė 1948 m. gegužės 17 dieną. Palaidotas prie Kauno arkikatedros bazilikos sienos, tarp savo bičiulių prelato A. Jakšto-Dambrausko ir Kauno metropolinės kapitulos kanauninko Povilo Dogelio. Ties jo kapu ant sienos užrašyti žodžiai, kuriais jis vadovavosi visą gyvenimą: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane.“