Prabilęs mūsų duonos kalba

Buvo „subotnikas“, tik vargais negalais išleido jį pusdieniui iš kazarmų, susitikome, traukiau atvežtas dovanas, daugiausia, aišku, valgomus dalykus, kas gi nežino, kad kareivėliai vis alkani ir alkani. Tas dešros ovalas, kurį pastvėręs abiem rankom jis glaudė prie skruosto ir bučiavo, tikrai buvo vertas tokio švelnumo bei pagarbos. Alkis alkiu, bet dešros forma buvo tobula, kvapas dangiškas. Mes abu krykštavome lyg kūdikiai. Galvoju dabar, kad visa tai turėjo skelbti mums tikrą gyvenimą, nesunaikinamų, neatimamų dalykų buvimą, tiesą ir teisingumą, laisvą Lietuvą, gal net amžinąsias vertybes.

Galima suprasti, kodėl šiuo metu tokios rūšies prisiminimai. Už vienos ir už kitos sienos, viršuje ir apačioje jau nuo penktadienio vakaro tarška puodai ir keptuvės, pjaustoma, minkoma, tarkuojama, verdama ir kepama, ragaujama, net šarvuotos durys nesulaiko galingos kvapų atakos, jų pilnos laiptinės, net gatvėje staiga iš kažin kur prasineša pečiun pašauto paršiuko tyras dvelksmas. Kokios gi būtų Velykos ir Kalėdos, jeigu atimtum, uždraustum visa tai? Net monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kviesdavęs mus pamilti širdžių puotas, Katedros zakristijoje turėjo įsirengęs kampelį, kur žemiškai vaišindavo kitus ir pats vaišindavosi per didžiąsias iškilmes.

Kad ir kaip nekęstum šventinio parduotuvių šturmo, lūžtančių stalų, apsirijimo, vadinamo kilniais vardais, vis dėlto nepaneigsi, kad Prisikėlimo slėpinys nuo pat pradžios buvo surištas su valgymo ir gėrimo patirtimi. Lemtingosios Jėzaus istorijos valandos prasideda prie Paskutinės vakarienės stalo. Ir vėliau, kai nukryžiuotas ir prisikėlęs jis rodysis savo mokiniams, kelis kartus jo veidas bus atpažįstamas valgant, jis pats prašys apaštalus valgyti, nors atrodytų, kad sudvasintai jo esybei nieko neturėtų būti svetimiau už žemišką maistą. Emauso mokinių istorijoje pribloškia aplinkybė, kad jis atskleidė save, kai laužė duoną. Dar bus Genezareto paežerė, kur prikeltasis Viešpats užkurs laužą, keps žuvį ir kvies saviškius pusryčių. Šventosios Žemės padavimuose ta vieta įamžinta ir gausiai lankoma maldininkų, ten nedidukas ežero bangų skalaujamas pranciškonų vienuolynas, ir kažkodėl niekur kitur piligrimų stotelėse nesijauti taip šventai ir palaimingai kaip ten, galvodamas apie garsiausią žmonijos istorijoje pikniką.

Labiau nei besimeldžiantį ar darantį stebuklus norėčiau pamatyti Jėzų valgantį. Turbūt jis nepultų bučiuoti dešros ritinėlio kaip anas mano jaunystės draugas, bet kuo pamaldžiausiai gaudyčiau jo veido išraišką, kiekvieną judesį ir žvilgsnį. Ne dėl dieviškų jo bruožų ar tikrosios žmogystės pasirodymo. Šitaip gal atsekčiau, į ką buvo panašūs man visam gyvenimui įstrigę kai kurie valgančiųjų veidai. Mama su savo žūtbūtiniu kavos puodeliu. Senutė ir mergaitė, abi iš vienos lėkštės srėbusios vargšų viralą „Betanijos“ valgykloje. Pavargęs darbininkas pakelės užeigoje Bosnijoje, kažin kaip pagarbiai ir nužemintai kramtąs savo kuklią avienos šonkaulių porciją. Ant šaligatvio stovintis čigonas, kuris laikė rankose didžiulį pomidorą ir vis taikėsi jo atsikąsti keliais jam belikusiais dantimis. Kunigas, šaukštu stumdantis pupas iš vieno lėkštės krašto į kitą; pupų visai nedaug, žmonės, kurie jį pasikvietė prie stalo, neturtingi, negalima parodyti, kad jų vaišės menkutės.

„Linkiu sočių Velykų“, – anądien nugirdau gatvėje tariant į mobilųjį telefoną. Tai ne „Maksimos“ šūkis. Net juodžiausiais laikais iš paskutiniųjų stengtasi pasidengti velykinį stalą. Giliausiam spintelės kampe savo valandos laukdavo žalieji žirneliai, majonezo indelis ar dar koks šventinių vaišių elementas. Kad ir vienui vienas būtum per didžiąsias iškilmes, vis tiek tiesiama balta staltiesė ir ieškoma gardesnio kąsnio. Sočios Velykos geriau nei alkanos. Jų džiaugsmas, Kristaus pergalės prieš mirtį ir nuodėmę džiaugsmas, eis išvien su dosnios ir dėkingos širdies surengtu pokyliu. Tiesa, dar ne ta gardžiausių valgių ir geriausių vynų gausybė, kuri pažadėta laikų pilnatvėje, tačiau jos atšvaitas jau krenta ant kiekvieno meilingai padengto velykinio stalo.

Tai, žinoma, labai skiriasi nuo paprasčiausio persivalgymo ir persigėrimo, kuris nuolat ištinka dalį visų švenčių dalyvių. Besaikis lėbavimas juo bjauresnis, kai šalia apstu nepasiturinčiųjų, stokojančių ne tik šventinių gardumynų, bet kasdienio maisto. Per kiekvieną gavėnią iš naujo mokomasi juos pamatyti ir užjausti, pasidalyti jų gyvenimu. Solidarumui su jais išreikšti krikščionys nuo seno turi pasninko ir apsimarinimo tradiciją. Velykų stalas, įgijęs ryšį su tuščiaisiais šio pasaulio stalais, atranda didžiausią vertę Prisikėlimo slėpinyje.

Viengimis Dievo Sūnus panoro kalbėti per duoną, valgydindamas ir valgydamas, ir liepdamas mums valgydinti vieni kitus. Nustebę matome, kad valgymas, toks paprastas mūsų išgyvenimo veiksmas, suvienijęs žmonių giminę ir visus šios žemės sutvėrimus, taip pat dovanoja mums ir Viešpaties bendrystę. Nuostabia ir nepakeičiama Prisikėlimo tikrovės dalimi bus vaišingumo dorybė, tie visi šįvakar pasklidę virtuvių kvapai, pareikalavę darbštumo ir kantrybės, nusižeminimo ir meilės. Tikėjimo, kad Jėzaus dovanojamas amžinasis gyvenimas vertas didžiausio džiaugsmo ir šventės.