Pradėkime pabėgėlių integraciją nuo susitikimo

Pastaruoju metu kartkartėmis pasigirsta įspėjimų, o gal suvokiama, kad didelė dalis šiandieną laikino apgyvendinimo stovyklose įkurdintų nelegaliai sieną kirtusių migrantų liks Lietuvoje. Dar vienas svarbus etapas vadinamojoje migrantų krizėje. Buvome ištikti šoko pamatę, kad „sienos kiauros“, supratę, kad tie žmonės bus įkurdinti visai šalia mūsų. Sustabdžius srautus, pripratus prie minties ir kasdienių žinių apie kažkur apgyvendintus „sėkmingai prasmukusius“ migrantus, girdėjome ryžtingų pareiškimų, kad dauguma prieglobsčio negaus ir bus grąžinti į savas šalis. Dabar taip gal ir nebemanoma išgirdus „nevyriausybininkų“ pastabų apie tai, kad negalima nuspręsti nežinant, neišklausius, neištyrus konkrečių istorijų.

Bet kuriuo atveju dalis liks, gal ilgesnį laiką gyvens stovyklose, nes bus neįmanoma išsiųsti į kilmės šalį, gal bus suteiktas prieglobstis. O tai reiškia, kad turėsime integruotis – mes ir jie, visi kartu. Sakyčiau, labiau įprasta manyti, jog integracija yra migrantų prisitaikymas prie vietinės kultūros, papročių, sistemos. Ir iš dalies tai tiesa, tačiau ne mažiau svarbu ir mūsų pačių prisitaikymas prie šalia gyvenančių kitos kultūros, kitos religijos, pasaulėžiūros žmonių. Kitu atveju, jei integracija bus tik vienpusė, iškelsime atvykėliams neįmanomą užduotį – atsisakyti savo tapatumo.

Domėdamasi migracijos ir integracijos klausimais priėmiau „Carito“ užsieniečių integracijos programos koordinatorių kvietimą apsilankyti vasaros stovyklų pristatyme. Užsimenu apie šį susitikimą, nes juk pavargome nuo neigiamų naujienų, reikia gerų pavyzdžių. Tad pateikiu sėkmingos integracijos pavyzdį, integracijos, kuri yra daugiau nei kalbų kursai ar palydėjimas į darbo biržą. Programos stovyklose ir kituose renginiuose susitinka bendruomenė, kurios dalis yra ne tik kitataučiai, bet ir lietuviai, darbuotojai, savanoriai, padedančios, draugaujančios šeimos. Tai mano įspūdis, o jį galėčiau apibendrinti taip – integracijos ašis yra susitikimas, siekiant pažinti vieniems kitus. Tačiau šis įspūdis susidarė klausantis apie įvykusius renginius. Smalsavau, kaip patys integruojamieji gyvena, jaučiasi, būna čia, Lietuvoje, ir gavau pasiūlymą susipažinti su Nuriniso, jauna moterimi iš Tadžikistano.

Beveik prieš penkerius metus Niruniso šeima atvyko į Lietuvą, nes buvo priversti palikti savo šalį. Šiandien klausantis Niruniso atrodo, kad jos gyvenimas lengvas ir giedras. Optimistiška, atvira, santūri, labai daug svajojanti. Vėl mano įspūdis, kilęs mūsų pokalbio metu. Ir tikriausiai tas giedras žvilgsnis ir padėjo jai įveikti kilusius sunkumus bei dabar griauti vyraujančius mitus, kuriais ir aš pati tikėjau prieš susitikimą. Tik jo metu supratau, kad ir mano požiūriui į kitataučius, nors ir nenorint, daro įtaką viešojoje erdvėje vyraujančios nuotaikos.

„Aš neatsimenu nieko blogo, bet kiekviena nauja pradžia yra sunki, praeina nemažai laiko, kol vėl pradedi jaustis kaip namuose“, – taip savo pasakojimą apie pirmuosius metus Lietuvoje pradeda Niruniso. Įsivaizduokite: jauna paauglė ne savo noru patenka į svetimą šalį, naują mokyklą, kurioje nekalbama jos kalba. Ten ji baigia dvi paskutines klases, tuo pačiu metu mokydamasi lietuvių, rusų ir vokiečių kalbų. Niruniso nori tapti gydytoja ir svajoja studijas tęsti Lietuvoje, tačiau dėl mūsų priėmimo į aukštąsias mokyklas taisyklių to padaryti negalėjo. Šiandien Niruniso gyvena ir mokosi toli nuo savo šeimos, įsikūrusios Lietuvoje, ir planuoja grįžti studijuoti čia, pasinaudodama tarptautinėmis studijų programomis. Atrodo smulkmena, juk ne vienas jaunuolis vyksta studijuoti į užsienį. Taip, visi mes esame tokie patys žmonės – ši frazė ne kartą nuskambėjo mūsų pokalbyje. Ir vis dėlto, matydama Lietuvoje įsikūrusį migrantą, tikiuosi, prisiminsiu, kad jiems greičiausiai teko ir tenka kur kas daugiau dirbti ir stengtis, norint turėti tai, ką turime mes, būdami tėvynėje.

Lietuviai yra dosni ir priimanti tauta. Nors kartais, klausantis vis pasikartojančių, viešai reiškiamų pasipiktinimų ar tyrimų, rodančių, kiek procentų lietuvių nenorėtų gyventi šalia kitataučių, gali susidaryti visai priešingas įspūdis. Ir Niruniso girdėdavo pasiūlymų važiuoti iš čia, grįžti į savo šalį. Paklausus, ką ji sako, išgirdusi tokius komentarus, atsakymą gavau labai paprastą – nieko. Niruniso supranta, kad visur visokių žmonių yra, ir dėmesį nukreipia į geras patirtis. Ji pasakoja, pavyzdžiui, apie priimančią, padedančią, gerbiančią mokyklos bendruomenę. „Palikdama mokyklą liūdėjau, norėjau ir toliau ten mokytis“, – savo įspūdžiais dalinosi mano pašnekovė, nors prieš tai minėjo, kad mokykloje bijojo pasirodyti su hidžabu. Mes pasijuokėme, kad Niruniso taip pat atvyko susidariusi labai netikslų požiūrį į Vakarų visuomenę, kurį formavo matyti holivudiniai filmai. Baimės buvo paprastos: „Ar nesijuoks? Ką pagalvos? Kaip priims? Ar bendraus?“ Gal vaikai, jaunuoliai paprastesni? Lengviau, laisviau priima kitoniškumą, labiau domisi, drąsiau klausia. Tad ir Niruniso pasiūlymas yra toks: „Jei kažkas neaišku, jei įdomu, kaip meldžiamės, kodėl taip rengiamės, ką valgom, tiesiog paklauskit. Manęs tai tikrai neįžeistų, tai reikštų, kad domisi, rūpi.“ 

Pokalbio metu sužinojau, kad Tadžikistane musulmonės moterys paprastai meldžiasi namuose, į maldos namus dažniau eina tik vyrai. Malda vyksta penkis kartus per dieną, tai gali daryti bet kurioje vietoje, o jei negali to padaryti įprastu metu, gali melstis ir vėliau. Musulmonai valgo tik halal mėsą. Tai tam tikru būdu paruošta mėsa, kurios nėra paprasta įsigyti Lietuvoje, todėl mokyklose, renginiuose ar stovyklose musulmonai renkasi vegetariškus patiekalus. Vilniuje yra nedidelė tadžikų bendruomenė, kurie kaip šeima, dažnai susitinka, švenčia šeimos ir kitas šventes. Klausiau Niruniso, ar nesijaučia netenkanti dalies savęs, kai tenka gyventi svetimoje kultūroje. Pasak jos, šeima ir būtent ši bendruomenė padeda išlaikyti ryšį su tėvyne ir savo šaknimis. Nors Niruniso prisipažįsta, kad jai nėra sunku gyventi su skirtingų tautybių žmonėmis, nes visi esame panašūs.

Šiandien Niruniso jaučia didelį dėkingumą Lietuvai ir jaučia pareigą bei norą atiduoti tai, ką gavo. Ir tai nėra tik mandagūs žodžiai. Niruniso savanoriauja toje pačioje „Carito“ užsieniečių integracijos programoje, kuri padėjo ir jos šeimai, ji darbuojasi stovyklose, apie kurias užsiminiau teksto pradžioje.

Prieš išsiskirdamos užsiminėme ir apie šiuo metu laikino apgyvendinimo vietose įsikūrusius migrantus. Pašnekovė ir mums, ir jiems linkėjo mažiau bijoti. Su Niruniso pokalbis buvo labai paprastas. Bet mes susipažinome, išgirdome viena kitos nuogąstavimus, baimes, klausimus, patirtis, pasijuokėme iš nepatogių situacijų. Tokie susitikimai nieko nekainuoja, bet yra svarbi migrantų integracijos dalis. Nes sutikus konkretų, nors ir vieną žmogų, mažėja baimė ir tampa kur kas lengviau padėti.