Pradinukų mokytoja: „Tai prasmingiausias darbas, kurį man teko dirbti“

Norintieji dalyvauti programoje kviečiami užpildyti registracijos anketą „Edu Vilnius“ internetiniame puslapyje iki š. m. gegužės 1 d. Dvejojantiems, ar verta grįžti į mokytojo kėdę, kviečiame susipažinti su Silvijos, Irenos ir Virginijos istorijomis – apie tai, koks buvo jų kelias iki grįžimo į mokyklą ir kasdien vis labiau augančią meilę vaikams.

Papasakokite, ką veikėte iki grįžimo į mokyklą? Prisiminkite akimirką, kai apsisprendėte grįžti.

Silvija, lietuvių kalbos mokytoja: Prieš grįždama į mokyklą nemažai metų dirbau kalbos redaktore. Nuolat pagalvodavau, kad būtų labai gera vėl dirbti su mokiniais, tačiau vis delsiau. Su bičiule pedagoge vis pasikalbėdavome apie darbą mokykloje. Prasitariau, kad su nostalgija klausausi istorijų iš mokyklos gyvenimo. Bičiulė paragino, kad turėčiau pasidomėti organizuojamais projektais. Taip pat mane drąsino ir dukra, kuri paragino dalyvauti programoje. Jei ne „Sugrįžtu mokyti“, tikrai nebūčiau pasiryžusi vėl dirbti mokykloje.

Virginija, pradinių klasių mokytoja: Išėjau iš mokyklos dirbti į švietimo instituciją. Kai viešoji nuomonė vis garsiau pradėjo kalbėti apie tai, kad mokykloje trūksta mokytojų – pradėjau galvoti apie sugrįžimą. Su mokykla mane siejo sėkmės istorija, tad pradėjau galvoti, kad joje būčiau reikalinga labiau. Grįžti būtent šiais metais padėjo programa „Sugrįžtu mokyti“.

Irena, pradinių klasių mokytoja: Net 14 metų dirbau administratore ir socialinės atsakomybės projektų koordinatore tarptautinėje audito kompanijoje. Vienu metu pajaučiau, kad noriu tokio darbo, kuriame nuolat mokyčiausi ir tobulėčiau, kuris būtų prasmingas. Atsimenu, kai vaikystėje vesdavau pamokas savo lėlėms. Nuo pat mažų dienų norėjau būti mokytoja – tuo metu nerūpėjo, kiek galiu uždirbti, ar galiu pragyventi iš mokytojos atlyginimo. Svarbiausia buvo mokyti vaikus, kuriems jaučiu didelę meilę. Į mokyklą sugrįžau dalyvaudama programoje „Renkuosi mokyti!“, kuri suteikė galimybę augti ir tobulėti. Žinojau, kad būdama programos dalyve gausiu palaikymą ir mokymus, moralinę pagalbą, žinias.

 

Iš kur sužinojote apie „Sugrįžtu mokyti“ programą? Ar turėjote lūkesčių, kurių vedama ryžotės dalyvauti atrankoje?

Silvija: Kad esama Vilniaus savivaldybės rengiamų iniciatyvų mokytojams, užsiminė draugė.  Nors ir daugelį metų nedirbau mokykloje, mane nuolat supo pedagogių draugių ratas.

Virginija: Apie programą sužinojau iš mokyklos, į kurią norėjau grįžti, vadovės. Tikėjausi programos metu suprasti, kaip dirbti šiuolaikinėje mokykloje ir atliepti vis atsirandančius iššūkius.

Irena: Vieną dieną teko dalyvauti mokymuose Vilniaus mokytojų namuose. Ten pirmą kartą ir sužinojau apie „Sugrįžtu mokyti“ programą. Man teko dalyvauti ne vienuose puikiuose mokymuose, kuriuos organizuoja „Edu Vilnius“.

Pradėjote dirbti mokykloje. Kaip atrodė Jūsų pirmosios darbo dienos? Kupinos nežinomybės, nerimo, o galbūt atvirkščiai – viskas nuo pat pradžių ėjosi sklandžiai?

Silvija: Net nemaniau, kad galiu taip jaudintis. Buvau seniai pamiršusi tą jausmą, kai reikia kalbėti auditorijai. Jaučiau didelę atsakomybę, nerimavau, tačiau mane labai drąsino mokyklos lituanisčių kolektyvas ir administracija. Esu be galo dėkinga už pasitikėjimą ir tikėjimą manimi, drąsinančius gražius žodžius ir ištiestas pagalbos rankas.

Irena: Pirmosios dienos mokykloje buvo kupinos entuziazmo, nes susitikau su savo pirmaisiais mokiniais. Mes iki šiol bendraujame ir palaikome ryšius – jie mane aplanko, pasikalbame apie tai, kaip jiems sekasi. Mane tai labai džiugina ir leidžia suprasti, kad atlikau savo kaip mokytojos darbą, sukūriau ryšį su vaikais. Kiekvienas rugsėjis mokykloje yra ypatingas, nes tai kaskart vis nauja pradžia. Mokytojo darbas išsiskiria tuo, kad kiekviena diena yra įdomi, auginanti. Augdamas pats, augini kitus aplinkui, o tai labai prasminga ir tikra.

Kokią naudą jums suteikė „Sugrįžtu mokyti“ programa?

Silvija: Galimybę būti tarp bendraminčių, jausti nuolatinį palaikymą ir padrąsinimą. Taip pat įgijau naujų žinių, gavau mentorę, su kuria galėjau konsultuotis ir jaustis drąsiau.

Virginija: Subūrė į bendruomenę ir sudarė sąlygas išsipasakoti, įvardinti problemas, su kuriomis susiduriame. Išklausė, organizavo ir vykdė mokymus, diskusijas. Sustiprino ir išplėtė kompetencijas, suteikė žinių.

Irena: Esu dalyvavusi keliuose programos „Sugrįžtu mokyti“ mokymuose. Tokiu būdu gali susitikti su bendraminčiais ir pasidalinti, kaip jautiesi, kas rūpi. Mokytojų bendruomenės nariai labai gerai supranta vienas kitą, nes dirba su šiuolaikiniu jaunimu, vaikais. Jie sprendžia tas pačias problemas, padeda vaikams kasdieniame gyvenime, palaiko juos. Būdama „Renkuosi mokyti!“ dalyve aš peržengiau savo galimybių ribas, nugalėjau baimes. Dabar suprantu ir žinau, koks įvairiapusis ir prasmingas yra mokytojo darbas.

Kaip mokytojo „kailyje“ jaučiatės dabar?

Virginija: Dirbdama mokytoja jaučiuosi gerai. Sugrįžti į mokyklą buvo teisingas sprendimas.

Irena: Aš jaučiuosi puikiai ir labai didžiuojuosi dėl to, kad esu mokytoja. Jaučiu, kad turiu nuolat keistis, mokytis ir pirmiausia būti įdomi sau. Svarbu rasti laiko kokybiškam poilsiui, kūrybai, gamtai. Tik tuomet aš galiu duoti vaikams ir būti gera mokytoja.

Darbas su vaikais – kaip jį apibūdintumėte? Kokia patirtis iš darbo mokykloje jums įsiminė labiausiai?

Silvija: Dirbti su vaikais – tai ne tik duoti, bet ir gauti. Tai nuolatinė simbiozė. Teiki žinias, ugdai, atiduodi širdį, o kartu susirenki nuoširdžiausias ir nesuvaidintas kasdienybės akimirkas. Labai gera būti tarp tikrų ir atvirų žmonių. Kuomet vaikai nuoširdžiai džiaugiasi ekskursija, nori atvirai išsipasakoti, atneša savą iškeptą meduolį, primena, kada bus jų gimtadienis, nes nori pasidalinti savyje netelpančiu džiaugsmu – visa tai kuria šviesias, įsimintinas akimirkas iš darbo mokykloje. Tokiais momentais supranti, kad esi svarbus jų gyvenime, o tai teikia be galo daug džiaugsmo.

Virginija: Dirbti su vaikais man reiškia didelę atsakomybę, nuolatinį mokymąsi, kompetencijų plėtimą bei stiprinimą. Labiausiai įsiminė mergaitės, kuri svajoja tapti veterinare, miela dovana pirmosiomis rugsėjo dienomis.

Irena: Dirbti su vaikais ir juos auginti, mokyti man yra labai daug. Aš didžiuojuosi savimi ir dėkoju sau, kad pasirinkau šį kelią, nes tai prasmingiausias darbas, kurį man teko dirbti gyvenime. Ypač džiaugiuosi tuomet, kai mano buvę mokiniai ateina manęs aplankyti ir nori palaikyti ryšį. Tai ženklas, kad mano pastangos ir meilė pasiliko šiuose vaikuose.

Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie svarsto apie galimybę sugrįžti dirbti į mokyklą?

Silvija: Patarčiau išdrįsti ir ryžtis gyvenimo nuotykiui, nes tai be galo dinamiškas darbas su labai nuoširdžiais jaunais žmonėmis. Nebūna vienodų dienų, o tai ir daro gyvenimą žavų. Juk daugelio svajonė, kad darbas nebūtų kančia, nebūtų rutinos, kad teiktų prasmę. Šis darbas tikrai prasmingas, su savanorystės prieskoniu.

Virginija: Jei svarstote sugrįžti į mokyklą – sugrįžkite nuo šių metų rugsėjo.

Irena: Noriu palinkėti, kad, jei tik širdis šaukia ir norite tai padaryti, būtinai pasinaudokite šia galimybe. Geriau sugrįžti dabar, nei niekada taip ir neišdrįsti. To negali papasakoti žodžiais, filmuota medžiaga ar nuotraukomis – visa tai reikia pajausti per patirtį ir praktiką. Sėkmės ir drąsos.

Daugiau informacijos apie programą „Sugrįžtu mokyti“ rasite čia.