Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pradžia

Kun. Juliaus Sasnausko OFM asmeninio archyvo nuotrauka

Kad sutrumpėtų, palengvėtų vasaros kelias pas mus – galima ir taip. Ta balta minia palei bažnyčią – vasaros pranašas. Ir nebūtinai tik kalendoriškai. Bažnyčia nuo seno girdėjo, kad per augančias jos vaikų gretas matosi nematomas mokytojas, pats Dievas. Darė viską, kad gretos augtų. Ir dabar, nuotoliniu būdu iškalus poterius ir tikėjimo tiesas, balti vaikų būreliai yra didžiausias pandeminės Bažnyčios džiaugsmas.

Senųjų Pirmosios Komunijos nuotraukų išlikę daug. Jos visada gražios. Dažniausiai nepavojingos. Balta suknelė – juk ne karinė uniforma. (Nors karinio dalinio įspūdis yra, ir jį fiksuodavo tardytojai.) Fotografavosi visu būriu ir pavieniui, kartais su kunigais. Kunigo ranka vaikui ant peties, tėviškai. Ir dabar kiti taip nori. O štai ūgtelėjusi mergaitė pati apkabinusi sėdintį kleboną. Gal giminė ar šeimos draugas. Kai kas iš kunigų turėdavo ir specialų Pirmosios Komunijos albumą. Privedus prie Kristaus šimtus vaikų, tinka girtis ir didžiuotis. Būna ir visai kuklių, mažų nuotraukėlių, kur vaikučių vos keliolika. Ir ne kunigai juos surikiavę, o kokia nors pilka bažnytkaimio davatkėlė.

Ši nuotrauka buvusi albume, kitoje pusėje likęs namie pasigamintų klijų pėdsakas. Ir mus mokykloje dar mokė, kaip patiems išsivirti klijų iš krakmolo ar miltų. Vienas tų vaikų, kurie čia pavaizduoti, yra Juozapas Juodis. Vaikiška ranka, ne be klaidos (gražu!), užrašiusi savo vardą, pavardę, datą. Dar patikslinta: „Pirmoji Komunija. Atminimas.“ Veiksmas vyksta 1939 metų birželio 15-ąją. Ketvirtadienis, paskutinė Dievo Kūno oktavos diena. Lygiai po metų, kaip žinome, – tarybiniai tankai. Taigi pačiu laiku vaikeliai buvo pamaitinti angelų duona. Jiems dar daug baisybių teks atlaikyti, rinktis, su kuo ir prieš ką, rizikuoti, galbūt pražūti. Šventoji Komunija nebus veltui. Ir, beje, gal kas žinotų, koks Juozapo Juodžio likimas?

Nuotraukoje pusantro šimto vaikiškų galvelių, ant kurių netrukus nusileis nebe dangaus palaima, o Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų nuodas, pavietrė. Milžiniškas neogotikinės bažnyčios portalas. Kas nors turėtų atpažinti, kuri čia vieta. Matyt, nemaža parapija, miestas ar miestelis. Bus ką kitąmet veikti liaudies valdžiai. 

Iš pradžių uždraus tikybos mokymą mokyklose, o paskui ir bažnyčiose. Bebaimės močiutės tretininkės, seserys vienuolės, zakristijonai, kunigai, viešai rengę vaikus šventiems sakramentams, atsidurs už grotų. Kiti – po kelis sykius. To meto grupinių Pirmosios Komunijos nuotraukų reta. Suaugusieji ir vaikai pratinsis gyventi su dvigubu dugnu. 

Pandemija dabar irgi su naujais bažnytiniais įpročiais. Ne tik dėl nuotolio, kaukių, Komunijos į rankas. Štai pažįstamas paauglys, patarnavęs mišioms, per pirmąjį karantiną priėjo prie išvados, kad Dievo nėra. Nebelanko bažnyčios, nesižegnoja, nesimeldžia. Taip pat nesunku pastebėti, kaip dalis kunigų atpranta, tolsta nuo gyvos liturgijos ir sielovados, o sekmadieninės mišių transliacijos ima ugdyti sofų katalikus, kurie kažin ar puls į bažnyčias pasibaigus karantinui. Anksčiau tiek gražiai prišnekėta apie kasdienę Komuniją, adoracijas ir kontempliacijas, o kai užsidarė bažnyčios, negirdėjau, kad daug kas eitų iš proto, negalėtų gyventi ar kad vyskupai nertųsi iš kailio ieškodami išeičių. Sveikata, gyvybė – svarbiau. Gal tik pats Viešpats kažin kaip persitvarkė, nesisaugojo, įniko rodytis pašalinėse vietose, ne pagal rekomendacijas bei tradicijas, ir jeigu kam labai reikia, jis būna šalia, apeidamas visas žinomas taisykles ar įstatymus.

Sakiau, kad augančios mokinių gretos parodo Viešpatį. O kas bus parodyta, kai dabar tos gretos vis retyn ir retyn? Viešpats darbštus ir išradingas – visada labiau negu jo šauktiniai. Didės poreikis pasikliauti juo, ne savo kūnu ir krauju. Plėsis patyrimas, jog viskas, net tikėjimas ir pati Bažnyčia, mažoji kaimenė, yra labai trapu. Jeigu tai nebus tik eilinis sakyklos triukas, turėtų kartu atsirasti daugiau palankumo tam, kas kokiu nors atžvilgiu yra ne kaip mes. Žmonės ir situacijos. Daugiau drąsos pradėti nuo nulio, kaip kad nutinka visuomet išaušus Velykų rytui. 

Pirmosios Komunijos nuotraukose vaikai retai kada šypsosi. Dažniausiai jie atrodo labai rimti, tarsi išgąsdinti, nustėrę. Nežinia, ar dėl jaudulio ir apeigų įtampos, ar todėl, kad būna pirmąsyk paragavę to, kas ne iš šio pasaulio. Dievo ląstelės tavo kūne. Sueitis, susimaišymas, naujas kūrinys. Viskas iš pradžių. Kas bus rytoj, niekam neaišku. Ir tik bažnyčios durų plotis išliks kaip buvęs.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien