Praeities atmintis kaip ateities galimybė

Žydų kilmės rašytojas, Nobelio taikos premijos laureatas Elie Wieselis, pelnęs ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą, vieno interviu metu teigė, jog abejoja, ar jam pavyko parašyti tą vienintelę ir svarbiausią knygą, kurią turėjo parašyti. Perduoti tai, kas viršija žmogaus galimybes įsivaizduoti ir surasti, buvo jo, kaip Europos žydo ir kaip pasaulio rašytojo, misija.

Aukos drąsa

Kaip ir kitų išgyvenusiųjų žydų, Elie Wieselio pasakojimai pažymėti drąsos dorybe. Tai ne tik drąsa dar kartą grįžti į tamsiausią savo gyvenimo momentą, bet ir ryžtas atsiskleisti pasauliui kaip silpnam, iškreiptam bado, šalčio ir netekčių; ryžtas atskleisti, ką reiškia pasijausti mažiau negu žmogumi. Wieselis, kaip ir daugelis kitų Holokaustą atmenančių autorių, kalba apie susvetimėjimą su savimi. Tai drąsa rašyti autobiografiją ir būti ne herojumi, o auka, kovojančia dėl paskutinio duonos trupinio.

Žvelgdamas iš laiko atstumo, rašytojas savęs nebeatpažįsta ir abejoja, ar išsivadavus iš mirties gniaužtų įmanoma atgauti save. Drąsa šitaip apsinuoginti prieš pasaulį, kuris išdavė, jungia daugelį išgyvenusiųjų istorijų. Tai drąsa atsiduoti ateities galimybei. Šią drąsą atpažins išgyvenusiųjų vaikai ir anūkai, nepaisant prarasto pasitikėjimo žmogiškumo – drąsą pradėti naujas šeimas ir atkurti pasitikėjimą, atstatyti namus ir kurti bendruomeniškumą.

Tiek E. Wieslio, tiek kitų Holokausto liudininkų pasakojimai šiandien tapo tiltu tarp praeities ir atities. Sprendimas atsiskleisti vieniems reiškė galimybę atgauti žmogiškumą, o daugeliui tai tapo gyvenimo pareiga tiems, kurie išnyko be jokio ženklo. Pasakojimai padėjo vaduotis iš „išgyvenusiųjų“ kaltės. Tačiau žvilgsnis į ateitį yra ne ką mažiau svarbus. „Niekada daugiau“ – tai „pažadas ir įsipareigojimas“, – yra sakęs Wieselis, reflektuodamas savąją rašytojo misiją. Tad išgyvenusiųjų istorijos yra žvilgsnis dviem kryptimis. Tie, kurie grįžo į tamsą, kas kartą pasakodami apie patirtą siaubą ir atskleisdami savo sielos bei kūno žaizdas, tą darė ne tam, kad virstų stabais. Veikiau tai kvietimas rūpintis savo pačių aplinka tam, kad panašių tragedijų įmanoma būtų išvengti.

Holokausto istorija liudija, kad milžinišką mastą nusikaltimai įgauna ne tuomet, kai blogio siekiantiems monstrams ir sadistams leidžiama nebaudžiamiems „siautėti“, bet kai paprasti žmonės tampa abejingi savo aplinkai; kuomet nemaža dalis žmonių tiesiog nusisuka nuo to, kas vyksta, ir taip paprasčiausiai leidžia blogiui viešėti. Abejingumas leido miestų širdyse augti tvora atskirtiems getams bei mirties zonoms, kuriose nustoja galioti ne tik įstatymai, bet ir paprasčiausias žmogiškumas.

„Niekada daugiau“ turėtų būti praeities ir ateities susijungimo į vieną bendrą liniją taškas. Šis taškas – tai dabartis, tarp praeities ir ateities stovintis žmogus. Deja, šis įsipareigojimas ir pažadas virto paprasčiausiu tuščiu politiniu šūkiu. Neretai jis tiesiog paverčiamas tiesmuka valdžios kritika, kurioje įžvelgiamas totalitarinės kontrolės ir paprasto žmogaus bejėgiškumo bei sumenkinimo šešėlis. Užtenka prisiminti protestus prieš Covid-19 pandemijos ribojimus, kuriuose buvo apstu referencijų į Holokaustą, koncentracijos stovyklas ir getus. Tendencija paversti Holokaustą preke bei laisvai interpretuojamais šūkiais yra ne tik nepagarbos aukoms ženklas, bet ir tikrovės iškreipimas, ribų tarp to, kas yra blogis ir kas tiesiog mums nepriimtina, ištrynimas. Ši tendencija taip pat byloja, kad istorijos pamokos dar neišmokome.

Pasakojant, kas įvyko, buvo siekiama įkvėpti drąsos mums, esantiems dabartyje. Tai drąsa veikti tuomet, kai blogis ima vėl augti ir skleistis. Drąsa nebijoti išsiskirti ir protestuoti prieš blogį, vykstantį mūsų akyse. Perspėjimas ateinančioms kartoms perduodamas kaip pamoka apie dėmesingumą savo kasdienybei, toms aplinkybėms ir sąlygoms, kurios galiausiai gali pradėti griauti mūsų visuomenes iš vidaus.

Paprastai tariant, atminties, lankantis muziejuose, perkant žydišką istoriją pasakojančias knygas, nepakanka. Išgyvenusieji pasakojo savo ir savo artimųjų bei kaimynų istoriją tam, kad atmintis nevirstų vien skaičiais ir statistika, todėl ir mes atsakomybę praeičiai turime prisiimti asmeniškai. Ir tai galioja visiems – tiek aukoms, tiek budeliams, tiek pasyviems stebėtojams bei liudininkams. Visų jų atmintys yra svarbios, nes sudaro komplikuotą tiesos paveikslo rekonstrukciją. Viena iš Holokausto pamokų dabarčiai kaip tik ir yra apie trapią ribą tarp laimingos kasdienybės ir visiškos tamsos, tarp stebėtojo ir budelio. Maža to, šios ribos pačios juda ir transformuojasi istoriškai. Tai, jog šiandien galiu kalbėti iš aukų perspektyvos, tėra gyvenimo atsitiktinumas. Nesu auka, esu tik aukų atmintį skleidžiantis žmogus. Tai, kas būsime kiekvienas mūsų, – atsakys istorija, ateities kartos, kurios pasakos naują istoriją apie dabartį.

Holokaustas šiandienio karo akivaizdoje

Šiandien sudėtinga žvelgti į tai, kas vyksta visai šalia, Ukrainoje, nejaučiant, kaip paprastai apatija gali virsti pasyviu kolaboravimu, o ateityje ir tikrovės neigimu. Žinoma, istorija nesikartoja, bet anksčiau ir žydų mirties stovyklos buvo ne iki tol žmonijai žinomų genocido formų atkartojimas, o naujas masinio žmonių naikinimo metodas. Tačiau ar įmanoma nejausti, kaip pulsuoja XX a. Holokausto aukų atmintis, kai vėl pasaulis gyvena sava kasdienybe ir rutina, nors žino ir mato, kas vyksta šalia? Nejausti, kad dar kartą renkamės užmiršti tai, kas įvyko?

Rizika išduoti pažadą aukoms šiandien kyla toms visuomenėms, kurios prisiima politinę kaltę už praeitį, pirmiausia Vokietijai, bet ir kitoms Vakarų valstybėms, kurios šiandien gali didžiuotis Europos žydų aukų atminimo puoselėjimu. Ar būti pasyviu stebėtoju, o ne budeliu reiškia ir visiškai išsivaduoti nuo atsakomybės? Juk tai, kad šalia vyksta brutalus karas, civilių naikinimas reikalauja mūsų atsako ir dėl tų, kurių žadėjome nepamiršti. Neįmanoma prisiimti kaltės už praeitį, tačiau pasyviai ar netgi priešiškai, kaip kai kurie Vokietijos intelektualų sluoksniai, reaguoti į Bučą, Borodjanką, Iziumą, Mariupolį. Sunku negalvoti apie tai, kad būtent Izraelio žmonėms šiandien Rusijos daromi nusikaltimai Ukrainoje turėtų kelti daugiausia pasipiktinimo, tačiau čia spaudimo dėl griežtos politinės pozicijos mažai. Karo Ukrainoje akivaizdoje šiandien negalime ramia sąžine guostis, kad puoselėjame XX a. nusikaltimų aukų atminimą.

Ukrainoje tris dešimtmečius gyvenantis ir dirbantis rabinas Meyras Stambleris iš Dnipro po vasario 24-osios įsodino žmoną ir vaikus į traukinį, keliaujantį į Vakarus, ir pažadėjo po poros dienų prie jų prisijungti. Tačiau to daryti jis net neketino. Pasak Stamblerio, iki tos lemtingos dienos jis gyvenime nėra nei melavęs savo žmonai, nei pažeidęs šabo. Tačiau kova tarp gėrio ir blogio, pareiga čia esančiai žydų bendruomenei pareikalavo padaryti abu nusižengimus vienu metu.

Šiame veiksme galima įžvelgti ne tik įkvepiančią drąsą, bet ir gyvos pagarbos praeičiai ženklą, prisiimant atsakomybė už dabartį, vardan kitokios ateities. Dabarties momentu visi tampa lygūs – žydų aukų atminimą nešiojantys anūkai bei kolaboravusių lietuvių, lenkų, vokiečių ir kitų Europiečių anūkai. Istorija suteikia šansą parodyti drąsą, tampa įsipareigojimo atminti aukas ir neleisti istorijai pasikartoti išbandymu. Anapus milijonų nužudytųjų ir suluošintųjų, kuriems ir skirta žydų genocido aukų atminties diena, iškyla unikalios žmogiškumo istorijos, tokios pat kasdieniškos, kaip ir kiekvieno mūsų. Šiandien šį pasakojimą toliau seka Ukrainos žmonės, ir jų istorija tampa mūsų istorija. Neišvengiamai vėl iškeliamas klausimas apie tai, kas būsime mes ateities kartoms. Ar netapsime pasyviais stebėtojais, panašiais į tuos, kurie įgalino XX a. nusikaltimus?

Ne tik praeitis, bet ir mūsų didžiosios kaimynės dabartis moko, kad su istorine atmintimi turime megzti ne aklo garbinimo, o prasmingą ryšį. Holokausto istorijos ir jos atmintis liudija, kad ypač sunku tampa pripažinti tuos istorijos momentus, kuriuose mūsų pačių vaidmuo nekelia pasididžiavimo. Iš gėdos ir nenoro prisiimti atsakomybę už ją randasi ir puikybė – įsivaizdavimas, jog galime istoriją tiesiog paneigti arba jos nepaisyti. Tačiau istorija nepamiršta ir neišgano. Jos kryžkelėje tarp praeities ir ateities atsiduriame visi ir kiekvienas. Nereflektuota tokia istorija, kaip ir matome iš dabartinės Rusijos, grįžta prietarų, pykčio, keršto ir melo pavidalu.

Šiandien, geriau nei Vakarai suprasdami, kokius pavojus kelia Kremliaus režimas, neturime tikėtis iš kitų daugiau nei reikalaujame iš savęs – tiesos pripažinimo, jos vienareikšmiško moralinio vertinimo bei politinio apsisprendimo. Neretai mūsų, kaip ir kaimynų, pavyzdžiui lenkų, visuomenėse klaidingai manoma, kad žydai reikalauja atgailos. Ir ką gi šiuo atveju gali tie, kurie nieko nežudė ir nieko neišdavė? Išties tai daug kuklesnis reikalavimas – pripažinti tiesą, lygiai taip pat, kaip šiandien reikalaujame pripažinti tiesą, jog Rusijos sėjamas blogis neturi jokio pateisinimo.