Pramušti „zagatovkių“ sieną Bažnyčioje

Dar po kiek laiko, kai šis, maniškis, tekstas buvo parašytas, radau dar vieną G. Gailiūtės-Bernotienės komentarą, kuris plačiau ir išsamiau surikiuoja autorės mintis. Teko ir man dar kartą pergalvoti, ką buvau parašęs…

Toks sutapimas, kad vos prieš kelias dienas grįžau iš Asyžiaus, kur teko šį bei tą nuveikti atstovaujant sportiškai Lietuvai. Kiek tik buvo galimybių, lankiausi Šiaurės Italijos miestelių bažnyčiose (Akvaspartoje, Gualdo Tadino, Perudžoje ir dar keliose, kurių pavadinimų dėl trumpo proto nebepamenu). Kol nedingo tas keistas „užsieniečio sindromas“, leidžiantis į reikalus žvelgti tarsi iš šono, pamaniau, praleisiu progą patylėti. Juolab tema aktuali: pasitikėjimo Bažnyčia reikalai.

Šiaurės Italijoje kažkokio mistinio pasitikėjimo nėra daugiau. Lankiausi 10–20 tūkstančių gyventojų turinčių miestelių bažnyčiose ir ten regėjau po 10–15 tikinčiųjų vidudienio Šv. Mišiose. Vidutiniame Lietuvos miestelyje susirenka daugiau. Tai, savaime suprantama, joks ne kriterijus spręsti apie giluminius procesus, bet, kita vertus, aiškiai žinau — mes esame globalių permainų tėkmėje ir Lietuvos situacija nėra prastesnė (o gal ir geresnė) nei kitur Vakaruose. Tai jokiu būdu nereiškia, kad galima įsipatoginti ir ramiai sau tūnoti. Suprask, visur tas pats. Priešingai, kalbėti reikia, būtina…

Kun. N. Pipiras atkreipia dėmesį į apklausų rezultatus, rodančius, kad pasitikėjimas Bažnyčia menksta. Čia mano požiūris su G. Gailiūte-Bernotiene visiškai sutampa. Apklausas, kur klausiama apie pasitikėjimą į vieną daiktą sudedant absoliučiai skirtingos prigimties institucijas, traktuoju kaip ypač kvailas ir nereprezentatyvias. Ką bendro turi ugniagesiai gelbėtojai ir Seimas? Bažnyčia ir žiniasklaida? Kariuomenė ir Vyriausybė? Siekiant dėmesio skirtingos funkcijos, svarba ir institucinė esmė sumalama į sociologinę mišrainę.

Sekant G. Gailiūtės-Bernotienės priekaištu Bažnyčiai, kad, kalbėdama apie rimtus dalykus, Ji vartojanti klišes (arba cituojant autorę, zagatovkes), manau, kad pirmiausiai dera mesti iš galvos viešosios erdvės siūlomus mintijmo paruoštukus. Nes kvailėja ir tie, kurie Bažnyčia pasitiki, ir tie, kurie ją unfriendina.

Bažnyčios atžvilgiu jų – klišių – itin apstu: tamsi, nusišalinusi nuo aktualijų, nešiuolaikiška ir t. t. Tačiau bandymas diskutuoti su tokių klišių vartotojais dažnai baigiasi tuo, kad supranti, jog diskutantas Bažnyčią suvokia kaip pastatą, kad neišmano elementariausių tikėjimo dalykų ir pats yra didžiausias klišių rinkinio savininkas (čia tikrai ne apie Jus, Gabriele).

Dialogas tampa neįmanomas dėl to, kad kalbama skirtingomis kalbomis. Suprantama, Bažnyčios žmonės privalo ieškoti naujų kelių, žodžių, sąvokų išreikšti tikėjimo tiesoms – bet nuo to tiẽsos netampa, negali tapti kitokios. Jos tiesiog yra.

Gerosios Naujienos skleidimas turi įvairių galimybių, bet pati Naujiena dėl to nekinta. Ir dialogas įmanomas tuomet, kai keistis, išgirsti oponentą nori abi pusės. Kai mąžta klišių suvokiant, kad Bažnyčia turi dalykų, kurių niekada nekeis ir kitaip nevadins. Veikiau pati išnyks.

Šia prasme Šiluvos deklaracija yra tokio pobūdžio dokumentas. Stiprus, aiškus ir iš esmės. Suprantama, daugeliui kliūnantis. Tačiau didelė dalis tikinčiųjų šį dokumentą priėmė kaip orientyrą veiklai. Neslėpsiu, aš tarp jų.

VDU Katalikų teologijos fakultetas yra vienas iš įrankių, kurio užduotis ir yra „pramušti zagatovkių sieną“. Kaip periodiškai ten (pa)dėstantis žmogus, tvirtinu, kad būtent tai ir daroma. Nekeičiant to, kas negali būti keičiama ar įvardijama kitaip (turbūt neverta aiškinti, kad nuo sąvokų perkeitimo prasideda ir esmėkaita).

Ak, tiesa, vis bandau apmąstyti autorės pažįstamų teiginį, jog „jie tiesiai sako, kad po Šeimų maršo, antivakserių kunigų darkymosi, iš sakyklų skleidžiamos neapykantos LGTBQ žmonėms, Bažnyčiai susipainiojus su įtartinais ir galbūt netgi kremliui tarnaujančiais institutais, jie tiesiog nebeprisiverčia lankyti Šv. Mišių“.

Hm, gal verta dėl to pasidžiaugti?

Nes pažįstu dešimtis provincijos žmonių, kurie visus išvardytus dalykus laiko savais ir tuo pat metu Lietuvai sunkiais momentais darė itin pavojingus sprendimus, nukentėjo. Jų kaltinti prorusiškumu neapsiverstų liežuvis ir jie tikrai nėra kvailesni nei autorės prietėliai. Tiesiog gyvena provincijoje, kur kunigas ne korifėjus, ir politikai šiaip sau, ir iki Vilniaus toloka. O Bažnyčia myli ir glėbin priima net tokius kvaišelius likdama su savo lingvistika ir „klišėmis“.

Būtų naivu nesutikti su faktu, kad Bažnyčia susidūrė su iki šiol nematytais iššūkiais: visuotiniu abejingumu (kaip dėstytojas drąsiai tvirtinu, kad klierikai nekvailėja labiau nei studentai pasauliečiai – tai visuotinis procesas), pagrindą turinčiais seksualiniais skandalais ar kitų, patrauklesnių dvasinių praktikų buvimu. Tačiau tai, mano galva, nepakankama priežastis teiginiui, kad „reikės naujos logikos, naujų interpretacijų, o gal net naujų struktūrų ir hierarchijų“.

Pasaulyje nedaug žodžių, kurie blogį pavadintų kitaip nei blogis, o nuodėmę skirtingai nei nuodėmė. Tas pats, beje, galioja ir gėriui, kad ir kokia (didele ar maža) raide rašytume šį žodį. Dar mažiau tų, kurie imasi šio triūso su visomis pasekmėmis. Apskritai, daiktų įvardijimas deramais žodžiais yra didis mokslas. Lengviau – tylėti.

Mintimis vis sugrįžtu į Asyžių. Buvau prie Šv. Pranciškaus kapo, pasimeldžiau. Ot, kad taip Dievulis Lietuvai kokį panašų Pranciškų parūpintų, pagalvojau. Asyžiaus ir jo turgiškos atmosferos nereikia. All inclusive telieka turistams.