Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo įkvėpta bažnyčia: ką saugo jos sienos?

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Joje verta apsilankyti ne tik norintiesiems daugiau sužinoti apie Pranciškų, bet ir besidomintiesiems menu – čia išvysite Džoto (Giotto), Čimabujės (Cimabue) ir kitų žymiausių to laikotarpio ffmenininkų darbus.

Sekant Pranciškaus Asyžiečio pėdsakais

Umbrijoje esantis viduramžių miestas Asyžius keliautojus pasitiks siauromis gatvelėmis, namais, išpuoštais gėlėmis, ir kavos kvapu, kylančiu nuo nedidelių kavinukių. Turistus čia traukia ne tik Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, bet ir Šv. Klaros ir Šv. Damiano bažnyčios, Šv. Rufino katedra. 1997 m. visos šios grožybės labai stipriai nukentėjo nuo Umbriją palietusio žemės drebėjimo, kurio padarinius atstatyti prireikė keleto metų. Vis dėlto miestas labiausiai išgarsėjo dėl čia gyvenusio šventojo Pranciškaus Asyžiečio, šiandien laikomo Italijos globėju.

Pranciškus gimė Asyžiuje apie 1181 m. (tiksli data nežinoma), ir vos neatsitiko taip, kad būtų pramintas kitu vardu. Jonu šv. Jono Krikštytojo garbei jį pavadino tuo metu viena gimdžiusi motina, tačiau grįžęs tėvas pridėjo ir antrąjį vardą. Kaip ir jo tėvas, Pranciškus tapo gabiu pirkliu, mėgavosi puotomis, gražiais drabužiais, buvo galantiškas ir sąmojingas. Taip pat prisidėjo prie karinių ekspedicijų ir po vienos jų netgi buvo paimtas į nelaisvę.

Vėl grįžęs į Asyžių, Pranciškus buvo ne juokais pasikeitęs – atitolo nuo ankstesnių draugų ir savo pomėgių, jo nebedomino ir žemiškasis gyvenimas. Sykį jam besimeldžiant Šv. Damiano bažnyčioje į jį esą kreipęsis pats nukryžiuotasis Kristus: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai.“ Pranciškus nusprendė atsisakyti ankstesnio gyvenimo, atsiduoti Dievui ir, keliaujant po pasaulį, paprastai bei suprantamai pamokslauti.

Pasakojama, kad savo gyvenimo pabaigoje jis ir vėl pamatė apsireiškimą, kurio metu jo kūne atsirado Kristaus žaizdos. Jis laikomas vienu Mažesniųjų brolių ordino (Pranciškonų) bei Atgailos brolių ir seserų ordino (dabar Pasauliečių pranciškonų ordinas) įkūrėjų, prekybininkų, gamtosaugos, gyvūnų (su kuriais, anot šaltinių, jis visuomet turėjęs itin glaudų santykį) globėju. Jei bandysite atpažinti šv. Pranciškų skulptūrose ar piešiniuose, ieškokite jo ženklų – ilgo pranciškonų apdaro, paukščių, Kristaus žaizdų, knygos arba kaukolės.

Ką pamatyti Asyžiaus bazilikoje?

Asyžiaus bazilika pradėta statyti praėjus dvejiems metams po Pranciškaus mirties. Šventykla susideda iš Aukštutinės ir Žemutinės bažnyčių bei kriptos, kurioje ir laikomi šventojo palaikai. Įdomu tai, kad anksčiau bažnyčios vietoje buvo vykdomos nusikaltėlių egzekucijos, o vieta vadinta Pragaro kalva (šiandien šis vardas pakeistas į Rojaus kalvą). Bažnyčios architektūra yra romaninės ir gotikos stilių sintezė ir, galima sakyti, padėjo tvirtą pagrindą to meto italų architektūrai.

Žemutinę baziliką sudaro centrinė nava ir šoninės koplytėlės, skirtos įvairiems šventiesiems. Viena svarbesnių koplyčių laikoma Cappella di San Martino, dekoruota Simone Martini freskomis, kurios mena šventojo Martyno Turiečio gyvenimą. Verta atidžiau patyrinėti ir Marijai Magdalietei skirtą koplyčią, kurioje galima išvysti žymiojo italų menininko Giotto mokinių darbus, prie kurių sukūrimo, kaip manoma, prisidėjo ir jis pats. Sienas ir lubas apatinėje bažnyčioje taip pat puošia Ottaviano Nelli, Dono Doni, Pietro Lorenzetti darbai. Iš žemutinės bažnyčios galima patekti ir į kriptą, kurioje saugomi Pranciškaus palaikai. Tiksli jo palaidojimo vieta buvo atrasta tik XIX a. prаdžioje, mat palaikai buvo slepiami siekiant išvengti vagysčių.

Iškilminga ir tamsi žemutinė bažnyčia kviečia į atgailą ir tylą, o viršutinė bažnyčia yra erdvi ir šviesi, tarsi kylanti į patį dangų. Transeptą (skersinę navą) nuostabiai puošia Cimabuės freskos: Nukryžiuotasis, Apokalipsės ir šv. Petro gyvenimo scenos. Kitus Cimabuės darbus dar galima pamatyti ir virš altoriaus esančiose lubose bei sienose, kur vaizduojami evangelistai ir Mergelės Marijos gyvenimo epizodai.

Deja, daugelis viršutinės bažnyčios freskų dėl prastų sąlygų ilgainiui prarado savo spalvas. Kadangi ištapyti visą bažnyčią užtruko labai daug laiko, čia pasikeisdamas dirbo ne vienas menininkas, tarp jų – Jacopo Torriti ir Pietro Cavallini.

Bažnyčioje saugomi Europos tapybos tėvo piešiniai?

Giotto di Bondone – italų viduramžių tapytojas ir architektas, viena reikšmingiausių to meto asmenybių, dažnai vadinama Europos tapybos tėvu. Pasakojama, kad Giotto kartą ganęs gyvulius, kai pro šalį keliavo anksčiau minėtas menininkas Cimabue. Jis pamatė berniuko ant uolos nupieštą piešinį ir iškart įžvelgė jo talentą, priėmė jį savo mokiniu. Giotto kūryba dėl savo religinio turinio artima viduramžiams, tačiau jo novatoriškos idėjos, išraiškos priemonės jau gali būti laikomos vėlyvąja gotika.

Manoma (nors iš tiesų nėra aišku), kad Giotto buvo freskų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje autorius. Čia esantys 28 įspūdingi piešiniai pasakoja pagrindinius Pranciškaus gyvenimo įvykius ir stebuklus: pirmąjį Nukryžiuotojo kreipimąsi į šventąjį, tėvo turtų išsižadėjimą, apsireiškimus, stebuklus. Paveikslai yra tokie ryškūs, tarsi menininkas būtų buvęs šių įvykių liudininkas. Kai kurie menotyrininkai spėlioja, kad freskos galėjo būti sukurtos maždaug 1290–1304 m., neatmetama galimybė, kad dalį jų nutapė ir kiti menininkai, vykdydami Giotto nurodymus.

Asyžių verta pamatyti tiek dieną, kai baziliką apšviečia saulės spinduliai, tiek vakare, kai vietiniai pradeda rinktis gatvėse, tada jos tampa gyvesnės ir triukšmingesnės. Vis dėlto, jei monumentus norite apžiūrėti dar nesusirinkus turistams, geriausia tai padaryti anksti rytą. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika įkvėps ir tikinčiuosius, ir visus mylinčius meną, ir paprasčiausiai norinčiuosius pasigrožėti įstabiu architektūros kūriniu, slepiančiu tikrus meno perlus.