Pranciškonų konventualų „sala“ Žemaitijoje: Žaiginio vienuolyno įkūrimas XVIII a. antroje pusėje

Šis 1762 m. funduotas vienuolynas buvo paskutinis Žemaitijoje įsteigtas vienuolynas Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu. Mat XVIII a. antroje pusėje Žemaitijoje veikė net aštuoniolika vyrų vienuolynų, išsimėčiusių po visą tuometinę vyskupijos teritoriją: penki – karmelitų, keturi – bernardinų, trys – dominikonų, du – jėzuitų, ir po vieną – benediktinų, bazilijonų ir pijorų vienuolyną. Tad Žaiginyje įsikūrę pranciškonai konventualai buvo pirmieji savo vienuolijos atstovai Žemaitijoje kaip netikėtai išnirusi „sala“.

Žaiginio vienuolyno fundatorius – Didžiųjų Dirvėnų tijūnas Laurynas Nagurskis (1720–1761), kilęs iš anuomet Žemaitijoje garsios bei turtingos bajorų giminės, kadaise čia atsikėlusios iš Lenkijos. Ši giminė buvo turtinga ne vien materialine, bet ir dvasine prasme. Antai minėto Lauryno sesuo Rožė Liudgarda (†1791) pasirinko dvasinį gyvenimą: įstojo į Kražių benediktinių vienuolyną, o vėliau tapo šio vienuolyno abate. Benediktinų vienuoliu tapo ir kitas giminaitis – Mauras, vėliau išvykęs į Italiją, Monte Cassino vienuolyną, kur greičiausiai ir mirė. Lauryno jaunesnysis brolis Jokūbas Ignacas Nagurskis (1734–1799), būsimas Žemaitijos kunigaikštystės pakamaris, Šv. Stanislovo ir Baltojo Erelio ordinų kavalierius, palaikė glaudžius ryšius su Tytuvėnų bernardinais, fundavo Kurtuvėnų ir Jokūbavo parapines bažnyčias, jo sutuoktinė Marijona Puzinaitė buvo palaidota Vilniaus bernardinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Matyt, neatsitiktinai šioje giminėje net šešiems asmenims buvo suteiktas Pranciškaus / Pranciškos vardas, tuo parodant dvasinę bendrystę su Asyžiaus Neturtėliu. Tiesa, Laurynas Nagurskis, kiek kitaip nei jo tėvas Pranciškus Vladislovas (1681–1751) ir jaunesnysis brolis, labiau susižavėjo ne pranciškonais observantais (bernardinais), bet pranciškonais konventualais. Laurynas savo testamentu pranciškonams konventualams užrašė 6 margų sklypą jam priklausančio Žaiginio dvare ir įpareigojo ten pastatyti medinę bažnyčią bei vienuolyną, kuriame gyventų trys vienuoliai kunigai ir vienas brolis, būsimam vienuolynui taip pat užrašė aštuonis pavaldinius dideliame 100 valakų Legiečių palivarke ir įpareigojo ten pastatyti koplyčią.

Po Lauryno Nagurskio mirties vienuolyno fundacijos reikalus parėmė jo žmona Uršulė Bilevičiūtė ir jaunesnysis brolis Jokūbas Ignacas. Jie Lauryno testamentą pateikė Lietuvos Vyriausiajam Tribunolui, kuris 1762 m. birželio 12 d. testamentą įrašė į šios institucijos knygas, tuo teisiškai patvirtindamas ir pranciškonų vienuolyno fundaciją. Savo ruožtu pranciškonai konventualai taip pat rūpinosi šios fundacijos patvirtinimu. Iniciatyvos ėmėsi pranciškonas, Susirinkimo kongregacijos narys, kardinolas Lorencas Ganganelis (Lorenzo Ganganelli), jis 1762 m. vasario 24 d. išsiuntė raštą Žemaitijos kapitulai dėl fundacijos patvirtinimo, tačiau čia netikėtai susidūrė su nesklandumais. Visai neseniai buvo miręs tuometinis Žemaitijos vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius, o tų pačių metų balandžio 19 d. konsekruotam naujajam vyskupui Jonui Dominykui Lopacinskiui nepatiko pranciškonų įkurdinimas Žaiginyje. Taip dėl pranciškonų konventualų įsikūrimo Žaiginyje prasidėjo net keletą metų užsitęsęs ginčas tarp Žemaitijos vyskupo ir pranciškonų ordino, pasiekęs ir Romą.

Dėl šaltinių trūkumo sunku atkurti nuoseklią Žemaitijos vyskupo ir pranciškonų ginčo eigą. Išliko tik kelios žinutės. Pirmiausia ši situacija minima 1766 m. Romoje rašytame kardinolo Lorenco Ganganelio laiške vyskupui Lopacinskiui. Kardinolas su nuolankumu bei jaučiamu nusiminimu ramiai aiškino vyskupui Žaiginio vienuolių taikumą bei diplomatiškai prašė: „Tad aš pats meldžiu ir maldauju Jūsų Kilnybės žmoniškumo, o ypač ganytojiško uolumo, kad pradėtą darbą būtų galima pabaigti ir kad šio vienuolyno pirmųjų žiedų kokie nors persekiojimai nelyginant šalna nepakąstų. Tai bus miela Dievui, nes Jis bus labiau pagerbtas, naudinga tautai, nes jai bus labiau pagelbėta, o galiausia tai bus kuo labiausiai priimtina vienuolijai. O ko tik Jūsų Kilnybė lauks iš manęs už šią geradarystę, nedelsiant ir dėkinga širdimi bus atlyginta.“ Tačiau Žemaitijos vyskupo nepasitenkinimas dėl Žaiginio vienuolyno įkūrimo nesibaigė. Tai galime perskaityti 1767 m. vyskupo siųstoje ataskaitoje popiežiui apie vyskupijos padėtį, kurioje jis su apmaudu skundžiasi: „Tarp manęs ir šv. Pranciškaus konventualų kilo didelė kova. Jie netoli parapinės Šiluvos bažnyčios, privačioje vietoje – Žaiginyje, tarp Šiluvos parapijiečių, rengiasi pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. Į pastatytą koplyčią jau daug kartų jie atitraukė žmones nuo motininės [t. y. parapinės] bažnyčios.“ Vyskupas ataskaitoje popiežiui tikrina to neleisiąs, kovosiąs ir prašąs tam Romos pagalbos. Galima tik įsivaizduoti, kokį spaudimą patirdavo naujajame vienuolyne vos įsikūrę vienuoliai. Kaip matyti iš metinių Žaiginio vienuolyno vizitacijų, provincijolas prašė vienuolių pirmiausia likti ištikimiems ordino regulai, maldos praktikai ir savo nuolankumu būti pavyzdžiu nusistačiusiems prieš juos. Visgi šio Žaiginio vienuolyno įkūrimo ginčo karštis turėjo atvėsti, kai Lietuvos pranciškonų provincijos narys tėvas Feliksas Tovianskis 1766 m. buvo paskirtas tituliniu Karpazijos vyskupu, o 1769 m. minėtas kardinolas Lorencas Ganganelis tapo popiežiumi Klemensu XIV.

Nepaisant netikėtu priešiškumu ir nesutarimais paženklintos pradžios, Žaiginio pranciškonų bendruomenė pamažu plėtėsi ir augo. Štai 1763 m. Žaiginyje gyveno keletas vienuolių kunigų ir vyresnysis, 1766 m. provincijolo potvarkiuose minimi vargonai, o 1767 m. užsimenama apie vienuolyno pastato statybą. Šiam vienuolynui buvo priskiriami nesenai įžadus davę vienuoliai, t. y. vyko afiliacijos (įsūnystės) reiškinys: konkretiems pranciškonams konventualams Žaiginys tapo tėvoniniu vienuolynu (lot. k. conventus paternalis), su kuriuo šiuos vienuolius siejo dvasiniai saitai per visą jų gyvenimą. Taip pat šiame vienuolyne buvo priimami iš Žemaitijos kilę nauji kandidatai. Galiausiai pagausėjus vienuolių skaičiui pasikeitė paties vienuolyno statusas: iš rezidencijos 1780 m. jis tapo konventu, turinčiu savo vyresnįjį – gvardijoną. Įdomu, kad 1797 m. Žaiginio vienuolynas iš visos pranciškonų konventualų provincijos, turinčios trisdešimt vieną vienuolyną, buvo labiausiai apsirūpinęs maisto atsargomis. Suprantama, tai byloja, kad anuomet šis vienuolynas turėjo sumanų ekonomą.

Tad šis nedidelis, Šiluvos šventovės šešėlyje atsiradęs, pranciškonų konventualų vienuolynas pamažėle tapo žinomas ir rado savo vietą Žemaitijos visuomenėje, bet caro valdžios 1832 metais buvo uždarytas, kaip ir daugelis kitų mažesnių vienuolynų. Žinoma, kad tuometinis vienuolynas buvo medinis ir stovėjo netoli bažnyčios, tačiau šiuo metu neliko jokių ženklų, menančių apie čia kadaise stovėjusį pranciškonų vienuolyną.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Lietuvos pranciškonų konventualų prozopografinis tyrimas“ (Nr. S-MIP-17-33)