2020 11 05

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Nicos Dievo Motinos bazilika po teroristinio išpuolio lapkričio 1-ąją. EPA nuotrauka

2020 11 05

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Prancūzijos katalikai islamiškojo terorizmo akivaizdoje

Savaitė Europoje prasidėjo dar vienu kraupiu išpuoliu. Lig šiol ramioje ir saugioje Vienoje pirmadienio vakarą ISIS prijaučiantys teroristai nužudė keturis ir sužeidė daugybę taikių žmonių miesto centre. O praėjusį ketvirtadienį, spalio 29-ąją, Prancūzijoje ginkluotas vyras ėmėsi žudynių Nicos katalikų bažnyčioje.

Iškart po įvykių netrūko ekspertų komentarų, aiškinančių, kokias senas sąskaitas arabų pasaulis suveda su ilgą kolonijinės valstybės patirtį turinčia Prancūzija. Tuo tarpu šios šalies katalikai ir jų vadovai atkreipia dėmesį į tai, kad Prancūzijai reikia ne tik stiprinti saugumo pajėgas, bet ir dėti daugiau pastangų puoselėjant solidarumą su kitų religijų išpažinėjais.

Katalikiškoji alternatyva

Pyktis ir baimė – pirmoji natūrali reakcija beprasmio smurto akivaizdoje. Tačiau kiekvienas krikščionis širdyje jaučia, kad, nors šios emocijos jam nesvetimos, jos toli neveda, situacijos nesprendžia.

Kita vertus, jis žino, kad turi daugiau resursų nei eilinis sekuliarus pilietis. Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, arkivyskupas Éricas de Moulins-Beaufort interviu „La Croix“ kalbėjo apie palaiminimus, kuriuos bažnyčiose girdėjome Visų Šventųjų dieną. Jie kviečia prašyti Dievo malonės, kad „mūsų pyktis ir baimė virstų energija siekiant didesnio gėrio. Nepasilikime baimės, nevilties ar pykčio kalėjime, nes šis pyktis gali virsti neapykanta“, – įspėjo arkivyskupas. „Palaiminimai atveria kelią, o Kristus mums rodo pavyzdį.“

2015 m. sausio 11 d. po išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Respublikos aikštėje susirinko daugiau kaip milijonas demonstrantų ir dešimtys užsienio lyderių, išreikšdami solidarumą. Wikipedia.org nuotrauka

Tenka pripažinti, kad, nepaisydama dažnų ir veržlių socialinių protestų, Prancūzija išties visada išlaikė orumą ir santarvę teroristinių išpuolių atveju. Pavyzdžiui, po „Charlie Hebdo“, „Bataclan“ ir tėvo Jacqueso Hamelio nužudymo. Ypač didelį susižavėjimą kėlė prancūzų katalikų reakcija po kun. Hamelio kankinystės.

Būtina sugebėti įvardinti islamo patologiją, kuria tapo islamizmas.

Ar katalikai, kalbantys apie visuotinę brolystę, nėra paprasčiausiai save apgaudinėjantys naivuoliai? Arkivysk. de Moulins-Beaufort pastebi rimtą pažangą: politikai ir žurnalistai, taip pat ir šalies musulmonų lyderiai vis tvirčiau ir drąsiau išdrįsta įvardinti, iš kur kyla blogis. „Būtina sugebėti įvardinti islamo patologiją, kuria tapo islamizmas. Ši globalizuota ideologija, kurią maitina pavieniai žmonės ir kursto tam tikrų užsienio politinių lyderių kalbos, daro didelę įtaką, ypač per internetą. Sukrečia matant, kad jauni žmonės pasiduoda šiai ideologijai ir tampa egzekutoriais“, – sakė pašnekovas. Tačiau arkivyskupas priduria, jog Kristus kviečia mus tikėti, kad verta eiti kito link: ne kariauti su kitais, o „užmegzti būsimą amžiną bendrystę“.

Musulmonų protestai Indijoje, reaguojant į prezidento E. Macrono atsisakymą uždrausti pranašą Mahometą vaizduojančias karikatūras. EPA nuotrauka

Nepaisant rizikos, katalikas žino, kad nei neapykanta, nei priespauda nenugalės. Žinoma, policijos priemonės yra būtinos, bet nepakankamos – įsitikinęs Prancūzijos vyskupų konferencijos vadovas. „Susitinkame su musulmonais ir drįstame tikėti, kad yra ne tik įmanoma, bet ir būtina pažinti ir vertinti vienam kitą, nors ir išpažįstant skirtingą tikėjimą.“

Smurtas ir darna prasideda sąžinėse

Kalbėdamas apie kovą su islamizmo ideologija, arkivyskupas pabrėžė, jog tai – pasaulinio masto kova, kurioje dalyvauja ir patys musulmonai. Islamizmas labai kenkia „tiems, kurie nori gyventi musulmonų tikėjimu. Galbūt dar daugiau musulmonų mūsų šalyje ir kitur turėtų galėti tai aiškiai išsakyti“.

Šiame kare, kuris visų pirma yra dvasinis, turime budėti, kad patys nepersiimtume priešo logika, neperimtume jo ginklų.

Kita vertus, smurtas tarpsta „kiekvieno žmogaus, taip pat ir mano, širdyje“. Pasitaiko, kad ir smurtaujantys krikščionys „pasitelkia tikėjimą, kad pateisintų dominavimą ir naikinimą“. Anot ganytojo, smurto įveikimas, perkeitimas yra darbas, kurio turime imtis kiekvienas asmeniškai. Reikia imtis saugumo priemonių, tačiau šiame kare, kuris visų pirma yra dvasinis, turime budėti, kad patys nepersiimtume priešo logika, neperimtume jo ginklų. Mes neįveiksime smurto, pasitelkdami smurtą. Krikščionys tiki, kad „smurtą galima nugalėti meilės ir atleidimo jėga, kuri neatmeta policijos priemonių ir valstybės pareigos saugoti“.

Pirmosios šv. Mišios priešais Dievo Motinos baziliką po teroristinio išpuolio lapkričio 1-ąją. EPA nuotrauka

Bažnyčios vaidmuo čia – didžiulis. Visi jos nariai turi stengtis naujai priimti Dievo žodį su visa jo galia ir jėga bei jį paliudyti. „Bažnyčia turi išgirsti Dievo žodį, padėti tikintiesiems užmegzti gyvą santykį su Kristumi, kuris mirė ant kryžiaus, kad galėtų prisikelti. Jis šitaip susidūrė su blogio paslaptimi“, – sako arkivyskupas. Turime ne tik stengtis gyventi kartu su musulmonais, bet ir „išdrįsti užmegzti santykius su jais, nebijoti“.

Parapijiečiai dalyvauja Mišiose prie Dievo Motinos bazilikos Nicoje, netrukus po teroristinio išpuolio. EPA nuotrauka

Savo enciklikoje „Visi esame broliai“ popiežius Pranciškus nuostabiu būdu pabrėžia savo draugystę su Al-Azharo didžiuoju imamu. Tam tikra prasme jis bando visus geros valios musulmonus vesti tikro broliškumo link ir ieškoti tiesos. Tai svarbus užmojis, į kurį popiežius įtraukia visą Bažnyčią.

Reikia paprastų, bet tikrų santykių tarp krikščionių ir musulmonų šeimų, tikro ir abipusio kasdienio pažinimo.

Tad nuo ko pradėti? Reikia paprastų, bet tikrų santykių tarp krikščionių ir musulmonų šeimų, tikro ir abipusio kasdienio pažinimo. Neužtenka vien gyventi kaimynystėje, neužtenka vien bendruomenių vadovų ir lyderių puoselėjamų santykių. Arkivyskupo nuomone, svarbiausia yra tai, kad vaikai, jaunimas ir šeimos atrastų vieni kitus. O tikėjime gilias šaknis suleidę krikščionys gali tapti taikos liudytojais.

Islamo teologas: „Pranašas buvo tik trapus žmogus“

Gedėdama kartu su Nicos išpuolio aukomis, Prancūzijos musulmonų tikėjimo taryba (CFCM) šiais metais paprašė šalies musulmonų atšaukti Maulido šventę. Pranašo Mahometo gimimo šventė minima islamo kalendoriaus trečiojo mėnesio 12 dieną. Ši šventė nėra kanoninė tam, kad būtų išvengta pranašo sudievinimo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Per Maulidą, kuris šiemet turėjo būti švenčiamas nuo spalio 30 iki lapkričio 1 dienos, prisimenamas pranašo gyvenimas, perteikiamas jo žmogiškas vaidmuo islamo religijoje.

Kun. Franklinas Parmentier pasitinka musulmonų grupę priešais Dievo Motinos baziliką. EPA nuotrauka

„Ši šventė skirtingose kultūrose švenčiama skirtingai, – sako Maroke gimęs prancūzų mokslininkas Imamas Tareqas Oubrou. – Paprastai Prancūzijoje prisimenamas pranašo gyvenimas, kad vaikai galėtų atrasti jo šviesius taikos, meilės ir gailestingumo aspektus.“

Džihadistai išlaiko tik istorinę pranašo pusę, o ne jo žinios dvasią.

„Pranašo didybė ta, kad jis buvo žmogus su visu savo trapumu, – sako islamo teologas. – Tai nereiškia, kad turime atkurti visa tai, kas jis buvo, nes egzistuoja kultūrinė dalis, nesuderinama su XXI a.

Ne viskas pranašo gyvenime buvo šventa ar imituotina. Tai džihadistų problema, kurie išlaiko tik istorinę pranašo pusę, o ne jo žinios dvasią.“

CFCM vadovas Mohammedas Moussaoui spalio 30 d. laiške imamams ir mokytojams rašė apie būtinybę „nuodugniai persvarstyti mokymą apie Pranašą, kad išryškėtų reprezentatyviausi ir struktūriškiausi jo žinios aspektai“.

Imamas Tareqas Oubrou atliko novatorišką darbą padėdamas parengti islamo mažumų įstatymą, kad padėtų musulmonams prisitaikyti Prancūzijos pasaulietinėje visuomenėje.

Interviu „La Croix“, jis aiškino, kad „islame pranašas yra Korano įsikūnijimas. Islame Dievas įsikūnijo ne pranašo asmenyje, o Žodyje, kuris tapo Raštu. Todėl Dievo apreikšta knyga turi istorinę dimensiją, nes ją įkūnijo asmuo, kuris geriausiai ją perteikė ir mokė“. Šia prasme pranašas yra dieviškojo Apreiškimo dalis.

EPA nuotrauka

Pranašas ne tik pasyviai perduoda Koraną, bet ir įkūnija bei perteikia jį. Tarp duotybės, kuri buvo apreikšta, ir jos perdavimo bei aiškinimo visada yra abipusis ryšys.

Nepaisant to, Mahometas išlieka prieinamo žmogaus pavyzdys su savo silpnybėmis ir savybėmis. Jis pats nėra neklystantis, tačiau Apreiškimas jį „padaro neklystantį“.

Nėra teksto, draudžiančio kurti pranašo atvaizdus. Šis draudimas pateisinamas teologiniu atsargumo principu, įsivyravusiu laikui bėgant. Islamas yra „beikoninė“ religija, siekiant, kad pranašo atvaizdai nepaskatintų stabmeldystės ar jo prilyginimo Dievui. Šį neformalų draudimą spontaniškai priima visi musulmonai, gerbdami pranašą.

Pasak „La Croix“ pašnekovo, atvaizdai islamo teologijoje kėsinasi „sumenkinti vaizduotę, kuri iš prigimties yra turiningesnė už vaizdus ir ikonas“.

Islamas
Unsplash.com nuotrauka

Tačiau Koranas nenutyli pranašo žmogiškumo. Daugelyje vietų apie jį sakoma: „Sakyk: „ Aš esu tik žmogus, toks kaip tu, išskyrus tai, kad gaunu apreiškimą.“

Be to, pats pranašas ne kartą sakė: „Aš ne karalius, o Dievo tarnas ir pasiuntinys.“

Ar paprastos karikatūros galėtų pažeisti pranašo šventumą? „Jokiu būdu!“ – pabrėžia imamas Oubrou. Teologas primena epizodą, kai Mahometui einant Mekos gatvėmis žmonės jį vadino „Dammâm“, tai reiškia „nepageidaujamas ir bjaurus žmogus“. Jo palydovai nesuprato, kodėl pranašas nesigynė. Mahometas atsakė, kad jis nėra šis „nepageidaujamas ir bjaurus žmogus“, jis yra vardu Mahometas.

„Jis turėjo humoro jausmą ir mokėjo į kritiką reaguoti ironiškai. Yra sakęs, kad ir Dievas juokiasi. Pranašas visada buvo besišypsantis ir malonus. Jis visiškai neturėjo nieko bendra su liguista šių pamišusių islamistų vaizduote“, – sakė prancūzas imamas.

Naujos žmonijos laboratorija

Tikriausiai „Bernardinai.lt“ skaitytojai pastebėjo, kad popiežius Pranciškus enciklikoje „Visi broliai“ pakartojo kartu su Ahmadu Al-Tayyebu pasirašyto Žmonių brolybės dokumento siekinį. Katalikų Bažnyčia ir sveikoji Islamo bendruomenė įsipareigoja pasitelkti dialogo kultūrą – kaip kelią, bendradarbiavimą – kaip laikyseną, abipusį pažinimą – kaip metodą ir kriterijų.

Dvasinė žmonijos raida vyksta tik per konkrečių žmonių vidinį perkeitimą ir iš jo kylančius veiksmus.

Išties, po 2000 metų krikščionybė vėl patiria rimtą išbandymą. Šįkart jai tenka užduotis ne tik pralaužti pagieža persmelkto keršto ratą, bet ir tapti žmonijos vienybės fermentu. Naujos, kitokios vienybės, nes neįmanoma sugrįžti į jokį ankstesnį santykių modelį, gyvenimas eina tik į priekį.

O dvasinė žmonijos raida, įgavusi galingą impulsą Dievažmogio Kristaus asmenyje, vyksta tik per konkrečių žmonių vidinį perkeitimą ir iš jo kylančius veiksmus.

Žinoma, tam padeda ir palankūs valstybių įstatymai, švietimas bei ugdymas. Tačiau labiausiai – gyvo tikėjimo liudijimas kasdienybėje. Ypač, kai tenka eiti prieš srovę. Prašykime sau šios malonės.