2022 05 03

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prarajos kitoje pusėje – žmonės

Darius Indrišionis. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Nacikai prievartavo mergaitę. Saviškę, ukrainietę. Nacikai. O po to užmušė. Matyt, dėl to, kad nedavė. Nacikai. Vakar žiūrėjau. Per jutubą.

Ir, atrodo, tas pats stalas, tie patys žmonės, kuriuos pažįsti jau kurį laiką. Ir, atrodo, ta pati moralė, tas pats gyvenimas (su savo taisyklėmis). Ir rodosi, kad nieko nenutiko, tik prasidėjo karas.

Jie turėjo ten eiti. Nes nacikai persekiojo rusus. Savus irgi persekiojo. Nacikai. Banderovcai. O nepasisekė, nes niekas negalvojo, kad liaudis tokia įbauginta. Niekas negalvojo, kad tokia įbauginta.

Žiūri į veidą žmogaus ir matai, kad jis gal ir netiki tuo, ką pasakoja. Bet labai nori tikėti. Labai. Sėdi ir galvoji – ką čia papasakojus? Gal apie rusakalbį Charkivą, kuris įnirtingai apsigynė nuo rusų kariuomenės? O gal apie Mariupolį ir Bučą? Ką čia tokio papasakojus?

Provokacija. Čia dar metų pradžioje nufilmavo. O ten, kur Bučoj rodė tuos vaizdus, tai vienas lavonas pakėlė ranką. O tas desantininkas, kuris kūdikį prievartavo – tu ką, nematei, kad jis akivaizdžiai chacholas?

Ir tu užtyli. Nebežinai, ką pasakyti. Viduje norisi kažką apie laivą ir kur tam laivui plaukti, bet kompanija kultūringa, tad nutyli. Taip būna. Greit kalba pasisuka kita tema, bet vis tiek jautiesi kaip ant bedugnės užtiesus pledą – jau žinai, kad čia tvyro pražūtinga praraja: tu, praraja ir žmonės kitoje pusėje. Žmonės, kad ir kaip būtų gaila, patys tikriausi, geri ir nuoširdūs žmonės. Žmonės, tikintys tau svetimos propagandos bezdalais.

Tas hipotetinis stalas, prie kurio sėdi, ilgas. Maždaug iki Japonijos krantų. Milijonai, dešimtys, gal net šimtai milijonų žmonių. Informacinio išprievartavimo aukos, tikinčios tuo, ką peza jiems įprasti informacijos kanalai. Ar bent labai norinčios tuo tikėti. Nes sunku. Sunku vieną vasario rytą prabusti ir sužinoti, kad šalis, su kuria siejai savo tapatybę, yra šalis agresorė. Šalis – fašistė. Šalis – miestų griovėja, žudikė ir prievartautoja. Nelengva tuo patikėti, nes tai išsyk muša pamatus iš po kojų: o kas aš? O ką aš darau? O kodėl aš esu šios šalies pilietis? O kodėl aš nebandau to sustabdyti?

Prarajos kitoje pusėje – traumuoti žmonės. Dažnas jų viduje jaučia, kad jiems meluoja, tačiau nieko negali pakeisti. Ima teisintis – o žinot, visi meluoja. Ima ir patiki – čia viskas labai sudėtinga. Taip, gal mes ir neteisūs, bet ana pusė irgi pridarė daug klaidų, taigi, jei mes ir neteisūs, tai tik labai truputį. Turbūt, kai karas baigsis, irgi ras pasiteisinimų – mes galvojom, kad bus kitaip. Mums sakė…

Būtent – jums sakė. Sakė kalbančios galvos iš režimo kontroliuojamų kanalų. Buvo ir kitų galvų, žinoma. Galvų, kurios sakė ką kita – bet jūs jų neklausėte, nes tas galvas greit išjungdavo: alternatyvūs kanalai tai išnykdavo, tai būdavo apipilami raudonais dažais, tai tiesiog sušaudomi savo namų laiptinėse. O baisiausia tai, kad, jei jie išlikdavo – jūs nenorėjote tikėti. Nenorėjote suprasti esą skruzdė pikto pikto skruzdėlyno. Tokio, kuris pasirengęs sugriauti viską aplink.

Ligovskio prospektas Sankt Peterburge, Rusijoje, 2022 m. kovo 7 d. Anatolijaus Malcevo / EPA-EFE nuotrauka

Tikiu, kad vieną dieną karas baigsis ir mūsų pusė užpils prarają. Mes pereisim kitapus ir stosim prieš mases, kurios netikėjo, nenorėjo tikėti, o kai kurios ir palaikė. Žinai, gi nacikai ir banderovcai. Per televiziją sakė. O kai tą televiziją uždraudė – per jutubą.

Ką mes darysim su tais žmonėmis? Kaip į juos žiūrėsim? Gal tyčiosimės, juoksimės, atstumsim? Gal mušim? O gal?.. Ir čia nereikia minti sudėtingų minklių apie tai, kokį santykį turėtume nusistatyti su šalies agresorės visuomene. Manau, kad pirmiausia reikėtų apmąstyti, kaip žiūrėsime į savus vatnikus po to, kai karas Ukrainoje baigsis.

Manau, kad mes privalėsime šiems žmonėms atleisti ir ištiesti ranką. Taip. Visų pirma todėl, kad klysti žmogiška – ir aš tikiu, aš noriu tikėti, jog absoliuti dauguma tikinčiųjų Rusijos propaganda nėra nei žudikai, nei prievartautojai. Manau, kad absoliuti dauguma – normalūs, padorūs, geri žmonės. Tik suklaidinti, labai žiauriai suklaidinti. Informacinio išprievartavimo aukos.

Mes irgi, pripažinkime, ne viską padarėme – juk Kremliaus propagandą skleidę televizijos kanalai buvo uždrausti tik po vasario 24-osios. Kas buvo mus apkvailinęs, kad leidome tą šlamštą tiek metų? Gal mes irgi tam tikra prasme buvome anoje informacinės prarajos pusėje? Tikėjome, norėjome tikėti, kad ta didelė kaimyninė valstybė jau nebėra Sovietų Sąjunga. Tikėti, kad niekada nebegrįš nei 1940-ieji, nei 1991-ieji. Ir tik raketos, raketos, skriejančios ir dūžtančios į Ukrainos žmones, pabudino mus – o gal tik atidengė prarają, padarė ją akivaizdžią?

Man nepatinka žodis vatnikai. Tai – karo retorika: ji, manau, tinka Ukrainoje, o pas mus, Lietuvoje, kol kas dar anksti. Anksti šiurkščiai ir be gailesčio klijuoti etiketes klystantiems žmonėms. Žmonėms. Tiems, kurie gali klysti ir lygiai taip pat gali savo klaidas ištaisyti. Nepamirškime to, kad ir mes esam žmonės – ir mes klystantys, ir mes galim atsidurti kada nors ten – kitoje prarajos pusėje.

Manau, kad reikia šviesti ir kalbėtis. Kantriai ir nuosekliai. Paaiškinti, bent jau pabandyti paaiškinti, kad informacija, kuria jie daugelį metų buvo maitinami – šiurkšti vienos imperialistinių tikslų turinčios klikos propaganda. Kad yra ir kita informacija, kiti faktai. Kad ir  kaip būtų netikėta, ta kita informacija kažkodėl tiki likusi pasaulio dalis. Ir ta likusi pasaulio dalis kažkodėl gyvena gerokai kokybiškiau.

Gal demokratija ir Vakarų pasaulio vertybės visgi yra gerai? Iš pradžių turime siekti, kad jų sąmonėje užgimtų ši abejonė. Gal rusiškos raketos, daužančios Mariupolį, visgi nėra tokios dvasingos? Tai – jau antra abejonė, kurią turime jiems įskiepyti. Daug daug turime jiems pasakyti. Pasėti  ne abejonės sėklą, o visą abejonių sodą, medelyną. Suteikti alternatyvią informaciją. Atskleisti jų klaidą. Pervesti į mūsų pusę.

Bet jokiu būdu ne atriboti, uždaryti, atkirsti, užklijuoti etiketes ir išjuokti. Nes taip praraja tik gilės – mes patys ją pagilinsime. Tokiu atveju turėsime daug problemų, kai mums reikės ginti savo laisvę, savo valstybę, savo prarajos pusę. Mes turėsime realią penktąją koloną – galbūt apginkluotą automatais ir norinčią sukurti kokią nors Mėmelio liaudies respubliką.

Mes, praraja ir jie. Mes, informacinė bedugnė ir žmonės, kuriuos linkstam vadinti vatnikais. Manau, kad mūsų misija – mūsų vidinis karas – pastatyti tiltą per prarają ir persivesti juos į savo pusę. Paversti juos mumis. Atleisti ir išgelbėti. Suprasti, kad ir mes šiek tiek kalti, kad jie tapo tokie – juk mes ilgai žiūrėjom pro pirštus į tai, kaip nuodijama jų sąmonė. Ir dabar – kai to nuodijimo rezultatai tapo akivaizdūs – mes turime veikti.

Ir jei mes veiksim teisingai, mūsų kraštan užėjęs okupantas neras penktosios kolonos automatui atremti. Ras tik ugnį ir mirtį – iš kiekvieno lango. Iš kiekvieno gero ir už teisingus dalykus kovojančio žmogaus rankų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien