Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

17 min.
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

17 min.

Prarasto Dieveniškių štetlo beieškant

Simonas Natanas Karczmaras gimė 1903-iųjų lapkričio 1-ąją Varšuvoje. Kartą penkiametį savo sūnų tėvai nusivežė pas senelį į Dieveniškes, tuomet turėjusias štetlo statusą, nes iki Antrojo pasaulinio karo gyventojų daugumą (apie 75 proc.) čia sudarė žydai. Berniukas gyveno paprastutėje kaimo „chatoje“, turkšdavosi smėlio karjere, pripildytame vandens, klausydavosi rašytojo Šolomo Aleichemo apsakymo „Tevjė pienininkas“, išmoko joti ant nepabalnotų arklių ir pamėgo juos piešti.

Vėliau, jau studijuodamas Varšuvos vaizduojamojo meno akademijoje, iš Dieveniškių kilęs litvakų palikuonis įgudo tapyti peizažus ir portretus. Kad turėtų pinigų susimokėti už mokslus, nuolat vykdavo į Rusiją, kur pirkdavo kailius giminaičiams kailininkams ir garsėjo kaip puikus kailių išmanytojas.

1929-aisiais S. Karczmaras išvyko į Paryžių, kad galėtų tobulėti kaip tapytojas mokydamasis garsiojoje Ecole de Beaux Arts, ir būtent šiame mieste lankydamas prancūzų kalbos kursus susipažino su jauna lenkaite Nechama Slobodzianska – Nadia. 1931-aisiais juodu susituokė, o 1933-iaisiais susilaukė sūnaus Natano.

Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka

S. Karczmaras toliau tęsė savo kailių supirkėjo verslą, o Nadia atidarė parfumerijos krautuvėlę viename iš Paryžiaus priemiesčių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečių kariuomenei okupavus Paryžių, žydams čia likti tapo pavojinga, todėl iš pradžių Karczmarų šeima slapstėsi Nicoje, o tada – kaimelyje kalnuose. Tačiau negandos neaplenkė: prancūzų pareigūnai šeimą išdavė Viši nacių režimui pavaldžiai vyriausybei – Nadia buvo deportuota į Aušvico koncentracijos stovyklą, o Simonui su sūnumi pavyko pasislėpti.

1945-aisiais laimingoms aplinkybėms susiklosčius Nadia iš Aušvico grįžo. 1951-aisiais šeima gavo leidimą emigruoti į Izraelį, kur Simonas kartu su savo pusbroliu vėl ėmėsi verslo. Tuomet šeima išvyko į Monrealį (Kanadą).

1959-aisiais, vis labiau kamuojant dėl kailių kilusiai akių alergijai, S. Karczmaras buvo priverstas atsisakyti šios veiklos, todėl puolė į neviltį. Kad galėtų apmalšinti savo vyro slogią būseną, Nadia tarsi terapinę priemonę Simonui pasiūlė vėl imtis tapybos – juk jaunystėje jis buvęs dailininkas: nupirko savo vyrui tris drobes, teptukų, dažų. S. Karczmaras, norėdamas sužadinti vietų, kur užaugo, prisiminimus – darkart jidiš kalba skaitė Šolomo Aleichemo knygas ir savo tapybos darbus ėmė kurti naiviąja, primityviąja maniera. Tame pačiame Monrealyje puikiais organizaciniais gebėjimais apdovanotos dailininko žmonos dėka surengta pirmoji personalinė S. Karczmaro darbų paroda Žydų jaunimo asociacijos patalpose.

S. Karczmaro tapybos darbuose ir litografijose atgyja prieš daugiau nei šimtą metų egzistavusi gyvastinga ir šviesi Dieveniškių žydų štetlo kasdienybė: vestuvės, laidotuvės, religinės šventės, turgų šurmuliavimas, muzikantai, įsimylėjėliai, naujagimiai, palaiminimai jaunam mėnuliui – tarsi atskiras pasaulis, kupinas spalvų įsukto gyvenimo XX amžiaus pradžioje iki pat Antrojo pasaulinio karo.

1960-aisiais, kartu su žmona atvykęs pasisvečiuoti pas sūnų Nataną į Meksiką, S. Karczmaras sulaukė šlovės valandos – pristatęs antrąją personalinę darbų parodą gavo kvietimą savo kūrybą eksponuoti dar keliose galerijose.

1962 metais Karczmarai grįžo į Izraelį, į Cfatą, papildydami garsios vietos menininkų ir skulptorių kolonijų gretas. Likusius 22-ejus metus S. Karczmaras intensyviai tapė, o jo žmona Nadia rūpinosi ekspozicijų rengimu įvairiose JAV, Kanados, Prancūzijos ir Izraelio menui skirtose erdvėse. Tapytojo sūnaus dėka jo darbai 2018 metais pasiekė ir Lietuvą – pirmiausia buvo eksponuojami Dieveniškėse, tuomet Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, tada tęsė kelionę po Kauną, Rygą, Taliną.

Simonas Karczmaras mirė 1982 metų sausio 1 dieną būdamas 79-erių. Palaidotas Cfato kapinėse.

Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka

Litvakų Karczmarų šaknys

Iš Lietuvos kilusio dailininko Simono Karczmaro sūnus Natanas Karczmaras, kaip ir tėvas gyvenime pasirinkęs menininko kelią – komunikacijos meno specialistas, tapytojas, fotografas, apskritai asmenybė, besirūpinanti įvairių sričių meno sklaida, sakosi esąs nepaprastai laimingas, kad tėvo darbai neprapuolė nežinomybėje, neišsibarstė po pasaulį ir gali grįžti į tą vietą, kuri tapo didžiausiu įkvėpimu jiems rastis. Į Lietuvą, kur glūdi litvakų Karczmarų šaknys.

„Tėvo darbai man padeda prisiliesti prie savo šaknų“, – svarbią įžvalgą atskleidžia N. Karczmaras. Pasak jo, nuo tada, kai žmonos paskatintas jo tėvas vėl visa galva nėrė į tapybą, piešdamas kasdien, ilgainiui tapo sėkmingu menininku, galinčiu iš to užsidirbti pragyvenimui ir atradusiu tikrąjį savo pašaukimą. Jam padėjo ir gera širdis, tiesa, gal ir buvo kiek naivoko būdo, tačiau žmonės S. Karczmarą mylėjo.

Portretas.
Dailininkas Simonas Karczmaras (1903–1982). Šeimos archyvo nuotrauka

„Pastaruoju metu mane buvo apnikusios mintys: nebesu jaunuolis, todėl laimė, kad nesu pardavęs nė vieno tėvo darbo nuo tada, kai jis iškeliavo 1982-aisiais. Nutariau, kad jo kūrybos kolekcija priklauso Lietuvai, jos praeičiai. Vilnius juk buvo vadinamas Mažąja Jeruzale, – svarsto dailininko sūnus. – Džiaugiuosi, kad mano tėvas savo darbais prisideda prie, kaip esame pratę sakyti, „jidiš kait“ atminties. Jam buvo svarbu būti to laiko liudininku, išsaugoti to laiko prisiminimus. Tą žydiškojo paveldo dalį: kokios gražios jo nutapytos „chatos“, tas gyvenimas… Esu laimingas ir pats tapęs šio vyksmo liudininku.“

Tam, kad galėtų kolekciją atvežti į Lietuvą, pirmiausia N. Karczmaras susisiekė su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi. Šis maloniai sutiko pasirūpinti parodos surengimu. O dizainerė Viktorija Sideraitė-Alon, kuri buvo atsakinga parengti dailininko S. Karczmaro parodos katalogą, sužinojusi šios šeimos istoriją, suorganizavo, kad pirmąkart litvako menininko darbai būtų simboliškai eksponuojami Dieveniškėse.

N. Karczmaras džiaugiasi ir tuo, kad drauge su puikiomis kolegėmis V. Sideraite-Alon, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktore Ilona Šediene bei menotyrininke Rūta Ostrovskaja jam pavyko įkurti tėvo kūrybiniu palikimu besirūpinančią įstaigą – Simono Karczmaro kūrybos namus.

Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka
Meno kūrinys.
Simono Karczmaro tapyba. Šeimos archyvo nuotrauka

„Mano tikslas, – teigia N. Karczmaras, – užtikrinti, kad ši kolekcija nebūtų išsklaidyta, kad ja būtų rūpinamasi. Džiaugiuosi, kad atsidūrė patikimose rankose. Turiu du norus: atrasti „chatą“ Dieveniškėse, kur būtų galima įkurti nedidelį tėvui skirtą muziejų, tačiau didžiausias mano noras – Simono Karczmaro muziejus Vilniuje. Tikiuosi, gyvenimo dar užteks, kad jį išvysčiau savo akimis.“

Pasak N. Karczmaro, jo tėvo darbai tarp žydų dailininkų unikalūs tuo, kad visi skirti būtent štetlui, jo atminčiai – S. Karczmaras turėjo savąjį štetlą, labai jį mylėjo. Ir savo meilę tapyboje bei litografijoje išreiškė spalvomis, šviesa, poetika. Jo darbuose, skirtingai nei kitų žydų menininkų, kūryboje po Antrojo pasaulinio karo dažnai vaizdavusių patirtą neviltį, liūdesio nejusti. N. Karczmaro samprotavimu, nereikia būti žydu, kad žvelgdamas į jo tėvo tapybą – kad ir į vandens nešėją ar pienininką, ar muzikantus, pajustum užplūstant teigiamas emocijas.

„Mano tėvas į pasaulį visada žvelgė penkiamečio vaiko akimis. Jis buvo geras tapytojas“, – sako jo sūnus, atvežęs S. Karczmaro darbų kolekciją į Lietuvą.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.