2021 01 14

Arvydas Grišinas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Prasmė ir laisvė čekų Sokrato žvilgsniu. Visada aktualus filosofas J. Patočka

Janas Patočka
Janas Patočka. Wikimedia Commons nuotrauka

Vieno ryškiausių dvidešimtojo amžiaus čekų mąstytojo, kartais vadinamo „čekų Sokratu“, Jano Patočkos (1907–1977) veikla ir mintis Lietuvoje nėra itin gerai žinoma. Į lietuvių kalbą išversta vos viena, paskutinė ir populiariausia, šio čekų, vokiečių ir prancūzų kalbomis rašiusio disidento ir Chartijos 77 Čekoslovakijoje idėjiniu tėvu laikomo filosofo knyga „Eretiški esė apie istorijos filosofiją“. Ją 2021 m. planuoja perleisti leidykla „Jonas ir Jokūbas“.

Didesnio dėmesio šis autorius susilaukė tik visiškai neseniai, ir tai iliustruoja praeitų metų gruodžio 29 d. internetinėje erdvėje vykęs profesoriaus Daliaus Jonkaus seminaras bei jį seksiantys „Eretiškų esė“ skaitymai.

Šis Vidurio Europos, bet tikriausiai derėtų sakyti – ir Europos apskritai – filosofas, studijavo Paryžiuje, Berlyne, Freiburge, buvo E. Husserlio ir M. Heideggerio studentas, artimai bendravo su E. Finku. Jo tekstais, ypač vėlyvaisiais, domėjosi svarbūs prancūzų mąstytojai, tokie kaip P. Ricoeuras ir J. Derrida.

Tačiau didžiąją gyvenimo dalį J. Patočka praleido Prahoje, kur jo saviraišką ir veiklą cenzūravo komunistinis Čekoslovakijos režimas, leidęs jam oficialiai dirbti tik politiškai „nepavojingomis“ temomis. Dėl to jis ėmėsi tyrinėti svarbių čekų mąstytojų, tokių kaip J. A. Komenijaus, T. Masaryko darbus. Kaip nepaklusniam mąstytojui, 1949 m. pašalintam iš Karolio universiteto, J. Patočkai buvo leista grįžti dėstyti tik 1968-aisiais Prahos pavasario metu. Tačiau jau 1972 m., vėl neįtikęs komunistinei valdžiai, buvo pašalintas antrą kartą.

Vis dėlto turbūt svarbiausia mūsų kraštams šio mąstytojo veikla prasidėjo po Prahos pavasario vykusiu „normalizacijos“ Čekoslovakijoje laikotarpiu, lygintinu su brežneviniu sąstingiu Sovietų Sąjungoje. Tuo metu jis ne tik ėmėsi disidentinės politinės filosofijos, bet ir politinės praktikos. J. Patočka savo tekstų, skelbiamų „samizdatuose“, nelegaliai platinamuose savilaidos disidentiniuose žurnaluose bei slaptų, namuose vedamų seminarų metu sugebėjo įkvėpti daugelį to meto čekų inteligentų, vėliau išvedusių šalį į „Aksominę revoliuciją“, įskaitant ir pirmąjį laisvosios Čekijos prezidentą, Vaclavą Havelą.

Deja, pats J. Patočka mirė po slaptosios policijos tardymų 1977-aisiais, greitai po to, kai tais pačiais metais buvo išplatinta jo su kitais disidentais pasirašyta vadinamoji Chartija 77. Tai buvo jungtinis viešas dokumentas, kviečiantis tuometinį Čekoslovakijos režimą laikytis viešai deklaruojamų principų. Šis tiesos ir tikrovės politikoje testas komunistinei valdžiai, žinoma, buvo per sunkus, tad chartiją pasirašę intelektualai buvo represuoti. Tačiau pats dokumentas tapo simboliniu permainų šaukliu, įkvėpusiu minėtąją „Aksominę revoliuciją“, taip pat ir kitus disidentinius judėjimus visame socialistiniame bloke, įskaitant Lenkijos „Solidarumą“ bei mūsiškį „Sąjūdį“. Dėl tokio pasiaukojimo represinio režimo akivaizdoje vardan tiesos ir laisvės idėjų, kurios J. Patočkai buvo svarbios tiek teorine, tiek politine prasme, atsirado jam taikoma sokratiškoji pravardė.

Arvydas Grišinas
Dr. Arvydas Grišinas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Prasmės fenomenologija modernybėje

Bet kuo šis dvidešimtojo amžiaus vidurio čekų filosofas galėtų būti svarbus Lietuvos skaitytojui šiandien? Neskaitant tam tikro panašumo tarp Čekoslovakijos ir Lietuvos išsilaisvinimo judėjimų istorinės patirties bei aktyvaus mūsų valstybės įsitraukimo į simbolinių ir galios sąsajų su antisovietiniais judėjimais turinčius pastarųjų metų protestus Ukrainoje ir Baltarusijoje, J. Patočka mums svarbus kaip pavyzdys, kaip gali atrodyti tikra intelektinė ir politinė lyderystė regione, kuriame ne-tiesos režimą kėsinasi pakeisti post-tiesos režimas, o grėsmės iš Rytų be perstojo kelia tiek politinę, tiek idėjinę įtampą.

Šiais laikais, kai Vakarų pasaulį krečia įvairaus pobūdžio ekonominės, politinės, ideologinės krizės, J. Patočkos politinė filosofija, o ir gyvenimo pavyzdys vėl suaktualėja. Bent du klausimai, kuriuos nagrinėja šis filosofas, rezonuoja ir mūsų modernybėje, palaipsniui virstančioje distopine. Pirmasis iš jų supaprastinus galėtų skambėti taip: kaip suderinti racionalų, švietėjišką, protu, mokslo žiniomis ir empiriniu patyrimu grįstą žvilgsnį į pasaulį su būties nepažinumo pajauta, su jos potencija nepaklusti šiam žmogiškam žinojimui, peržengti fizinę regimybę ir atliepti niekur nepradingstančius vienokio ar kitokio pobūdžio dvasinius žmogaus poreikius?

Erazmas Kohakas savo knygoje, skirtoje J. Patočkai, pastarojo filosofiją apibūdina kaip bandymą suderinti dviejų savo didžiųjų mokytojų, E. Husserlio ir M. Heideggerio filosofines vizijas, rasti tarp jų dialogą. Pirmoji vizija, pasaulį apibūdinanti kaip pamąstomą, protu aprėpiamą, tarytum prieštarauja antrajai, pasaulio buvimą atskleidžiančiai kaip autonomišką, peržengiantį žmogišką suvokimą ar valią. Ikimoderniais laikais, anot E. Kohako, šią jungtį buvo galima aptikti Dievo vaizdinyje, atspindinčiame tiek bet kokį žmogišką suvokimą peržengiančio absoliuto idėją, tiek ir jo žmogišką pavidalą Jėzuje Kristuje.

Tačiau po modernybėje įvykstančios filosofinės dievažudystės, politikos lauke pastaruosius porą šimtų metų besireiškiančios Vakarų sekuliarizacija, šios dvi egzistencinės patirtys atsiskiria, o šią cezūrą ima atspindėti Apšvietos ir Romantizmo intelektinių tradicijų priešprieša. Autorius knygoje teigia, kad J. Patočkos filosofijos istorijos vizijoje „moderniųjų Vakarų istorija tarpsta nuolatiniame dialoge tarp Komtiškosios intelektinės tradicijos ir pozicijos tokių mąstytojų, kurie protą supranta ne tik kaip logiškai apdorojantį paskirus duomenis, bet ir kaip suvokiantį prasmingumą, kuris glūdi šių duomenų visumoje“. Būtent ši fenomenologinė ir hermeneutinė J. Patočkos laikysena leidžia jam medijuoti tarp šių polių.

Šiuo metu, kai tiek politiniu, tiek ir teoriniu lygmeniu ganėtinai vulgariai imta vėl dvejoti švietėjiškų idėjų autoritetu, gandų, sąmokslo teorijų, populizmo (tiek konservatyvia, tiek ir progresyvia forma) įsigalėjimo laikais, svarbu iš naujo ieškoti subalansuotos filosofinės bei politinės laikysenos tarp žmogaus proto ir dvasios poreikių. Tiek Vakaruose, tiek ir Rytų Europoje viešojoje erdvėje proto viršenybei atstovaujančiam švietėjiškam tiesos režimui susiduriant su simbolinio, religinio bei mitologinio mąstymo sukuriamais naratyvais, J. Patočka gali pasitarnauti iš naujo persvarstant tikrovės pažinimo ir prasmės istoriniame vyksme ieškojimo būdų įvairovę.

Politika, kuriai tiesa rūpi

Vis dėlto Vidurio ir Rytų Europos regionui svarbiausia ir aktualiausia J. Patočkos politinė filosofija bei veikla jo vėlyvajame gyvenimo etape, kuomet jis ėmėsi politinės, visuomeninės veiklos. Čia suaktualėja kitas mums svarbus jo tekstuose nagrinėjamas klausimas: ar istorija turi prasmę, ar pasaulio procesų eiga yra tikslinga, kokį vaidmenį šiame vyksme atlieka žmogus? Atsakymų į šiuos klausimus filosofas ieško nagrinėdamas europietiškos kultūros idėjinę ir prasminę esmę.

J. Patočka Europos sąvoka pavadina ne politinį ar istorinį darinį, o tam tikrą kultūrinę, kosmologinę paradigmą, šiais laikais teisinės, demokratinės kultūros pavidalu paplitusią po visą pasaulį. Šios paradigmos ašimi yra iš senovės Graikijos paveldėta filosofinė tradicija. Jos pamatu jis laiko tam tikrą intelektinę ir egzistencinę žmogaus laikyseną, kurią įvardina kaip „rūpinimąsi siela“. Tai – santykis su tiesa, kuris nereiškia vien jos sakymo, bet ir tam tikrą pasišventimą, „gyvenimą tiesoje“, kuris kartais pareikalauja ir egzistencinių apsisprendimų, pasiaukojimo.

Būtent gebėjimas pasiaukoti – net ir labai tiesiogiai – įprasmina, sužmogina procedūrinį politinį procesą, nes panaikina galimybę jį reguliuoti mechanistinei, technokratinei logikai. Jis neišvengiamai suponuoja rūpesčio, asmeninės investicijos, egzistencinės atsakomybės santykį tarp asmens ir visuomenės. 1973 m. Varnoje sakytoje paskaitoje jis teigia, kad „asmuo nesiaukoja niekam, kam yra indiferentiškas, niekam, kas jo neliečia: tikras pasiaukojimas visada yra arba absoliučia prasme, arba tokia, kuri suintensyvina mūsų būtį, praturtina ją, paverčia prasminga, išpildo“. Anot J. Patočkos, pasiaukojimas praturtina politinį vyksmą prasme, sugrąžina jam tą žmogišką egzistencinę reikšmę, kuri prarandama verčiant politiką vartotojišku oportunistiniu strategavimu ar technokratine procedūra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Čia nesunku apčiuopti tiek tam tikrą krikščioniškos bei sokratiškos minties įtaką (nors paties J. Patočkos santykis su krikščionybe ir tikėjimu buvo komplikuotas), tiek ir konkrečių istorinių sąlygų, gyvenant Čekoslovakijos režime, padiktuotą mąstymą. Garsioji J. Patočkos mokinio Vaclavo Havelo esė „Bejėgių galia“, įgavusi simbolinę reikšmę tiek Čekoslovakijoje, tiek ir visame pasaulyje, būtent ir remiasi idėja apie beginklių, silpnųjų stiprybę, atsiskleidžiančią per tiesos sakymą bei principingą, ne pragmatišką prisitaikėlišką visuomeninį elgesį. Atsisakant dalyvauti melo režimo diktuojamuose gyvenimo ritualuose, išpildomas tikrasis rūpinimosi savo siela uždavinys, o kartu transformuojamas, įprasminamas ir visas politinis procesas.

Tačiau tokia politinė programa, tikusi priešinantis represiniam Čekoslovakijos komunistiniam režimui, kur netiesa akivaizdi ir nuolatos brukama per jėgą, o tiesą tenka skleisti su „samizdatų“ pagalba bei ginti savo gyvybe, ne visai atitinka mūsų laikų situaciją. Medijuotame gandų ir nuomonės formuotojų pasaulyje susitinkame su kitokiu J. Patočkos Europos idėją ardančiu veiksniu – tam tikru radikaliu cinizmu, uždarumu, abejingumu tiesai. Dėl šios priežasties mums turėtų būti ne tiek aktualus fundamentalaus savęs aukojimo klausimas, bet veikiau atvirumo, tiesos ilgesio, siekio elgtis teisingai, garbingai svarba. Žinoma, čia pat galima paprieštarauti, jog teisingumą, tiesą ir garbingumą kiekvienas gali suprasti skirtingai. Tačiau sekant J. Patočkos mintimis, svarbi ne vienareikšmė ir galutinė tiesos artikuliacija, o politikos dalyvio intencijos nuoširdumas, suinteresuotumas bendru gėriu. Būtent toks santykis ir kuria galimybę grįstai tiesa, prasmingai politikai rastis. Iš čia – autoriaus siūloma atsakingo demokratinio proceso vizija.

Jank Patočkos atminimo lenta Turnove, Čekijoje. Wikipedia.org nuotrauka

Disidentinė Jano Patočkos filosofija šiais technologijų prisodrintais laikais iš pirmo žvilgsnio mums gali pasirodyti kiek senamadiška ar naivi. Kalbos apie suvokimo ir patyrimo ribotumą kaip žmogiškumo sąlygą ar siekis „gyventi tiesoje“ tam, kad pasirūpintume savo siela, tobulėjančių technomokslų pasaulyje, skaičiuojant, matuojant ir zonduojant viską nuo genų iki kosminių kūnų, gali skambėti anachronistiškai. Tačiau tiek siaučiant koronavirusui, tiek ir melagienų virusams, kitaip sakant, tais momentais, kai esame jautrūs ir pažeidžiami, pasiaukojimo, atsakomybės ir tiesos siekimo klausimas vis tiktai išlieka aktualus.

J. Patočka pateikia originalią filosofinę poziciją, galinčią pagelbėti sprendžiant mūsų pačių civilizacinės erdvės bei laiko ir politinės kultūros klausimus. Kita vertus, jo idėjos ir gyvenimo pavyzdys primena apie išlaisvinančią ir prasmę kuriančią susirūpinimo tiesa, politikos žmogiškumo galimybę. O jo disidentinė veikla bei pasiaukojantis pavyzdys primena, kokią reikšmę turi racionalus, bet idėjiškai motyvuotas politinis veiksmas.