2022 02 07

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Prie Lietuvos žemėlapio

Zenonas Baltrušis, Vytauto Mačernio gimtinė Šarnelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Studijų metais (1970–1975) Lietuvos žemėlapyje vis pažymėdavau vietas, iš kurių kilę bendrakursiai. Jis išliko iki dabar – saugau kaip relikviją. Įvairiai apvedžiotos vietovės: Dargužiai, Žeimiai, Jūžintai, Obeliai, Kūlupėnai, Gelvonai, Nevarėnai, Livintai, Tulpiakiemis, Mielagėnai... Pažymėta, kur kada kartu dirbome: ar kolūkyje (tuo metu turėjome padėti nuimti derlių), ar atlikdami praktines užduotis pagal studijų programą.

Savotiškas dienoraštis, leidžiantis tiksliau prisiminti. Gyvenau bendrabutyje, tad neretai vieni pas kitus važiuodavome į svečius – ir tokiu būdu susipažindavome su Lietuva. Prisimenu, kaip parą gyvenau pas Algį visai netoli Druskininkų. Tą išvyką romantizuoju – mes tada taip atvirai, taip giliai pasikalbėjome. Du būsimi lituanistai svarstė apie skaitytas knygas, pasakojo, kas dabar labai glumina. Ne tik pas Algį taip buvo – ne viena vietovė saugo studentų gražiuosius idealus. Pamenu, keliese traukiniu važiavome į Židikus – Virginija perėjo studijuoti į neakivaizdinį skyrių.

Kelias valandas pamiegoję visi kartu nuėjome į mokyklą – mums taip svarbu pamatyti Virginiją jau mokytoją. Daug kartų lankiausi Židikuose, bet kai galvodavau ar mokiniams kalbėdavau apie Šatrijos Raganą, visada prisimindavau tą išvyką. Rašytoja man ir dėl to brangesnė. Kartą kasėme bulves pas bendrakursę Bagaslaviškyje.

Tuo metu dar nežinojau, kad po studijų atsidūręs Utenoje dažnai galvosiu apie Silvestrą Gimžauską, gimusį šiame krašte. Jis dirbo ir Bagaslaviškyje – tą epizodą vis prisimindavau, stengdavausi įsivaizduoti šio žmogaus poelgius, mintis. Mūsų seniūnė Regina buvo baigusi Varnių vidurinę mokyklą, ir jau dėl to šis kraštas tapo išskirtine vieta. Ir tokiu būdu priartėjo Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Žemaitė.

Jau kur kas vėliau dviese su sūnumi važiavome Lietuvos keliais norėdami apsilankyti Vytauto Mačernio Šarnelėje – toks buvo tikslas. Bet tėvas lituanistas, tad vis sustodavome ten, kur būta rašytojų. Šarnelėje vyrai krovė šieną, mes ramiai vaikščiojome, paskui greitai važiavome į profesorės Viktorijos Daujotytės Pavandenę – ten turėjome nakvoti. Atvykus kažko paklausiau mus stebinčių paauglių. O jie kaip pradėjo žemaitiškai aiškinti – na jau taip gražu, taip gražu. 

Įsimintinas trumpas sustojimas ir Šventežeryje. Norėjau jį pamatyti, nes patiko Kazio Sajos pjesė „Šventežeris“. Netikėtumas: jaukioje bažnyčioje krikštijamas vaikas. Rami, pakylėta nuotaika. Punioje kalbėjome apie Kristijoną Donelaitį. Didelis įspūdis: aktorė Gražina Urbonaitė skaitė Justino Marcinkevičiaus „Donelaitį“. Išeiname – sninga, taip balta aplink, taip balta. Gal penktoje klasėje perskaitęs Petro Cvirkos apsakymą „Vaikų karas“, nustebau, kad sniegas buvo palygintas su jazminų žiedais. Sninga tarsi jazminų žiedais – tai man buvo netikėta. Vėliau įsitvirtino Antano Miškinio eilėraščio žodžiai „elegantiškai sninga“. Punia visada dėl įvairių priežasčių buvo artima, bet nuo tada atsirado sąsaja su snaigių kritimu.

Miela būti Kamajuose ir galvoti apie Antaną Strazdą. Kartą jau pasnigus privažiuoju juos, priešais kelios obelys – blizga saulės apšviesti sušalę obuoliai. O argi užmirši kelionės į Kybartus su rašytoja Gintare Adomaityte, literatūrologais Dariumi Kuoliu ir Regimantu Tamošaičiu? Įspūdingas sustojimas Vinco Mykolaičio-Putino Pilotiškėse. Neužmirščiau ir buvimo Maironio tėviškėje – su lituanistu Klemu sustoję ilgai tylime. Fausto Kiršos Senadvaryje ne kartą kalbėjau su dailininku Arvydu Každailiu – Antalieptės marių dangus turbūt saugo mūsų minčių žiburiukus. Debesys, aukšti medžiai galbūt įsidėmėjo ir mūsų nuostabą Veisiejuose ieškant Sigito Gedos žingsnių.

Gal prieš dešimt metų man padovanojo naują Lietuvos žemėlapį – jo nebraukau, bet vis įsižiūriu, vis atgimsta buvusio laiko akimirkos. Kita vertus, net ir žiūrėti nereikia, nes daugelį miestelių, miestų gana tiksliai galiu įsivaizduoti. Taip mintimis važiuoju į Vabalninką, į Merkinę, į Debeikius, į Tauragę, į Kuršėnus, į Grinkiškį – maršrutai labai staigiai kinta. Daugybė vietovių leidžia prisiminti daugybę mielų žmonių ir tokiu būdu su jais pasikalbėti. Tos mano kelionės – buvusios ar įsivaizduojamos – yra savotiškos novelės. Jos labai gražios ir dėl to, kad neužrašytos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.