Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prie Naujųjų slenksčio

Portretas.
Poetas Marcelijus Martinaitis. Šarūno Mažeikos / „Fotobanko“ nuotrauka

Marcelijaus Martinaičio tekstų knygoje „Iki Sąjūdžio ir po jo“ sudėta toji Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) įvairialypės kūrybos dalis, kurią tiktų vadinti publicistika.

Tarp leidinių, pasirodžiusių jau po poeto mirties, šis aiškiai išsiskiria tuo, kad čia straipsnių, esė, pokalbių, užrašų akiratyje vyrauja politiniai, socialiniai reiškiniai, reakcijos į gyvenimo permainas – bendresnės ir visai konkrečios, su pavardėmis ir datomis. Sąjūdis, mintys apie jo ištakas ir raidos dinamika yra vienas iš leitmotyvų. Viskas rašyta tarp 1987 ir 2012 metų, o išskirtinio M. Martinaičio publicistinio aktyvumo laikas yra 1989–1995 metai, paskui 2001-ieji. Spaudos leidiniai, kuriuose dažniausiai reiškėsi – „Gimtasis kraštas“, „Pozicija“, „Metai“, vėliau „Kelionė su Bernadinai.lt“. Knygą „Iki Sąjūdžio ir po jo“ sudarė Valentinas Sventickas, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2020 m.).

M. Martinaičio straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina. Šios knygos skaitytojai gauna galimybę prižadinti atmintyje aptariamo meto įvykių tėkmę ir pasigėrėti vaizdingomis laiko „nuotraukomis“. M. Martinaitis paprastai nedatuodavo savo kūrinių, net ir rankraščiuose. Taigi straipsniai ir pokalbiai, turintys savo datas, tampa svarbiu jo požiūrių, nuotaikų, domėjimosi sričių kitimo liudijimu.

Skaitykite knygos ištrauką.

***

Prie Naujųjų slenksčio ateiname su visa praėjusių metų našta. Ypač ji pasunkėja paskutinėmis dienomis, kai reikia atsiskaityti, užbaigti, gauti, apskaičiuoti ir t. t. Metų pabaiga kvepia ne vien tortais ir eglišakiais, bet ir prarastomis premijomis, baudomis ir didele planine karštlige: metų pabaigoje pagaminti daiktai, rūbai, batai ypač plyšta, žiojasi, čiaupiasi, traukiasi arba plečiasi. Tokia mūsų pirmoji Kalėdų savaitė, kai pyška ne fejerverkai ir gaudžia ne karnavalai, o kalkuliatoriai ir skaitytuvai – nepakeičiama planinės valstybės muzika. Prieš pačius Naujuosius, išsiimant iš kasos pinigus, kasininkė kalkuliatoriaus parodymus dar perskaičiavo skaitytuvais. Vis dėlto rankinis proto darbas – patikimesnis! O dar taip neseniai mūsų valstietis skaičiuodavo kirviu: prikūlus, atsivedus aviai, pasibėgus karvei, skaičiai būdavo žymimi įkirtimais staktoje.

Šiuos sakinius parašiau tuoj po Naujųjų vidurnakčio užmiestyje šalia Vilniaus, mažam Vanaginės namely. Vilnius gaudžia už kalvų kaip uždaryta skrynia. Dabar pilna Gedimino aikštė, Pilies gatvė, nepažįstami žmonės po šių metų vasaros išdrįso imtis už rankų. Tikriausiai taip yra Vilniaus gatvėse. Gal atėjo didysis užsimiršimas, kai žmogus nusimeta pareigas, įsipareigojimus ir tampa žemės žmogumi? Ar dar mokame pajusti ramybę, kuri gaubia Visatą ir žmogų? Ar turime laiko pajusti ne savo sukurtos technikos, o gamtos ritmą? Ar didžiosios šventės ne tam, kad prisimintume savo žmogišką kilmę?

Čia, Vanaginėje, tarsi esu arčiau dangaus, kurio vis mažiau ir mažiau virš mūsų miestų. Čia laukiau didžiojo laiko peržengimo, metų slenksčio. Taip laukdavau vaikystėje, ir nuliūsdavau, kai nieko nepamatydavau danguje. Rodos, Visata tyčiojasi, neparodo savo didžiųjų ženklų, persilaužimų. Gamtai nesvarbu, jog žmogus laiką dalija metais, dienomis, valandomis, sekundėmis. Visata savo laiko nematuoja, ir gal tai yra baisiausias mūsų žinojimas. Mes bandome laiko atkarpomis pranešti savo buvimą, leisdami į dangų ugnis, dainuodami, susiimdami už rankų, iššaudami šampaną. Taip ima atrodyti, kad mes kuriame laiką ir jį valdome.

Vanaginės medinį namelį, rodos, supa ir neša smarki naujametė vėtra. Tie iš Atlanto užklydę sūkuriai mažai baimina – nuo šių metų vasaros įpratome būti subloškiami į mitingus, minias, kaip kad vėjas suverčia miškų viršūnes. Lyg ir ne savo valia, bet su dideliu noru ir dvasia. Jaučiu, kad tokios nuotaikos ne mane vieną lankė šią Kalėdų savaitę. Sulaukėme dvasinio ir pilietinio prašviesėjimo, tarsi baigėsi keletą dešimtmečių užtrukęs tautos Adventas. Pirmą kartą atvirai, nebijodami persekiojimų, sėdomės už Kūčių stalo – tai buvo tautos Kūčių stalas, susitaikymas tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, tarp tėvų ir vaikų, tarp vyrų ir moterų, tautos su tauta. Kalėdas ir Naujuosius Metus pasitikome būdami daugiau lietuviai nei tikėjomės ar drįsome tokie būti. Kažkas mus pastūmė prie didžiųjų dalykų ir didžiųjų apmąstymų. Dabar, rodos, reikia skubiai atidirbti už visus tinginystės, neryžtingumo, baimės, prisitaikymo, paklusnumo ir draudimų metus. Patikėjom, kad reikia ruoštis žmoniškam gyvenimui, kurį dar gali tekti pagyventi. O juk įpratom ruošis blogiausiam: net kurdamas eilėraščius, gerai nežinojai, ką netrukus gali gauti: valstybinę premiją ar kalėjimą? Nors tarp vieno ir kito nebuvo didelio skirtumo.

Politinės savaitės apžvalgõs, kaip matot, jau nepadarysiu. Kaip ir patrankos, taip ir politika Kalėdų savaitėmis aprimsta. Praėję metai išnaudojo visas stichinių nelaimių, avarijų ir laisvės atsargas: rimsta Žemės pusiaujas, kurį juosė karai. Jeigu Kūčių naktį kalbasi net gyvuliai, tai kodėl žmonės – ne? Taip jau nuo amžių, ko žmonės negalėdavo padaryti, manydavo, kad sugeba gyvuliai ir laukiniai žvėrys. Dėl to pasaulis ir neatrodė beviltiškas.

Per praėjusį pusmetį mes gerokai ūgtelėjome, pasidarėme šiek tiek teisininkais, šiek tiek ekonomistais. Vienas dalykas – paklusti politikai, prie ko mes buvome nuolat lenkiami, o kitas – joje dalyvauti arba ją daryti. Nepamiršiu raudančių deputačių po ką tik pasibaigusios rudens sesijos. Sunku įsivaizduoti skaudesnį ir didingesnį praregėjimą, kada ir rankos pakėlimas arba nepakėlimas gali būti politika, išmintis ar padorumas. Atėję metai iš mūsų visų šį kartą pareikalaus politinio elgesio, kurio pamokos buvo tokios sunkios, skausmingos ir daug žadančios.

Tačiau mūsų kasdieninis gyvenimas dar mažai kuo arba visai nepasikeitė. Tai pajunti artėjant šventėms, ypač Naujiesiems, kai gatvės pilnos besiblaškančių, ieškančių ir nerandančių žmonių. Kol eilės ilgėja, apie tikrą demokratiją dar negalime kalbėti. Beveik nieko nedaroma, kad būtų nors šiek tiek palengvinta kasdienė valgymo ir apsipirkimo baudžiava, tas nemažėjantis žmonių varymas į eiles. Gerai įsižiūrėkime ir pamatysime, kad daugiausia eilėse stovima prie gaminių, kurių visiems užtenka ir dar lieka.

Reikia laisvės daiktams, rūbams, valgiams, pinigams, nes mes kol kas vien gaunam: butą, mašiną, žmoną, darbą, mokslą, nekrologą ir vietą kapinėse. „Duodant“ lengviausia valdyti, todėl eilės būtinos, būtina sudaryti regimybę, kad beveik visko trūksta. O dalina tie, kurie ir patys nieko neturi, vadinamieji biurokratai. Jie dalina į krūvą suverstą „visaliaudinę nuosavybę“ ir atrodo galingi. Neduok Dieve elgetai dalinti turtą, kurio jis nesukūrė! Kiekvienam lieps atsinešti dubenį, šaukštą ir dar maisto taloną! Gal niekur taip nėra, kad iš turto būtų gaminamas skurdas. Toks skausmas ir neapykanta kyla paskutinę senų metų dieną: matau duonos kepalą ir negaliu prie jo prieiti. Ar aš jo neuždirbau, kad man prie jo reikia brautis per eiles ir riksmus? O juk duonos visiems užtenka! Taip ir laukiam: duonos kepalo, buto, geresnio gyvenimo, kol to gyvenimo nelieka.

Kiek buvo narsuolių, mėginančių sulaužyti šią nužmoginančią biurokratinę sistemą. Ji pati nori, kad ją laužytų, mažintų, nes ji šitaip dauginasi, panašiai kaip varputis jį kapojant. Štai vietoj kelių „sumažintų“ įstaigų Agropromas susigniaužė į patį kiečiausią biurokratinį kumštį! Tos sistemos taip esam apraizgyti, kad net tautinius patiekalus vežame į Maskvą, kad jų paragautų Ivanas Ivanyčius ir leistų juos mums valgyti, nors valgė tėvų tėvai ir neišmirė. Berods būdamas Maskvoje Šarlis de Golis pasiguodė, kad jis nesugebės taip monolitiškai valdyti savo prancūzų, kurie vien sūrių turi apie 400 rūšių! Su mum paprasčiau: mes stojam į internacionalinę eilę prie internacionalinės „daktariškos“. Todėl tokią naujametę naktį galima pajusti didybę: keli milijonai nuo Baltijos iki Barenco vienu metu pjauna po griežinėlį nuo tėvyninės „daktariškos“. Ar tai nekelia pasididžiavimo neaprėpiamais plotais?! O gal neaprėpiamu bukaprotiškumu? Po griuvėsiais žuvo tūkstančiai armėnų, kurie buvo priversti statyti namus taip pat pagal vieną receptą, o ne taip, kaip išmanė.

Bet štai jau pradėjome galvoti apie ateitį, kurią mums kas metai atsiųsdavo planavimo įstaigos. Neplanavom tautos gyvenimo net keliems metams. Dabar išdrįsome norėti daugiau, negu numato metinis ar penkmečio planas. Tai jau šis tas.

Gimtasis kraštas, 1989, sausio 5–11, p. 3

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien