Prie žydrojo Dunojaus krantų

Tai trečioji Nikodemo Szczygłowskio parengto ciklo apie Vidurio Europą publikacija. Ankstesnius tekstus skaitykite čia ir čia.

Slovėnija ar Slovakija?

„Slovėnija ar Slovakija – aš jų, žinok, neskiriu.“ Kiek kartų jums teko girdėti tokių šmaikščių pastabų? Arba pokštą apie Slovėnijos ir Slovakijos ambasadų darbuotojus, kurie neva kartą per mėnesį susitinka apsikeisti laiškais, „per klaidą“ atkeliavusiais ne tuo adresu?

Man asmeniškai labiausiai įstrigo kadaise futbolo komentatoriui išsprūdęs sakinys apie „čekoslovėnų futbolo tradicijas“.

Ar šios dvi šalys iš tiesų yra panašios? Atsakymas į šį klausimą nėra paprastas.

Taip, abiejose šalyse gyvena mažos slavų tautos, iki moderniosios epochos neturėjusios savo istorinio valstybingumo tradicijų (nebent slovėnų atveju taip vertintume senąją Karantaniją , o slovakų – Didžiąją Moraviją kunigaikščio Svätpluko Didžiojo laikais, kurio paminklas stovi priešais Bratislavos pilį), abidvi buvo didesnių slavų federacinių valstybių sudėtyje „mažesniojo brolio“ vaidmenyje (Čekoslovakijos ir Jugoslavijos), abiejų šalių kraštovaizdyje vyrauja kalnai (Julijos Alpės Slovėnijoje, o Tatrai Slovakijoje). Kad būtų įdomiau – abiejų šalių vėliavos yra beveik identiškos, jas sudaro vadinamosios „panslaviškos“ spalvos. Kartą teko girdėti komentarą, kad tai iš esmės Rusijos vėliava su kažkokia „keverzone“. „Keverzonė“  slovėnų herbe vaizduoja šalies aukščiausią viršukalnę Triglavą, dviejų upių – Dravos ir Savos – vingius ir tris žvaigždes iš istorinio Celės kunigaikščių herbo. Tuo tarpu slovakų herbą puošia… Jogailaičių kryžius, iškilęs ant trijų aukščiausių kalnynų – Fatros, Tatros ir Matros.

Kiek jūs turite… vergų?

Ar slovakų ir slovėnų kalbos yra panašios? Vėlgi sunku atsakyti. Viena vertus – taip, slovėnų kalba, mano nuomone, yra tarsi tiltas tarp vakarų ir pietų slavų kalbų grupių – ir šiuo atžvilgiu yra gan artima slovakų kalbai. Kita vertus, tarimas, gramatika ir žodynas skiria šias dvi kalbas, ko gero, ne mažiau nei, tarkime, lietuvių ir latvių. Situaciją apsunkina daugelis „netikrų draugų“ – t. y. žodžių, skambančių panašiai, bet turinčių kitą (kartais visiškai priešingą) reikšmę.

Tarkime, slovėnų kalba žodis otrok reiškia „vaikas“ – o slovakų kalba tas pats žodis reiškia „vergas“. Pagalvokite, kaip slovakui gali skambėti nekaltas slovėno klausimas: „Kiek turite vaikų?“ Kitas įdomus ir drastiškai skambantis palyginimas yra iš gastronomijos srities – žodis jed slovakų kalba reiškia „nuodai“, o slovėniškai tai reiškia „maistas“. Įsivaizduokite slovako nuostabą, pamačius Liublianos restorane užrašą jedilni list („meniu“) arba jed dneva („dienos patiekalas“).

O kad būtų dar painiau, Slovakijos pavadinimas slovakų kalba skamba Slovensko.

„Gemütlichkeit“ Bratislavos gatvėse

Slovakija (panašiai kaip ir Slovėnija) iš esmės yra Vidurio Europos šalis. Tik Slovėnijos vidurio europietiškumas palaipsniui pereina į Viduržemio jūros regionui būdingą klimatą ir pietietišką Balkanų gaidą, o Slovakija palaipsniui „rytėja“ palei Tatrų kalnyną Užkarpatės link ir turi stipriai juntamą vengrišką prieskonį.

Ir slovakus, ir slovėnus kaip modernias tautas suformavo jų istorinė patirtis Austrijos–Vengrijos imperijos sudėtyje, tik slovėnai buvo Austrijos dalyje, o slovakai iki pat 1918 m. priklausė Vengrijos karūnai, kurioje Slovakijos žemės vengrų buvo vadinamos tiesiog Felvidék („Aukštutinės žemės“).

Nors Slovakija daugeliui asocijuojasi su slidinėjimu bei kalnų turizmu ir netgi šalies himnas prasideda žodžiais Nad Tatrou sa blýska („Virš Tatrų žaibuoja“) – šalies sostinė Bratislava, įsikūrusi Dunojaus slėnyje, prie pat sienos su Austrija ir netoli sienų su Čekija ir Vengrija Slovakijos pietvakariuose, alsuoja kitokia dvasia. Čia dvelkia Vidurio Europa tikrąja šio žodžio prasme – su vos juntama pietietiška gaida – vynuogynai, augantys prie pat miesto ant žalių kalvų, švelniai nusileidžiantys į Dunojaus slėnį, pastelinių spalvų barokinė architektūra, Bratislavos senamiestyje vasaros vakarais ore tvyro Gemütlichkeit dvasia – panašiai kaip ir vos už 80 km nutolusioje kaimyninėje Vienoje. Tai sunkiai į kitas kalbas išverčiamas Vienos gyventojų vartojamas žodis, kuriuo yra perteikiama šilumos jausmo, gerumo, lengvos nuotaikos, gero humoro ir komfortiškumo jausmo būsena. Šis žodis taip pat apibūdina jaukumą, dvasios ramybę ir gerovės jausmą. Paprasčiausia būtų versti jį žodžiu „jaukumas“ – juk Bratislava iš tiesų visų pirma yra labai jaukus miestas.

Jaukumą galima pajusti lenktose Senamiesčio gatvėse – ir gausiau turistų lankomoje Michalská ar Panská (vokiškai kadaise vadinta Herrengaße – tai buvo tipinis centrinių gatvių pavadinimas daugelyje Austrijos–Vengrijos miestų, nuo Triesto iki Lvovo) ir atokesnėse Kapitulská, Uršulínská ar Františkanská gatvėse.

Praeivius stebi Bratislavos miesto dvasia – Čumilas („spoksotojas“), tai bronzinė besišypsančio vyro skulptūra, kuris spokso iš atidengto nuotekų šulinio ir stebi praeivius.

UFO ir Vengrijos karaliai

Virš Senamiesčio stūkso Bratislavsky Hrad – Bratislavos pilis, dėl stačiakampio formos su keturiais nedideliais bokštais kampuose vadinama vietinių dažnai pašaipiai „apverstu stalu“. Nuo pilies kalno atsiveria įspūdingi vaizdai, kurių nuotaika kiek primena panoraminį vaizdą nuo Toompea kalno Taline.

Rytinėje pusėje matosi visos Senamiesčio įžymybės. Įspūdinga gotikinio stiliaus Šv. Martyno katedra su  83 m aukščio bokštu, kurį puošia paauksuota šv. Stepono karūna – juk katedroje buvo karūnuojami Vengrijos karaliai. Kai Osmanų turkai užėmė didžiąją Vengrijos dalį, kartu su sostine Buda karalystės sostas persikėlė į Pozsony miestą (vokiškai vadinamą Preßburg, o nuo 1918 m. tapusį Bratislava). Nuo 1563 m. būtent čia įvyko net vienuolikos Vengrijos valdovų karūnacijos, kol 1830 m. ceremonija vėl buvo sugrąžinta į Budą (tuomet jau tapusią Budapešto dalimi).

XIX amžiuje prie katedros veikė muzikinė draugija ir orkestras, kurio dirigentas buvo žymusis vengrų kompozitorius Ferencas Lisztas. Paminklas šiam menininkui stovi prie pietinės bažnyčios sienos, jo vardu yra pavadinta ir aikštė netoli geležinkelio stoties. Valdant komunistiniam režimui, tiesiai prie katedros buvo nutiestas dviejų juostų kelias (ironiškai vadinamas Staromestská – Senamiesčio), kurio statybai buvo nugriauta daug istorinių pastatų Bratislavos žydų rajone, įskaitant Neologinę sinagogą (maurų stiliaus architektūros pavyzdys). Statybos metu buvo pažeista katedros struktūra, o važiuojamoji dalis beveik siekia pastato sienas. Kelias veda į vadinamąjį SNP tiltą (Most Slovenského národného povstania – Slovakų tautos sukilimo tiltas), pastatytą per Dunojų 1972 m. Jo viršuje veikia kavinė, dėl savo išvaizdos praminta UFO.

Šv. Mykolas ir Šv. Elžbieta

Nuo katedros galima leistis tyliomis gatvelėmis Kapitulska, Farska, Klariska ir Baštova iki pat Šv. Mykolo vartų (Michalská brana) – vienintelių išlikusių viduramžių miesto vartų, kuriuos puošia aukštas barokinis bokštas. Bokštą puošia arkangelą Mykolą vaizduojantis paauksuotas vėjarodis, kiek primenantis tą, kurį galima išvysti virš Šv. Mykolo bažnyčios bokšto Vilniuje arba ant šalia esančios Literatų gatvės vieno iš namų stogo . Pasivaikščiojimas Michalská gatve savo atmosfera irgi kiek primena Vilniaus Pilies gatvę – kaip ir daugelį kitų senovinių senamiesčių gatves (kaip antai Viru Taline ar Floriańska Krokuvoje).

Vaikščiojant Senamiesčiu į akį krenta daugiausia baroko architektūros pavyzdžiai, kai kur susipinantys su iš anksčiau išlikusia gotika, kai kur su vėlesnio stiliaus istorinio stiliaus pastatais, tokiais kaip Slovakijos nacionalinis teatras (Slovenské národné divadlo) prie Hviezdoslavovo namiestie aikštės. Tačiau Bratislavoje esama ir kaimyninei Vienai itin būdingo secesijos stiliaus pavyzdžių . Jų galima išvysti prie Šafárikovo namiestie aikšties. Netoliese yra, ko gero, ir įdomiausias Bratislavos sakralinės architektūros pavyzdys – Šv. Elžbietos bažnyčia (Kostol svätej Alžbety), populiariai vadinama Žydrąja bažnytėle (Modrý kostolík).

Imperatoriaus Prano Juozapo I sprendimu ji buvo pastatyta 1909–1913 metais  ir turėjo įamžinti mieste tragiškai žuvusios imperatorienės Elžbietos (žinomos kaip Sisi) atminimą. O antrąjį pavadinimą bažnyčia gavo dėl neįprastos žydros išorinių sienų spalvos. Neįprastos formos yra ir beveik 37 metrų aukščio elipsės formos bokštas. Bažnyčioje plačiai naudojami keramikos elementai, interjere ir išorėje dominuoja mėlyna spalva. Įėjimai į šventyklą iškloti neoromanikos stiliaus stulpais su rytietiškais elementais. Virš pagrindinio įėjimo matyti mozaika, kurioje rožėmis pavaizduota bažnyčios globėja – XIII amžiuje gyvenusi Vengrijos karalienė Elžbieta, gimusi Bratislavos pilyje, – jos paminklas stovi Bratislavos pilies parke .

Į pilį veda treji vartai – Vienos (Viedenská brána), Leopoldo (Leopoldova brána) ir Zigmanto Liuksemburgiečio (Žigmundova brána), šalia pilies 2016 m. buvo atidarytas Barokinis parkas (Baroková záhrada), restauruotas pagal originalius planus ir piešinius. Tai Marijos Teresės laikų urbanistinės sodininkystės pavyzdys, kiek primenantis mažesnę ir kuklesnę Vienos Belvederio parko kopiją. Nuo pilies sienų iš pietinės pusės atsiveria nuostabūs vaizdai į apačioje tekantį Dunojų.

Žvelgiant nuo pilies į Dunojų

Atsisėdus ant mūro galima grožėtis Dunojaus panorama, spoksoti į SNP tiltą ir jo UFO, toli už jo esantį, kitame Dunojaus krante Janko Kralio sodą (Sad Janka Kráľa) bei didžiausią Bratislavos miegamąjį rajoną – Petržalką. Nuo paskutinių Petržalkų namų iki sienos su Austrija yra vos pora kilometrų. Nuo Bratislavos pilies mūrų Austrija yra gerai matoma – ją lengva atpažinti iš besisukančių vėjo jėgainių malūnų kitapus sienos. Pilies papėdėje yra krantinė ir prieplauka, prie kurios švartuojasi vasarą plaukiojantis greitasis laivas iš Vienos – jis jungia abidvi sostines pagal projektą „Twin City Liner“, įgyvendintą 2006 m. Pasirinkusiems šį, ko gero, įdomiausią, susisiekimo būdą tarp dviejų Vidurio Europos sostinių kelionė vandens keliu užtruks 75 min.

Iki Pirmojo pasaulinio karo tuometinį Preßburg / Pozsony iš esmės galima buvo vadinti imperijos sostinės priemiesčiu (nepaisant to, kad miestas priklausė vengriškajai dualistinės monarchijos daliai). Šį miestą su Viena jungė netgi tramvajaus linija, kuri tarpukariu buvo perdaryta į geležinkelį.

Po Antrojo pasaulinio karo, Prahoje ir Bratislavoje į valdžią atėjus komunistams (beje, tai buvo vienintelis atvejis visoje Vidurio Europoje, kai jie tai padarė per demokratiškai įvykusius rinkimus), Bratislava tapo griežtai saugomo pasienio miestu, o nusileidus Geležinei uždangai Dunojaus srovę padalino spygliuotos vielos užkardos, kurios turėjo užkirsti kelią norintiesiems pabėgti iš socialistinės santvarkos perplaukiant upę.

Apie visa tai aš dažniausiai galvodavau sėdėdamas ant Bratislavos pilies mūro ir žvelgdamas į Dunojų, tingiai plukdantį vandenis Budapešto link.

Trečiasis reichas už lango

Galvojau ir apie tai, kad, deja, neįmanoma sužinoti, ką galvojo kunigas Jozefas Tiso – nepriklausomos Slovakijos prezidentas. Prezidentas valstybės, kuri savo nepriklausomybę gavo atsitiktinai, dėl nacistinės Vokietijos planų po Čekoslovakijos išardymo bei aneksijos grėsmės iš Vengriją tuomet valdžiusio Miklóso Horthy režimo pusės. J. Tiso – tai tragiška asmenybė. Puikiai išsilavinęs katalikų kunigas, teologijos daktaras, politikas ir Slovakijos liaudies partijos vadovas pirmą kartą istorijoje nepriklausoma tapusios Slovakijos prezidentu tapo 1939-aisiais, po to, kai Adolfas Hitleris jam asmeniškai susitikimo metu paaiškino mažo krašto perspektyvas Didžiojo karo išvakarėse – arba Slovakija tampa „nepriklausoma“ Vokietijos sąjungininke, pastarajai baigiant sužlugdyti Čekoslovakiją, arba vokiečiai tiesiog atriš rankas vengrams, jau seniai trokštantiems susigrąžinti „prarastąsias žemes“ Felvidéke.

Kunigo prezidento J. Tiso vadovaujama „nepriklausoma“ Slovakija gyvavo neilgai – tiek, kiek truko nacių svajonės apie Tūkstantmetį Reichą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir atkūrus Čekoslovakiją, J. Tiso buvo suimtas ir nuteistas mirti. Tarp kitų nusikaltimų jis buvo apkaltintas ir už Slovakijos žydų išnaikinimą, kuomet Slovakija „išsprendė šią problemą“ netgi „greičiau ir efektyviau už Vokietiją“ (1939 m. Slovakijos teritorijoje gyveno 90 tūkstančių žydų, o 1945 m. jų liko šiek tiek daugiau nei 30 tūkstančių).

Nepaisant draugystės su Trečiuoju reichu ir jo globos, kunigo J. Tiso vadovaujama valstybė vis dėlto buvo priversta atiduoti kai kurias pietinės šalies žemes (kartu su antruoju pagal dydį šalies miestu Košicė) Vengrijai, kad bent šiek tiek patenkintų šios dar vienos Vokietijos sąjungininkės apetitą. Taip pat ir ta Bratislavos miesto dalis kitoje Dunojaus pusėje buvo prijungta prie nacių jau anksčiau aneksuotos Austrijos, po karo čia pastatytas Petržalkos rajonas.

Galima tik spėlioti, ką galvojo Jozefas Tiso, žvelgdamas iš savo kabineto langų nuo Pilies kalno į Dunojų ir kitoje pusėje esančias Trečiojo reicho aneksuotas žemes.

Sakoma, kad jis mėgo Johanno Strausso sukurto kadaise populiaraus valso „Prie žydrojo Dunojaus krantų“ melodiją.